Naujausios
Kūryba, darbas, džiaugsmas
M. Žibūdienės paroda „Šiaudo variacijos“ Šiaulių turizmo informacijos centre atidaryta lapkričio 28 dieną. Autorę, žinomą muzikę, choro dirigentę, daugelį metų dirbusią su miesto bei Šiaulių universiteto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) kolektyvais, dainomis sveikino net trijų chorų – „Atžalyno“, „Littera“ ir „Žiburio“ – atstovai, kanklėmis grojo Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė dr. Renata Bilbokaitė. Parodą pristatė etnologės Diana Martinaitienė ir Rūta Stankuvienė, Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė.
Dovaną renginio dalyviams parengė ir M. Žibūdienė – iš šiaudų nupynė mielų prisegamų širdelių.
„Man sodai – tai kūryba, kurioje sudedu savo intuityvius vizualinius vaizdinius. Sodai – tai mano draugai, su kuriais nuolat bendrauju, kuriuos myliu. Sodai – tai darbas, reikalaujantis ramybės, susikaupimo, laiko ir fantazijos. Sodai – tai mano gyvenimo gyvoji kūrybos dalis, teikianti man džiaugsmo. Esu laiminga, galėdama tuo džiaugsmu dalintis su visais, besidominčiais šiuo menu“, – šiais žodžiais parodą pristato M. Žibūdienė.
Pokalbio su sodų rišėja susitikome kitą dieną po parodos atidarymo – kai sodai sukosi tyloje.
„Vakar buvo Dievo malonė, – parodos atidarymo nuotaika tebegyveno M. Žibūdienė. – Ne sodai man buvo svarbiausi, bet atėję žmonės. O sodai subūrė žmones – jie turi energetiką, ir stiprią, tiesiogine ir perkeltine prasme – traukia pažiūrėti.“
M. Žibūdienė svarsto – galbūt rišti sodus nuvedė pats likimas. Prisimena, dar buvo maži vaikai, kai su šeima nuvyko į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Bevaikštinėdami priėjo prie chiromanto ir paprašė žvilgtelėti į delnus. „Fatalistka“, – sakė vyras M. Žibūdienei. – Viskas gyvenime, kas tau yra, taip turi būti.“
„Kartais prisimenu jo „fatalistką“. Juk ir tie sodai – nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad kažkada darysiu parodą, sukviesiu žmones, net planų tokių nebuvo. O iš kur tai atėjo? Man visada jie buvo gražūs, bet negalvojau, kad tai įmanoma man daryti. Dabar sodai labai išpopuliarėjo, bet anksčiau gi nematėme jų daug kabančių parodose ar bažnyčiose.“
Idėja suverti sodą M. Žibūdienei kilo svarstant, ką išskirtinio padovanoti sūnui 40-mečio proga. Pradėjo ruoštis jau prieš metus: rudenį pasėjo rugių. Žiemkenčiai išaugo gražūs – iki šiol sodų kūrėja tebeturi pirmųjų šiaudų.
Vien noro surišti sodą nepakako. Žiūrėjo video- „YouTube“ kanale, bet savarankiškai suverti vis tiek nepavyko. Užsirašė į tradicinius Žemaičių etnokursus Kelmėje pas tautodailininkę Korneliją Lopetienę, bet labiau išmoko pynimo. Kursuose susipažino su Janina Radžviliene iš Bazilionų, sužinojo, kad moterys būrelyje riša sodus.
„Aš tikrai blaškiausi! Turiu šiaudų, tuoj gimtadienis, o man neišeina!“ – su šypsena prisimena M. Žibūdienė. Išgelbėjo J. Radžvilienė, parodžiusi pirmuosius žingsnius.
„Aš tiesiog susirgau, – juokiasi M. Žibūdienė. – Dabar jau kaip ir išsigydžiusi, o tada tiesiog dieną, naktį prie to sodo sėdėjau. Jis didelis, kol užbaigiau. Pamenu, pabaigiau, paskambinau Janinai, įdėjau nuotrauką, o ji klausia: „Ar žvaigždę uždėjot?“ Dar žvaigždės reikia! Tada padariau viršuje žvaigždę.“
Rugsėjo 4 dieną mama sūnui įteikė sodą. Ir visus labai nustebino.
Kai „liga“ prasidėjo, M. Žibūdienė neatsitraukdavo nuo šiaudų ir lininių siūlų. Suvėrė įspūdingą sodą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, proginis sodas apkeliavo visas Lietuvos mažąsias kultūros sostines.
Dabar „ligos“ forma jau lengvesnė. M. Žibūdienė ją palygina su populiariu posakiu – kaip ir įsimylėjimas, tęsiasi trejus metus.
Į parodą sodų rišėja atvežė visą sukurtą kolekciją, namuose liko vienintelė sapnų gaudyklė virš lovos.
„Dabar namai tušti, – sako M. Žibūdienė. – Be sodų jie tiesiog neįdomūs. Sodai sukuria energetiką. Nors namuose jie užima daug vietos, bet visi jie turi savo vietą. Nukabini vieną ir jau atrodo, kažko labai trūksta.“
Sodai, sako M. Žibūdienė, atėję iš pagonybės. Net dabar dar ne visos bažnyčios sodus įsileidžia į savo erdves.
„Sodas yra harmoningas pasaulio atvaizdavimas. Viršuje – dangus, apačioje – žemė, per vidurį – žmogus“, – rodo M. Žibūdienė.
Tikimasi, kad unikali tradicija bus įtraukta į UNESCO – pernai Lietuva pateikė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui, sprendimo laukiama artimiausiu metu. Į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą sodų rišimo tradicija buvo įrašyta 2017 metais.
