Naujausios
Sesuo Birutė linki laisvės
Ji neišsiskiria vienuolės apdaru, tačiau jos gerumo ir optimizmo kupinas veidas traukia žvilgsnį. Švč. Jėzaus Širdies mažųjų tarnaičių seserų kongregacijos vienuolės Birutės Žemaitytės spalvingoje biografijoje — ne vienas kitų labui nuveiktas darbas. Daugiau negu 20 metų dirbo ligoninės reanimacijos skyriuje, Pavolgio vokiečius ruošė Komunijai. Ar sunku save atiduoti kitiems, nieko neprašant mainais, kalbėjomės su ja trumpos viešnagės Šiauliuose metu.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
„Ėjau ten, kur buvau reikalinga“
— Kurį pašaukimą pajutote anksčiau — gydytojos ar vienuolės?
— Jie į mano gyvenimą atėjo kartu. Tai iš tiesų yra pašaukimas, o ne mano pasirinktas kelias. Kaip gali kažką rinktis, jei tam nejauti vidinio potraukio.
Būdama 18— 19 metų labai sirgau, pasiekiau ribą, kurią peržengusi turėjau palikti šį pasaulį, gydytojai tuo neabejojo. Mano pasąmonėje įvyko pokalbis, kurio metu nusprendžiau: jei mano gyvenimas bus pratęstas, gyvensiu dėl kitų ir... tapsiu medike. Tada, atvažiavusi iš kaimo į Kauną dar tik baiginėjau vakarinę mokyklą. Pasveikusi ir įstojusi į mediciną, kitąmet įstojau ir į vienuolyną. Tapdama vienuole neturėjau materialinio išskaičiavimo, tačiau šis žingsnis man, vargšei mergaitei iš septynių vaikų šeimos, finansiškai labai padėjo. Turėjau kur gyventi, man padėjo susirasti darbą, aprūpindavo, jei ko trūkdavo.
— Ar tėvai įtakos Jūsų sprendimui neturėjo?
— Kaip pažiūrėsi. Mano tėtis daug žmonių yra išgydęs, nes mokėjo pagaminti specialų tepalą pūliams ištraukti. Puikiai prisimenu ne vieną nutikimą, kai pas jį ateidavo žmogelis, kuriam gydytojai norėjo koją amputuoti, o mano tėtis jiems to padaryti neleisdavo, virdavo savo tepalą ir žmogų išgydydavo. Liaudies medicina jis labai domėjosi.
O dėl vienuolės pašaukimo... Apskritai ilgą laiką niekas nežinojo, kad aš — vienuolė, net Alytaus apskrities Stasio Kudirkos vardo ligoninės, kurioje daug metų dirbau, personalas. Specialiai nesislapsčiau, tiesiog tokia mūsų bendruomenė, kuri neturi jokių skiriamųjų išorinių ženklų, nenešiojame jokių vienuolėms įprastų nuometėlių. Atrodome kaip inteligentiškos kultūringos pasaulietės, tik nesipaišome, „nesikvarbuojame“, iššaukiančiai nesirengiame ir nesiskelbiame kas esančios.
— Jau tapusi gydytoja darbu reanimacijoje neapsiribojote, net dešimt metų — 1979-1989-aisiais per atostogas lankydavote Pavolgio vokiečius katalikus ir juos ruošdavote sakramentams. Kaip tai pasirinkote?
— Viskas prasidėjo per mano, kaip keliautojos avantiūrizmą. Kai viena mūsų seserijos narė grįžo iš tremties Pavolgyje ir ruošėsi važiuoti lankyti ten jai jau gerai pažįstamų vokiečių, aš pasiprašiau drauge. Visada buvau drąsi (juokiasi), jei nebūčiau tokia, turbūt ir reanimacijoje nebūčiau dirbusi. Žmogui įdomiau įveikti kliūtis, nei gyventi, kai viskas einasi kaip sviestu patepta.
O Pavolgyje tikrai buvo nelengva, ypač dėl saugumo. Su vokiečių vaikais, kuriuos slapta rusiškai mokydavau tikėjimo tiesų, mat ten nebuvo nei bažnyčios, nei kunigo, tikrai negalėjau laisvai rodytis viešumoje. Vokiečiai mane pristatydavo kaip giminaitę, paslėpdavo, jei kildavo grėsmė būti surastai, išveždavo į kitą miestą ir iš ten išskrisdavau namo. Mokėjau partizanauti (šypsosi). Vėlesniais metais keletą tų vaikų grupių net buvau atsivežusi į Lietuvą, kad jie pamatytų, kaip atrodo bažnyčios, katalikiškas kraštas. Dar vėliau po truputį Pavolgio vokiečiai pradėjo grįžinėti į Vokietiją ir man nebebuvo ką mokyti.
— Tačiau ir vėl vien gydytoja būti nenorėjote, įsitraukėte į darbą su kaliniais. Dar vienas — drąsus žingsnis?
