Naujausios
Ekstremalus nuotykis
Apie J. Leveiką „Šiaulių kraštas“ rašė vasario mėnesį („Slaugos namų vadovas dviračiu įveikia įspūdingas trasas“). Justinas aštuonerius metus gyvena Norvegijoje, šiuo metu yra Tolgos miestelio slaugos namų vadovas. Lietuvoje žaidęs futbolą, Norvegijoje susidomėjo dviračių sportu, o per karantiną ėmė įveikinėti įspūdingas, didžiulės ištvermės reikalaujančias trasas.
Sausį dviratininkas per 38 valandas ir 55 minutes nuvažiavo 600 kilometrų per penkias Kanarų salas ir iškovojo trečiąją vietą. Varžybos Ruandoje taipogi buvo planuotos metų pradžioje, bet grafiką pakoregavo pandemijos reikalavimai.
Lenktynes Afrikoje dviratininkai pradėjo kovo 19 dieną. „Man jos truko ne taip ilgai – 58 valandas, dvi su puse dienos“, – šypsosi Justinas. Startavęs ankstų šeštadienio rytą, finišavo pirmadienį po pietų.
„Tai buvo mano pirmoji laukta ir svajota pergalė. Galėjau dominuoti ir lengvai nugalėti, bet iškilo techninių problemų, atrodė, kad jau viskas. Bet galbūt aš labiau norėjau nugalėti nei tas, kuris atvažiavo antras.“ Antrosios vietos laimėtojas nuo Justino atsiliko tik 10 minučių.
Startas sostinėje Kigalyje buvo duotas anksti ryte, kad dviratininkai neįsiveltų į chaotišką Afrikos eismą.
Ties pusiauju esančioje Ruandoje saulė kyla šeštą valandą ryte, o leidžiasi šeštą valandą vakare: „Taip ir sakoma: Afrika bunda šeštą ryto“.
Pirmosiomis valandomis dviratininkai važiavo tamsoje. Pirmasis mynęs J. Leveika netrukus pamatė už nugaros artėjančias dviejų dviračių švieseles – tai buvo Kenijos ir Ruandos dviratininkai. Trise mindami sutiko užburiantį Afrikos saulėtekį.
Privažiavus žvyrkelį, kuris greit virto stipriai išplautu keliu, Ruandos dviratininkas atsiliko. Netrukus raumenis pradėjo traukti Džefriui iš Kenijos – į pirmąjį patikros punktą Justinas atmynė jau vienas. Pirmas atvyko ir į antrąjį. Apie 11 valandą vakaro buvo numinta maždaug pusė trasos – 480 kilometrų.
Iš antrojo punkto dviese su Džefriu išmynė į naktį. Trasa driekėsi aukštai kalnuose per iškirstus atogrąžų miškus. Vienu metu dviratininkai buvo pakilę į 2 800 metrų aukštį virš jūros lygio.
Džefriui naktį ištverti ant dviračio buvo sunku, tad liko miegoti. Vakarop atotrūkis jau buvo didelis ir atrodė, kad lietuvio pergalė bus lengva. Bet, nusileidus žemyn iš arbatos plantacijų, atsitiko bėda – Justinas pradūrė padangą.
Paaiškėjo, kad kiaura ir atsarginė kamera: ją laikė su kitais įrankiais, tad besikratant kelyje prasitrynė skylučių. Turėta kamera, sako Justinas, buvo maksimaliai lengva, pagaminta iš specialios gumos – prie jos nelabai kas limpa.
„Vargau pakelėje, bandydamas ją užklijuoti. Afrikoje ilgai vienas nebūni, aplink mane pradėjo rinktis pusė kaimo. Iš pradžių vaikai, paskui jau ir suaugusieji. Galiausiai sustojo mototaksi.“
Kai Justinas pasidalijo problema, vaikinas pasiūlė pavežti iki artimiausio kaimelio.
„Afrikoje dviračių yra pilna, tik jų dviračiai truputį kitokie. Kamera, sulopyta du kartus, ten laikoma nauja. Jei mes dabar Europoje manome, kad dėl koronos yra didelis dalių trūkumas, Afrikoje jis dar didesnis. Vienas iš varžybų organizatorių prašymų buvo atvežti dalių – visi ir vežėme. Atvežiau į Afriką dalių, o pats su savimi jų nepasiėmiau“, – šypsosi Justinas.
