
Naujausios
Pavyksta, kai darai su meile
„Gamarjoba“ lietuviškai – labas. Revaz sako, kad jau ir pavadinimas rodo, jog svečiai pasitinkami su pagarba.
Restoranui vasario 15 dieną sukaks vieneri. „Restoranų verslas pats sunkiausias, metai – labai trumpas laikas, tai tarsi šiandien gimęs“, – mano Revaz.
Ant sienos kabo didelė Gruzijos vėliava, nacionaliniai kostiumai, ant baro sudėtos įvairių regionų kepurės. Lankytojai gali pasimatuoti ir įsiamžinti vėliavos fone tarsi mini ateljė.
„Nenoriu girtis, bet komentaruose žmonės rašo apie šiltą priėmimą. Buvo atvejis, kai specialiai iš Vilniaus atvažiavo, kuriems patinka gruzinų virtuvė. Vilniuje viską išbandė, buvo kituose miestuose, ir atvyko specialiai į Šiaulius. Malonu, kad darai ne veltui. Vadinasi, buvo verta. Juk jei kažko nedarysime, nesužinosime, buvo verta ar ne.“
Iš Gruzijos Revaz išvyko senokai, keliavo ir dirbo skirtingose šalyse: Baltarusijoje, Turkijoje, Ukrainoje. Į Lietuvą atvyko 2023 metais. Pirmiausia – į Vilnių.
„Man patinka palyginti savo šalį su kitomis. Pas visus yra gerų dalykų – ne tik pas mus, gruzinus. Visi turi kažką savito – teisingo, mielo, vertingo. Lietuviai mane sutiko šiltai, su pagarba, man malonu bendrauti. Nebūna blogų ar gerų tautų – būna skirtingi žmonės. Man sekasi – ateina visi geri. Lietuvoje, jei klausiu, pavyzdžiui, kelio ir jei nemoka paaiškinti, paeis kartu, kad tikrai nukreiptų ten, kur reikia. To negalima nepastebėti. Kitose šalyse, nesakysiu kur, yra buvę kitaip“, – sako Revaz.
Anksčiau gruzinas dirbo statybose, dar ir Vilniuje suspėjo pabūti statybininku. Yra baigęs maisto gaminimo kursus, šiek tiek dirbo pagalbiniu darbuotoju.
„Kaip mūsų protingi protėviai mokė, tai, ką išmokai, niekada netrukdo. Viskas kažkur pravers. Kai gyvenau skirtingose šalyse, ne kasdien galėjau eiti valgyti į kavines, teko gaminti namie. Bent jau sau turi mokėti pasigaminti“, – neabejoja.
Revaz mano, kad 90 procentų gruzinų moka gaminti. Nedidelę kavinę Gruzijoje turėjo ir jo tėvai. „Gal tai genuose? Man patinka skaniai valgyti, vadinasi, reikia ir gaminti. Reikia daryti, ką mėgsti.“
Gaminti maistą gruzinui – malonumas. Neabejoja: tai, ką darai su meile, pavyksta.
Į Šiaulius atvyko todėl, kad čia nebuvo gruzinų restorano – tik kavinių, kurių meniu įtraukti gruziniški patiekalai, bet juos gamina ne gruzinai.
„Norėjosi pasidalyti mūsų kultūra, mūsų virtuve – tai ne tik maistas, tai – vaišingumas. Tai mūsų kraujyje, įgimta. Svečias, pagal mūsų supratimą, yra Dievo atsiųstas. Žinoma, yra ir verslas, bet norisi ne tik pinigus per dieną uždirbti, bet pasidalyti mūsų kultūra teisingu keliu.“
Sudarydamas meniu Revaz nusprendė, kad labai plataus nereikia, nors gruzinų virtuvė be galo turtinga. Gamindamas viską paragauja pirmas. Pasidžiaugia, kad puiki pagalbininkė padavėja Daina jau irgi kaip gruzinė – puikiai pažįsta skonius. Pastebėjo, kad lietuviams labai patinka chačapuriai, charčio sriuba.
„Kodėl man lengva“. Labai daug lietuvių buvę Gruzijoje, iš Šiaulių irgi važiuoja, turiu gerų draugų, kurie dažniau už mane nuvyksta. Malonu, kad grįžę gali palyginti maistą.“
Su dauguma lankytojų Revaz susikalba rusiškai, bent stengiasi mokytis ir lietuviškai. Sulaukia klientų ir iš kitų šalių – buvo amerikiečių, kinų, uzbekų.
Pagarba – užsitarnaujama
Revaz gimė Kutaisyje, čia tebegyvena jo tėvai. O šeimos šaknys – iš kalnuotosios Svanetijos. Gyvenimas kalnuose, sako gruzinas, atskira tema, tai kitas auklėjimas, kiti papročiai, daug griežtesnės taisyklės. Kaip reikia teisingai gyventi, išliko būtent kalnuose.