Šiaudo improvizacija
„Aš esu kūrybos žmogus, man labai reikėjo kūrybos, galbūt pasąmonė pasiūlė. Kūryba man teikia džiaugsmo“, – sako M. Žibūdienė, daug metų dirbusi Šiaulių universitete.
M. Žibūdienė sodo vėrimo tradicijų griežtai nesilaiko – sodus kuria, kaip norisi, leidžia sau improvizuoti. Bet kvadratas – materija, trikampis – dvasia – išlieka. Sodus puošia širdelėmis, paukšteliais, angelais, varpeliais, saulutėmis, džiovintais augalais. Ypač mėgsta aguonas, jų sudžiūvusių galvų karūnėlės primena saulutes.
Eskizų nepiešia – viskas pavyksta savaime, tarsi pačios rankos veda. Sodus kurti labiausiai traukia nakties tyla ir ramybė. Neišeina rišti sodo priebėgomis – reikia susikaupimo, atsidavimo, ramumos. Naktinį darbą šviežiomis akimis įvertina rytą.
Kūrybos ir technikos M. Žibūdienė mokėsi ne pas vieną meistrą. Šiauliuose žymiausia sodų rišėja – Bronė Gricienė. Kažkada M. Žibūdienė, dar jos nepažinodama, mugėje įsigijo meistrės darbą, kurį tebeturi.
„Aš esu smalsus žmogus, man patinka mokytis, ypač – mokytis. Galvoju, duok Dieve, tik sveikatos, dar norėčiau daug išmokti rišimų, pynimų“, – sako M. Žibūdienė.
Parodoje supasi šiaudinė eglė, žvaigždė, kamuolys. Apvali sodo forma lietuviams nebūdinga – idėją ir žinias M. Žibūdienė parsivežė iš stovyklos Estijoje. Planuoja surišti sodą ir pagal latvišką tradiciją – mokėsi šiųmetėje stovykloje.
Prieš kelerius metus Vilniuje buvo surengtas tarptautinis festivalis „Šiaudo magija“, jame dalyvavo kūrėjai iš viso pasaulio.
„Kai pamačiau – man dar toli šviečia! Šveicarai atsivežė tokį aparatą, kaip ratelis, susuka šiaudus ir jais siuvinėja. Buvo genialūs menininkai mama ir sūnus Lashko iš Ukrainos, jie siuvinėja religinius rūbus, paveikslus, karūnas. Ukrainiečiai surengė parodą: pradedant karoliais, baigiant skulptūromis, ir viskas iš šiaudo. Aš buvau sužavėta!“
Pinti dailias širdeles M. Žibūdienė taip pat išmoko iš vienos ukrainietės. Parodos vitrinoje stovintis kryželis sukurtas, perėmus techniką iš Kanzaso kūrėjos.
Sodas turi suktis
Sodo rišimas – ilgas procesas, nes prasideda nuo pasėto grūdo. Užaugus rugiams, stiebus M. Žibūdienė nukerpa žirklėmis. Tada suriša, padžiauna, kad saulė išbučiuotų. Kitas žingsnis – susikarpyti, iškarpyti „kauliukus“, „marškinėlius“ išrengti, surūšiuoti, susidėti į dėžes. O jau tik tada ateina laikas sodą rišti. Niekur nepaskubėsi.
Tradiciškai sodai būdavo rišami svarbiausioms progoms, didžiausioms šventėms – vestuvėms, krikštynoms, Kalėdoms, Velykoms.
M. Žibūdienė mažą sodelį surišo jauniausiai anūkei ir tikisi: galbūt jį pavyks išlaikyti iki vestuvių.
Tradicija dovanoti sodą vestuvėms atgimsta. Teigiama, kad toks sodas išsaugomas iki mirties. „Kažkur skaičiau, kad Aukštaitijoje per laidotuvių procesiją nešė sodą, palaidojo kartu“, – sako M. Žibūdienė. Nors sodas trapus, namuose jis gali išsilaikyti ir penkiasdešimt metų, rugys turi stiprybės. Su sodu atsisveikinama pagarbiai – atgyvenęs sudeginamas.
„Žymieji meistrai sako, jog yra net išmatuota, kad sodai skleidžia teigiamą energetinį lauką. Aš nežinau, nei matavau, nei žinau, kaip tai daryti, bet manau, kad jie atneša harmoniją, elementarų džiaugsmą. Jie šviečia ir neapšviesti. Sakoma, jei nejuda sodas, bloga energetika, reikia kažką iš namų valyti. Jie turi suktis!“ – sako M. Žibūdienė.
Sodų rišimas populiarėja. Prieš pateikiant paraišką UNESCO, Lietuvoje buvo įkurta asociacija „Dangaus sodai“, asociacijai priklauso ir M. Žibūdienė. Rišėjų yra visuose regionuose, o sodų mamų mama vadinama Marija Liugienė, iš jos mokėsi ir M. Žibūdienė.
M. Žibūdienės sodyboje Kelmės rajone žiemkenčiai jau ilsisi po sniego patalu. Nors prekybos centre pirkti rugiai neišdygo, pasėjo speltos kviečių, pasaulyje seniausios kultūros. Penkias speltos kviečių varpas gavo asociacijos suvažiavime, iš jų prisiaugino daugiau grūdų. Kitąmet per Jonines pamatys, koks šiaudas užaugo.
Šeimos namuose virš stalo visuomet kabo sodas. Kūčioms M. Žibūdienė kasmet suriša naują – malonų darbą jau pradėjo. Kai prie stalo valgyti Kūčių šiemet susės trylika žmonių, virš jų suksis ir švies sodas – tarsi visas pasaulis.