Sėdus ant afrikiečio motociklo, prasidėjo ekstremali kelionė. Dar prieš varžybas organizatoriai buvo paaiškinę, kaip elgtis, jei tokia situacija nutiktų: dviratį apversti aukštyn kojomis, užsidėti ant savęs ir balansuoti ant motociklo. Justinas taip ir padarė.
„Bet tas jaunuolis pamiršo, kad tapome gerokai platesni! Atvažiavome į kaimą, kaimas nemažas, žmonių daug, kol šviesu, visi lauke. Jis pypina, visi girdi, kad motociklas, žino, koks motociklo plotis, bet nežino, kad dar dviratis yra! O vairuotojas, žinodamas, kad skubu, lekia! Važiuojame, žmonės eina, užkliudau ir vieną, ir kitą su ratu ir pats vos nenuskrendu nuo motociklo. Beldžiu vairuotojui į šalmą: „Ką tu darai, aš skubu, bet ne tiek!“ Man sunkiau buvo su tuo dviračiu ant motociklo sėdėti negu minti!“
Atvažiavo į parduotuvę. Uždaryta. Pajudėjo į kitą.
Ruanda padalinta į 27 apskritis, varžybų trasa driekėsi 21-oje. Atvyko į vienos iš apskričių sostinę – sostinėje visko daugiau, yra ir dviračių taisykla. Meistrai, kamerų lopymo ekspertai, ėmėsi darbo, bet kiekvieną kartą, kai jau atrodė, kad sulopė, netrukus paaiškėdavo, kad padanga leidžia. Viskas kartojosi gal penkis kartus – jau ir meistrams ėmė nusibosti.
Laukimas buvo varginantis. Negana to, pradėjo lyti. Vienas afrikietis pasiūlė pavaišinti „Fanta“ – taip vietiniai vadina visus gazuotus gėrimus, ar tai būtų „Pepsi“, ar „Coca-cola“.
Justinas buvo pasiėmęs 30 tūkstančių Ruandos frankų (30 eurų), tikėjosi, kad užteks ilgam. Bet biudžetą ištirpdė kelionė mototaksi.
„Parduotuvėse kainų nėra, kiek pasako, tiek moki. Jei reikia vandens, niekur nedingsi – papildomą mokestį priimi kaip prabangos mokestį, – sako dviratininkas. – Maisto gali įsigyti pakelėse, bet turi pasitikėti jų standartais, o jie nėra patys aukščiausi. Nusprendžiau nerizikuoti ir pirkti tik vandenį. Arba maistą pirkti tik check-point'uose, kurie buvo įrengti viešbučiuose, kitose įstaigose, kuriose buvo galimybė įsigyti valgyti, saugiai pernakvoti. Organizatoriai taip siekė užtikrinti saugumą.“
Pergalė, pasiekta per užsispyrimą ir norą
Justino optimizmas seko: ką tik turėtas 4–5 valandų pranašumas tirpo. Pasižiūrėjo, kada autobusas į Kigalį – lagamine turėjo atsarginių kamerų ir kitų priemonių. Autobusas tik ryte, iki Kigalio 4–5 valandos. Kas benutiktų, dviratininkas vis tiek buvo nusiteikęs baigti varžybas.
Afrikiečiams Justinas vis kartojo, kad vyksta dviračių varžybos, kad jis pirmauja, todėl kitų dviratininkų dar vietiniai nematė, bet pamatys, nes gatve eina trasa. Po kiek laiko pasigirdo šūksniai: „Your friend!“ Pasirodo, per kaimą važiuoja Džefris!
Taip dviratininkai vėl susitiko. Džefris sutiko padėti Justinui – davė atsarginę padangą. Džefris išmynė toliau, o Justinui pagal taisykles reikėjo grįžti ten, kur sustojo. Nors lietuvis jį vežusiam vaikinukui buvo sumokėjęs už kelionę pirmyn ir atgal, Afrikoje tai nieko nereiškia. Vaikinukas, žinodamas, kad klientas pinigų nebeturi, ėmė išsisukinėti: palijo, tamsu, važiuos rytoj.
Galiausiai pavyko įkalbėti, bet – su išlyga. Iki vietos, iš kurios dviratininką paėmė, buvo 20 kilometrų, mototaksistas pasakė vešiąs 11 kilometrų – iki kalno, nes kildamas sunaudos daugiau benzino. Nuvažiavus lygiai 11 kilometrų, teko lipti žemėn. Į kalną Justinas įmynė dviračiu. Atsidūręs taške, nuo kurio buvo sustojusios jo lenktynės, programėlėje pasižiūrėjo, kur kiti. Paaiškėjo, kad situacija nėra tokia bloga – tebebuvo 4 vietoje.