Neginčijama taisyklė – vaišingumas. Nėra tokios priežasties, kad svečio nepriimtumei.
„Kai buvau mažas, mano senelis jau buvo 98-erių, bet su manimi visada bendravo kaip su suaugusiu. Kartais aš gėdijausi, bet jis visuomet duodavo patarimų, kaip teisingai gyventi, kaip turi elgtis padorus žmogus. Jei nori, kad tave gerbtų, gerbk kitus, nes niekas nieko kitam neprivalo – mes patys pagarbą užsitarnaujame. Ji neparduodama, ji nedovanojama. Žodžio „privalo“ nėra – kaip nusipelnome, taip su mumis ir elgiasi. Šis patarimas pasitarnavo gyvenime – aš elgiuosi su savo svečiais maloniai, su pagarba, ir jie sugrįžta.“
Bekalbėdamas Revaz užsideda kepurę iš Svanetijos. Virvelė su kutu ne šiaip – jei ji dešinėje pusėje, vadinasi, vyras vedęs, jei kairėje – nevedęs. Kepurė taip susilenkia, kad iš jos net galima atsigerti vandens.
„Kalnuose daug daiktų nesinešiosi. Anksčiau žmonės viską apgalvodavo. Pavyzdžiui, čurčchelą (tradicinis saldumynas – red. past.) įduodavo į karą išvykstantiems kariams – ji ilgai negenda, daug kalorijų, kurios žmogui suteikia jėgų. Viskas buvo daroma ne šiaip sau.“
Revaz sako, kad dalis kultūros – ir gruzinų humoras, jis irgi skiriasi pagal regionus.
„Nepaaiškinama, bet skiriasi. Kachetijoje moka akimirksniu viską paversti juoku net negalvodami. Kutaisyje „stiprus“ humoras. Imeretija irgi išsiskiria. Gurijoje, arčiau jūros, visada pasiruošę pajuokauti, net namuose vieni su kitais. Jei kas nors ir nori įžeisti, galima atsakyti su humoru ir viskas pasikeis.“
Pastaruoju metu darbas neleidžia dažnai grįžti į Gruziją, bet Revaz patikina, kad Tėvynė – tai šventa: „Jei žmogus negerbia savo Tėvynės, nesugebės gerbti, vertinti ir kitos. Svetimos nebūna – visiems Tėvynė yra brangi ir svarbiausia. Aš privalau gerbti jūsų Tėvynę, miestą, šalį – tai ir stengiuosi daryti.“
Nors ir toli nuo namų, Revaz seka įvykius Gruzijoje, išgyvena.
„Svarbiausia už viską – taika. Kai yra taika ir ramybė, bet kurioje šalyje, mieste ar šeimoje, viskas būna teisinga, gražu, malonu. Gaila, kad mums nuolat trūksta taikos, tokia mūsų istorija, visada gynėmės, niekada nepuolėme. Žinau, kad taika už viską svarbiau. Turime gerbti ir mylėti vienas kitą. Be to nieko nebus, viskas žlugs, už ką kovojome, už ką mus gerbia. O gerbia už tai, kas mūsų papročiuose. Vieni žmonės man pasakojo: „Paprašėme vandens, o atnešė vyno.“ Tai neturi dingti, jei tai dings, dings viskas. Ir mane gerbia, nes žino mūsų kultūrą. Privalau, kad ir mano vaikai tai perduotų ateities kartoms, kurios irgi turi eiti aukštai pakelta galva.“
Tostas – kaip malda
Paminėjus vyną, kalba pasisuka apie tostus.
Revaz neabejoja – vynas ir Gruzija neatsiejami: „Mūsų dainos arba apie vyną, arba apie meilę. Arba apie abu kartu. Gruzinų užstalė – tai akademija. Ne tik išgerti, kalbėtis. Tostas mums reiškia maldą. Kiekviename toste mes kažko linkime – tėvams, broliams, seserims, vaikams. Linkime, meldžiamės. Senais laikais valdovai rimtus reikalus sprendė prie stalo. Yra sakoma, jog reikia su žmogumi išgerti, kad sužinotum, koks jis. Koks bebūtų gudrus, protingas, išgėręs vis tiek save išduos.“
Dabar namuose Gruzijoje, skaičiuoja Revaz, yra maždaug 8 tonos vyno, šį kiekį vadina minimaliu. Turi nedidelį vynuogyną, užtenka šeimos reikmėms.