— Oi, nereikia tos drąsos. Su jais nesunku rasti bendrą kalbą. Visur tai daryti nesunku, kai atsiliepiu meile, gailestingumu. Juk neinu jų smerkti, ieškoti priežasčių, kodėl jie tokie, kaltinti. Juk neįmanoma žiedui neatsiverti saulei. Todėl į juos kreipiuosi pagarbiai, jų nežeminu, į juos žiūriu kaip į brolius, savotiškai juos mylėdama kaip Kristų.
Per Kalėdas šiemet bus jau dvidešimt metų, kai su jais bendrauju. Dabar jau mažiau turiu tokių susitikimų, juk žmogus negali visko aprėpti. Dabar jie turi kapelionus, kiti lanko, o aš pradėjau juos lankyti tada, kai niekas to nedarė. Ėjau ten, kur buvau reikalinga.
Savo gyvenime nieko nekeistų
— Ką dabar darote kitų labui?
— Iš darbo išėjau savo noru, likus metams iki pensijos. Pajutau, kad nebepajėgiu dirbti ir neklydau. Po poros metų man operavo širdį, dėjo dirbtinius vožtuvus. Tačiau ryžausi 2003-ųjų Viešpaties malonės metų tikinčiųjų žygiui pėsčiomis. Jo metu su kryžiumi įveikėme 3400 kilometrų kelią iš Vilniaus į Vatikaną. Parengiau knygą apie šį žygį ir dabar rašau knygas apie savo gydytojos reanimatologės ir evangelizavimo darbo patirtį. Dar esu vienos Marijos radijo laidos vedėja. Jei mano knygos, laidos naudingos bent keliems žmonėms, o žinau, kad taip yra, jaučiuosi reikalinga.
— Jei dabar ką nors galėtumėte pakeisti savo gyvenime, ką keistumėte?
— Nieko, gal tik nebūčiau po pradinės mokyklos ėjusi mokytis siuvėjos amato, norėdama padėti sunkiai besivertusiai šeimai. Geriau būčiau tęsusi mokslus. Praėjo keli metai, kol galiausiai grįžau prie mokslų.
Tų praleistų metų man gaila. Daugiau nieko nepralaimėjau. 6 metus dirbau sanitare, dar 4 — sesele, 6 metus studijavau mediciną, 21 metus dirbau reanimacijoje.
Tiki krizės dvasine nauda
— Ar sunku laikais, kai žmonės pratę imti, nuolatos save atiduoti kitiems, nieko neprašant mainais?
— Visai nesunku, net Šventajame rašte parašyta, kad palaimingiau yra duoti nei imti. Tačiau netiesa, kad nieko negaunu, mainai vyksta. Kiti atsiliepia į mano gerumą gerumu.
— Ir krizėje įžvelgiama gerų dalykų — galimybė sustoti, pažvelgti į save ir aplinkinius iš šalies, skirti daugiau dėmesio artimiesiems. Ar Jūs įžvelgiate tą gėrį?
— Tiesą sakant esu tokia užimta, kad visiškai neturiu laiko galvoti apie krizę ir visiškai jos nejaučiu. Manau, daugiau žmones veikia baimė, o ne pati krizė. Mano pensija — apie 700 litų. Žinoma, šildymas brangus, maistas brangus, tačiau aš įsitenku, man nieko netrūksta. Esu laisva nuo baimės, nebijau nei mirti, nei susirgti, nei sunkios finansinės padėties. Matyt, kai esi laisvas nuo baimės, tau viskas gyvenime sekasi.
Sunkiausia yra jaunoms šeimoms, kai abu sutuoktiniai netenka darbo, o jiems bankui reikia mokėti paskolas. Tačiau būdama jų vietoje nepasimesčiau, eičiau pas ūkininkus dirbti. Mano tėtė, mus septynis augindamas, eidavo ieškoti darbo būtent pas ūkininkus. Jei būčiau mama ir turėčiau auginti vaiką, ieškočiau pasiturinčios šeimos, kuriai galėčiau padėti prižiūrėti jų vaiką, tuo pačiu augindama savąjį.
Žmonės tampa vieningesni, patirdami vargą. Tikiu, kad šiuo atžvilgiu ekonominė krizė bus naudinga.
— Esate kupina optimizmo, ką patartumėte šiuo metu jį praradusiems?
— Sunku dalyti patarimus, žmogus pats turi padaryti išvadas. Tačiau linkėčiau, kad kiekvienoje kančioje žmonės atrastų atsakymus, nes kančios be tikslo nebūna. Matyt, mūsų dvasia pernelyg apleista. Gal per šią krizę turėtų atsiverti mūsų dvasios akys.
Citata: „Matyt, kai esi laisvas nuo baimės, tau viskas gyvenime sekasi.
TINGULYS: Sesuo Birutė ragina nesėdėti vietoje ir nelaukti kažko iš kitų. „Kad gautum, reikia nepatingėti ir paieškoti, pačiam kažką daryti kitų labui“, — sako moteris.
IŠORĖ: Sesuo Birutė Žemaitytė nenešioja vienuolių aprangos, tačiau jos gyvenimo būdas kitoks nei daugumos aplinkinių. Jo pagrindas — darbai kitų labui, o ne savo gerovei.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.