Iki patikros punkto, kur artimiausia vieta pavalgyti ir atsigerti, buvo likę gal 110 kilometrų – geros 4 valandos. Trumpam „nusmigo“ prie vienų durų, ant padėtų lentų. Pamiegojo 15 minučių ir tamsoje tęsė kelionę.
Po poros valandų pamatė priekyje blyksinčią lemputę – prisivijo trečioje vietoje mynusį dviratininką Adrijaną. Šis pasakė, kad iki antroje vietoje esančio sportininką iš Anglijos – tik 2–3 kilometrai. Bet varžovo vis nesimatė. Patikrinus programėlėje, paaiškėjo, kad jį jau aplenkė – dviratininkas kažkur miegojo griovyje.
Punkte iš organizatorių sužinojo, kad Džefris atmynė, pasiėmė vaisių ir negaišdamas išmynė toliau. Išmynė ir Adrijanas. Justinas kiek atsikvėpė, pasipildė atsargų ir išvažiavo įveikti paskutinių 180 kilometrų, iš kurių 80 kilometrų – žvyrkelis.
Prasidėjo „medžioklė“. Po maždaug valandos Justinas prisivijo Adrijaną. Liko Džefris, kuris lenkė 2–3 kilometrais. Atrodė, kad svertai afrikiečio pusėje. Artėjo vidurdienis, kilo temperatūra. Žvyrkeliuose netrūko stačių, 15–20 procentų, kalniukų-sienų, varžovas lengvutis, tesveriąs 50–60 kilogramų, jam trasa buvo parankesnė. Be to, naktį pailsėjęs, pavalgęs. Išvažiavus į asfaltuotą kelią, atstumas tarp sportininkų tebebuvo 3 kilometrai.
Visgi Justinas nepasidavė ir varžovą pavijo. Pamatė, kad iš tiesų Džefris padėjo labai daug jėgų, kad išlaikytų pranašumą.
„Kai pasivijau, iš jo jau buvo išėjęs oras. Man kilo moralinis klausimas. Klausiau, ką darome, nes jei ne tu, manęs čia nebūtų, o dabar tave pasivijau. Jis atsakė klausimu: tu būtum daręs taip pat, būtum paskolinęs? Taip, esu jau dalyvavęs varžybose, kur kitiems varžovams skolinau. Jis sako, čia tas pats, mes toliau lenktyniaujame, kaip lenktyniavę.“
Kurį laiką dviratininkai važiavo kartu. Priartėjus prie Kigalio, pradėjo stipriai lyti ir Justinas nebežiūrėjo, kur varžovas – pasileido į finišą.
„Kai važiavome kaitinant 30 laipsnių, kalbėjome, kuris kuriam kokį šaltą gėrimą pirks, kad susitiksime baseine. Bet tokia liūtis prieš pat finišą išskalbė, kad pergalę švenčiau duše, nes buvo žiauriai šalta.“
Ar kelyje nelydėjo miražai? „Išmokau ne į viską kreipti dėmesį, nes nežinau, ar tai ne haliucinacijos. Jei matai kažką, kas atrodo per gerai, greičiausia tai – netikra“, – juokiasi J. Leveika.
Kontrastinga šalis
Temperatūra Ruandoje permaininga, kalnuose naktį buvo tik 10–11 laipsnių šilumos, aukščiausia temperatūra dieną – 33–34 laipsniai. Labai drėgna, liūčių sezonas.
„Kontrastai – geriausiai apibūdinti šalį šiuo žodžiu“, – apie Ruandą sako Justinas.
1994 metais Ruanda išgyveno genocidą – hutų radikalų iniciatyva buvo išžudyta 0,5–1 milijonas tutsių ir nuosaikių hutų.
J. Leveika bendravo su vienu dviratininku, tutsiu, jam 23 metai, gimęs po žiaurių įvykių, bet nė karto neįvardijo kitos genties pavadinimo, sakė „jie“, nors visas pokalbis apie tai ir sukosi.