„Tėvui dabar 89 metai, jis negeria, mama tuo labiau. Tėvas visada sako: jei namie yra vyno, nereikia baimintis, kad svečias užeis. Jei vyno yra, duonos visada atsiras.“
Tostai, sako Revaz, turi tvarką. Pirmasis tostas yra už Dievą ir taiką – kad su Dievo pagalba būtų taika. Gruzinas mano, kad šis tostas atėjęs iš seniausių laikų, ko gero, dar iš vyndarystės pradžios. Paskui iš eilės – už tėvus, kurie mums padovanojo gyvenimą, išauklėjo, suteikė galimybę išeiti į visuomenę. Už brolius, seseris, kurie kartu su mumis. Būtinas tostas už išėjusius – kai mūsų nebus, kad ir mus prisimintų. Svarbi ir susitikimo priežastis – krikštynos, vestuvės ar kita.
„O po aštunto – kas jau ką atsimena, – juokiasi Revaz. – Pas mus populiarus pajuokavimas – kai sėdame už stalo, iš pradžių niekas nenori būti tamada. Kažkas gėdijasi, visada taip. Jeigu vestuvės, būna iš karto išrinkta, bet jei atsitiktinai – niekas nenori. Bet po penkių tostų jau visi užsinori. Niekas dėl to neįsižeidžia – tokie papročiai.“
O lietuviai gruzinui neatrodo uždari? „Po trijų tostų lietuviai nebesiskiria nuo gruzinų, atsiveria“, – juokiasi Revaz. Ir pasidžiaugia sulaukiantis pakvietimų į svečius.
O ko Revaz norėtų palinkėti metų pradžioje ir sau, ir visiems?
– Svarbiausia – taikos. Mūsų žemė, mano supratimu, yra tarsi grandinėlė, jei bent vienas žiedelis nesilaiko ar silpnai laikosi, turi įtakos visiems.
Nėra taip, kad Ukrainai sunku – sunku visiems. Tad mano noras – kad visame pasaulyje būtų taika, o po to jau apie visa kita galima kalbėti. Kai visi grįš į namus, gyvens savo namuose, mes nuvyksime į Ukrainą. Visiems sunku būti kažkur, tuo labiau, dėl tokios priežasties. Turistas, verslas tai viena, bet kai žmogus priverstas bėgti, sunkumai daug didesni. Todėl pirmiausia ir noriu palinkėti taikos.
Sveikatos – kiek beturėtume pinigų, jos nenusipirksime. Mums Dievas duoda, o mes privalome saugoti.
Sėkmės visiems gyvenime, kad sektųsi. Ko pernai nespėjome, kokios buvo problemos, kad viskas išsispręstų ir kad visų veiduose būtų šypsena. Kad kiekvieną, nesvarbu, pažįstamą ar nepažįstamą, gerbtume. Padėtume, kuo galime.
Kad žmonės mylėtų vienas kitą – kas išgelbės pasaulį, jei ne meilė.
Meldžiuosi, kad taip būtų. Tetrūksta taurės, kad tai būtų tostas.
xxx
Vietoje atsisveikinimo
– Žmogus miške pasiklydo, naktis, nėra kur eiti, kelio neras, kol neprašvis. Pamatė ugnį, prie jos trys žmonės. Priėjo. Priėmė, pavalgydino, parodė dėmesį. Auštant klausia, kokie jūsų vardai, jūs mane priėmėte, susidraugavome – kad nepamestume vienas kito, susipažinkime.
Vienas sako: „Aš vėjas, kuris pučia. Jei kažkur net mažas lapelis sujudės, aš visur esu, visur mane rasi.“ Antras sako: „Aš ugnis, kur bematytum mažą žiežirbą, manyk, kad aš visur.“ Trečias sako: „Aš sąžinė. Jei mane kartą pamesi, niekada niekur daugiau nesusitiksi, nes aš žmogui esu duota tik vieną kartą.“
Viską galima rasti, bet sąžinė nuo gimimo žmogui duodama kartą. Ją turime saugoti ne tik, kol esame šiame pasaulyje – su tuo gyvens dar ir mūsų vaikai. Aš turiu penkis vaikus, visi Gruzijoje. Jiems neturi būti gėda pasakyti mano vardą, jie turi didžiuodamiesi jį tarti.
Kodėl mano vaikams turėtų būti gėda dėl mano poelgių – neturiu tokios teisės. Privalau gyventi taip, kad jie turėtų, kuo didžiuotis. O jie irgi taip galvos ir perduos savo vaikams – taip mes saugome savastį.
Kas mane Lietuvoje gerbia, yra protėvių nuopelnas, jie šį kelią praėjo, elgėsi teisingai ir paliko žinią, kad mes esame padorūs žmonės. Aš neturiu teisės to sugadinti.