Naujausios
Su vokiška pensija — lietuviškas gyvenimas Vaiguvoje
Šešiasdešimtmetis vokietis Hubertas Engelbertas jau ketvirtus metus gyvena Lietuvoje. Beveik trejus iš jų Vaiguvoje. Per tą laiką nė karto neaplankė Vokietijos, kurioje išgyveno daugiau kaip penkiasdešimt penkerius metus. Hubertas paskutinę savo gyvenimo atkarpą ketina praleisti pas mus.
Eva STANČIAUSKAITĖ
kelme@skrastas.lt
Į Lietuvą atvedė meilė
Gyvendamas Vokietijoje, Niurnberge, Hubertas draugavo su šiauliete. Kadangi ji nebenorėjo toliau gyventi Vokietijoje, o anksti į pensiją išėjusio Huberto su tėvyne niekas neberišo, vyras nusprendė su savo drauge vykti į Lietuvą: „Esu atviras pasauliui žmogus, todėl nutraukęs buto nuomos sutartį, parsikrausčiau į Šiaulius.“
Prieš išvykdamas į svetimą šalį Hubertas konsultavosi su savo gydytoju. Medikas vykti nepatarė dėl sveikatos būklės ir psichologinių faktorių. Esą tokio amžiaus bus sunku pritapti naujoje aplinkoje ir išmokti svetimą kalbą. Tačiau Hubertas vis tiek ryžosi.
Pirmąkart į Lietuvą atvykęs svetimšalis nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Sutvarkyti, kad pinigai iš Vokietijos būtų pervedinėjami į Lietuvą, taip pat buvo labai problemiška. „Vokietijoje didžiulė biurokratija. Kol sutvarkiau visus dokumentus ir pradėjau gauti savo pensiją Lietuvoje, praėjo keturi mėnesiai. Mat Vokietijoje išrašomas čekis yra siunčiamas į Ameriką, o iš JAV per Švediją ateina į Lietuvą. Visa tai trunka tris savaites, todėl pensiją gaunu visuomet trimis savaitėmis vėliau negu gaudavau Vokietijoje.“
Santykiai su drauge nesiklostė. „Nors mano draugė truputį kalbėjo vokiškai ir daugmaž susikalbėdavome, tačiau žmogiškąja prasme nebesupratome vienas kito,“ — sakė Hubertas. Po penkių mėnesių vyriškiui teko išsikraustyti iš draugės buto. Tačiau jis liko toliau gyventi Lietuvoje. “Esu atkaklus žmogus — jei užsibrėžiu tikslą, tai jį ir įgyvendinu,“ — sako Hubertas.
Šiek tiek mažesnę nei vidutinę pensiją gaunantis vokietis savo tėvynėje tegalėdamas sudurti galą su galu, čia pasijuto laisviau. „Šiek tiek daugiau nei tūkstančio eurų pensijos man ten užteko vos išgyventi. Vien buto nuoma — 500— 800 eurų, o kur dar visokie draudimai? Vokietijoje viskas labai brangu... Pamatęs, kad gyvenimas Lietuvoje pigesnis, nusprendžiau čia likti,“ — sakė Hubertas.
Sunkumai
Vokietis kurį laiką glaudėsi viename Šiaulių viešbutyje. „Dar gyvendamas poroje susipažinau su keletu vokiečių. Vienas jų pasiūlė man savo bute už keturis šimtus litų išnuomoti kambarį. Net nematęs buto iškart sutikau. Butas buvo prastas. Atsikraustęs supratau, kad kambarys per brangus, bute buvo labai ankšta. Netgi Vokietijoje tuomet už daugiau kaip šimtą eurų buvo galima gauti žymiai geresnį kambarį... Tačiau nebuvo kitos išeities, tad glaudžiausi ten keturis mėnesius. Atsidūręs aklavietėje vis ieškojau išeities, “ — pasakoja Hubertas.
„Dažnai lankydavausi kavinėje “Kišenė“. Ten sutikdavau savo tautiečių, su kuriais maloniai leisdavau laiką. Taip susipažinau su kitu vokiečiu vardu Andreas. Jis turėjo Vaiguvoje draugę. Pasikvietė mane į svečius. Aplankiau juos. Draugės pažįstama tuo metu kaip tik pardavinėjo namą. Susitarėme dėl kainos. Po trijų mėnesių nupirkau namą ir nuo to laiko gyvenu čia. Man visuomet labiau už miestą patiko kaimas, nes čia ramu,“ — džiaugėsi pašnekovas.