„Su kuo šnekėjau, jie palaiko prezidentą, nors aplinkinės valstybės pyksta, jis netipinis Afrikos lyderis, kur tik sau ir šeimai kuria gerovę. Prieš kelerius metus jis uždraudė plastikinius maišelius, Ruanda yra švari. Kitą žingsnį sugalvojo, kad per 5–7 metus šalyje bus vien tik elektrinės transporto priemonės. Kigalyje jau dabar nemažai elektrinių mašinų, krovimo stotelių. Kadangi nėra, kas prieštarauja, jam visur žalia šviesa.“
Ruandoje, sako Justinas, labai daug dalykų yra aukšto lygio, pavyzdžiui, visoje šalyje veikia 4G ryšys. Visur pristatyta greičio radarų. Vieni iš kompanijos išsinuomojo mašiną, viršijo greitį, radaras užfiksavo. Grįžtant atgal, pažeidėjus sustabdė policija: turite baudą.
Šalis labai tankiai apgyvendinta: gyventojų Ruandoje – 12 milijonų, o plotas mažesnis nei Lietuvos.
„Viskas ruošiama sprogimui – pragyvenimo lygio kilimui. Jei dabar sugebėjo tiek pasiekti, realiai naudodami tik dviračius! Taip, sostinėje yra ekskavatoriai, o kaimukuose kaip skruzdėlės dirba, viską savo rankomis. Jei duosi jiems mašiną, pakelsi efektyvumo lygį, bus proveržis.“
Kontrastas tarp sostinės ir kaimo didžiulis. Užtenka už Kigalio išvažiuoti 10 kilometrų, ir jau vaikai laksto be batų. Geriau gyvenama turistinėse vietose. Justiną kelionė dviračiu tuo ir žavi, kad gali pamatyti nuošaliausias vietas: „Jie turi žodį „mzungu“ – baltas žmogus. Visi vaikai bėga iš paskos ir šaukia: „Mzungu, mzungu!“ Kitur net apšąla iš nuostabos, pamatę baltaodį.“
Ruanda – itin žalia. Auga visi vaisiai, kokius tik galima įsivaizduoti – persikai, mangai, avokadai, pasifloros... Justinas buvo užsukęs į turgų – įvairiausios bananų rūšys! Bulvių derlius čia imamas net tris kartus.
Maistą vietiniai daržuose augina patys, turi gyvulių, o pagrindinis vaikų darbas – ganyti karves, kiaules, ožkas. Iš laukinių gyvūnų dviratininkas matė vos kelias beždžiones: „Per daug žmonių, gyvūnams nėra vietos.“
Šalyje labai populiarėja turizmas. Justinas sutiko europiečių, kurie per koroną dirbo Ruandoje, nes interneto ryšys geras. Šalyje saugu, už nusikaltimus prieš baltus žmones gresia didelės bausmės.
„Klausinėjau apie karą Ukrainoje – jiems tolima, nežino, kas vyksta Europoje, panašiai kaip ir europiečiams Afrikos bėdos. Korona jiems – baltųjų liga. Jie turi įsitikinimą: jei maliarija būtų Europoje, jau būtų išgydyta.“
Lenktyniavo ir Europoje
Laimėjęs pirmą vietą Ruandoje, Justinas sudalyvavo dar dvejose varžybose, šįkart Europoje. Lenktynėse „Classics story – The Northern way“ į vieną trasą buvo sujungta 15 klasikinių pavasarinių dviračių varžybų. Dviratininkai startavo Gente, Belgijoje, tada mynė į Prancūziją, grįžo į Belgiją, tuomet – į Olandiją. Iš viso – 1 200 kilometrų.
Justinas vėl finišavo pirmas, artimiausią varžovą aplenkęs net 24 valandomis. Kartu 24 valandomis pagerino ir trasos rekordą.
Praėjusį šeštadienį lenktyniavo Ispanijoje, „The Traka“ varžybose. Žironos mieste susirinko daug garsių dviratininkų. Justinas šias lenktynes vadina „trumpomis“ – tik 360 kilometrų. Trasą, lenktyniaudamas su grandais, įveikė šeštas.
J. Leveika džiaugiasi ne tik pasiekimais, bet ir tuo, kad turi pirmąjį rėmėją – statybų verslo kompaniją iš Oslo „Fixera“, kuriai vadovauja draugas Povilas.
Parskridęs į Norvegiją, Justinas vėl kibo į darbus slaugos namuose. „Esu įsispraudęs į ritmą – kai dirbu, tai irgi ultra dirbu“, – šypsosi Ruandos karaliumi tituluotas dviratininkas.