Jaučiasi gerai
Hubertas tvirtina, jog nebuvę nė dienos, kad jis būtų norėjęs apsisukti ir grįžti atgal į Vokietiją. „Man čia gyventi yra geriau negu Vokietijoje. Su vokiška pensija Lietuvos kaime galima gyventi, o socialiniai kontaktai ateina vėliau. Lietuvoje jaučiuosi puikiai,“ — džiaugiasi.
Visą gyvenimą nuomojamuose butuose gyvenęs vokietis pagaliau atrado tikruosius namus, kur rytais ir vakarais gali atsipalaidavęs žiūrėti vokišką televiziją, nebijodamas, kad buto savininkas už laiku nesumokėtą nuomą jį išmes. Savo namą palaipsniui remontuoja. „Viršus jau įrengtas, liko dar apačia,“ — išdidžiai rodė savo valdas Hubertas.
Padeda kaimynai
O ar neišgąsdino vokiečio rupi lietuviško kaimo kasdienybė? Sako, ne, nes jam buityje padeda kaimynai. Kas rytą dešimtą valandą ateina žmonės, kurie jam padeda atlikti namų ūkio darbus: išvalo kaminą, užkuria krosnį, suveža ir suneša malkas, tvarko namus.
„Pats to padaryti nepajėgčiau, todėl samdau žmones. Jie neturi darbo, trūksta pinigų. Aš jais pasitikiu. Man padedantis kaimynas turi raktus nuo mano namų. Kai aš kur nors išvažiuoju, jis prižiūri namą, — pasakojo Hubertas. — Lietuviai kiek kitaip supranta gyvenimą negu vokiečiai. Gaila, kad kaime žmonės tiek daug, nors ir neturėdami pinigų, geria. Paskutinius litus išleidžia degtinei. Jie laimingi, jei dovanų gauna butelį...“.
Tėvynės neišsižadėjo
Nors Hubertui dar tik šešiasdešimt, jis jau dvidešimt dvejus metus pensininkas. Dvidešimt metų draudėjo darbą dirbęs vyras dėl sveikatos problemų išėjo į pensiją sulaukęs vos trisdešimt aštuonerių.
Dvidešimt dvejus metus santuokoje gyvenęs vokietis turi du vaikus. „Su žmona jau keturiolika metų esu išsiskyręs. Sūnui dabar — trisdešimt treji, dukrai — trisdešimt metų. Tačiau jau vienuolika metų su jais nebendrauju. Kuomet dirbau, mano žmona visą laiką praleisdavo su vaikais, o manęs beveik nebūdavo namuose. Vaikai visuomet buvo labiau prisirišę prie mamos. Nustojau dirbti, tačiau viskas liko po senovei. Esu labai nusivylęs, ir tai viena iš priežasčių, dėl kurios nebenoriu daugiau gyventi Vokietijoje,“ — sakė pašnekovas.
Per beveik ketverius gyvenimo Lietuvoje metus Hubert Engelbert savo tėvynėje nebuvo nė karto, tačiau sako savo gimtojo krašto neišsižadėjęs.
„Didžioji dalis mano giminės yra mirusi — likusi tik sesuo. Dažnai susiskambinu su savo vieninteliu mokyklos laikų draugu, tad visuomet žinau, kas dedasi Vokietijoje.“
Gyvendamas nuošaliame Kelmės rajono kaime, kartą per savaitę Hubertas visuomet ištrūksta į Šiaulius. Pavaikšto po parduotuves, susitinka su draugais, nueina į restoraną ar kavinę.
„Pažįstu daug moterų, tačiau tos vienintelės taip ir nerandu. Vis ieškau. Nors lietuvės irgi netobulos, vokietės gyvenimo draugės niekada nenorėčiau. Jos labai egoistiškos, šiurkščios. Lietuvės gerenės figūros, švelnesnės, meilesnės ir pasiaukojančios. Tad norėčiau Lietuvoje sutikti savo moterį, kuri nuoširdžiai mylėtų mane,“ — savo svajonėmis dalijasi vyras.
citata: „Su vokiška pensija Lietuvos kaime galima gyventi gana gerai.“
NAMAI: Sulaukęs šešiasdešimties metų vokietis Hubertas pirmą kartą turi savo nuosavus namus. Ir jie — Lietuvoje
VILTIS: Jau ketveri metai Lietuvoje gyvenantis Hubertas viliasi čia sutikti didžiąją savo gyvenimo meilę.
Autorės nuotr.