Naujausios
Sendaikčiai kvepia pelėsiais ir alyva
Būtent taip galima apibūdinti praeitą savaitgalį Ikškilėje (Uogrės rajonas, Latvija), 28 kilometrus nuo Rygos nutolusiame mieste, vykusį sendaikčių turgų. Jo pardavėjai ir pirkėjai — sendaikčių kolekcionieriai ir jų mėgėjai ne tik iš Latvijos, bet ir iš Estijos, Rusijos, Lenkijos, Suomijos, Lietuvos (ir Šiaulių).
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Prekių įvairovė svaigina
Tarptautinį sendaikčių turgų Ikškilėje Aleksandro Čako ir Artilerijos gatvių sankryžoje Latvijos antikvarinių automobilių klubas rengia jau 22 metus. Jis vyksta du kartus per metus — pirmą birželio sekmadienį ir pirmą rugsėjo sekmadienį. Tai seniausias Latvijoje sendaikčių turgus.
Maždaug Šiaulių Pabalių turgaus dydžio teritorijoje vos telpa visi norintys parduoti ir įsigyti sendaikčių. Vieni parduoda ir žvalgosi senovinių automobilių, motociklų, nebijo susitepti rankų, kilnodami aprūdijusias ar alyva iš tolo kvepiančias jų detales. Skirtingų laikmečių šaunamųjų ginklų, kitų šaudmenų, karinių uniformų, įvairių medalių, garbės ženklų, valstybinių popierinių pinigų ir monetų kolekcioneriai atkakliai ieško kolekcijai trūkstamo eksponato, o uniformas matuojasi čia pat, klausia reikiamo dydžio.
Baldai, paveikslai, knygos, žaislai, indai, namų apyvokos daiktai. Nuo prekystaliais virtusių automobilių kapotų ar tiesiai nuo žemės pirkėjai paeiliui kilnoja viską, kas juos domina. Pasigirsta tai džiaugsmingas šnabždesys (radus, ko reikia), tai liūdnas atodūsis (sužinojus, kad norimas daiktas parduotas ar jo kaina pernelyg aukšta).
Už įėjimą į turgų sumokėjus 50 santimų (apie 2,5 lito), čia galima įsigyti prekių, kainuojančių vos 20— 25 santimus (apie 1— 1,2 lito). Pavyzdžiui, tiek atsieis Rusijos caro Nikolajaus II valdymo laikotarpiu, XIX amžiaus pabaigoje — XX amžiaus pradžioje naudoti popieriniai rubliai — viena kupiūra.
„Mersedes-Benz 170V“ šeimininkas turguje už šį senuką prašė 5950 eurų (per 20 tūkstančių litų). Žinoma, yra tikimybė kažką gauti dovanų arba gerokai nuderėti kainą, išskyrus prekeivius iš Estijos, kurie, mūsų nuomone, visiškai nenusiteikę deryboms.
Kaip ir kiti pirkėjai, brendame per turgaus teritorijoje telkšančias balas ir purvą. Tačiau lankytojų jis negąsdina, kaip ir pardavėjų gausos nemažina jiems numatytas 10 latų (apie 50 litų) mokestis. Aplinkui girdėti daugiausia rusų kalba. Yra ir latvių, lietuvių, estų. Už sendaikčius dažniausiai atsiskaitoma latais, nors pardavėjai mielai priima ir eurus, dolerius, estai — estiškas kronas.
„Restauratoriaus diena“
Buvęs Latvijos antikvarinių automobilių klubo pirmininkas, vienas iš daugiamečių sendaikčių turgaus Ikškilėje organizatorių Janis Angė atsimena pirmąjį tokį susibūrimą. Jame dalyvavo vien antikvarinių automobilių ir motociklų kolekcionieriai bei mėgėjai iš Latvijos. Bėgant metams, turgus augo, daugėjo pardavėjų iš kitų šalių, didėjo prekių įvairovė, žmonių susidomėjimas.
Pavyzdžiui, šiemet birželį turguje dalyvavo 250 pardavėjų ir per 3000 pirkėjų. Pirkėjus čia atveda įvairūs tikslai: rimti kolekcionieriai žvalgosi naujų eksponatų, pirkėjai ieško įdomesnių daiktų namų interjerui paįvairinti, svečiai šeimomis atvyksta tiesiog praleisti laisvalaikio. Anot organizatoriaus, žmonės ima suprasti senų daiktų vertę, vis mieliau perka senus kavos malūnėlius, laikrodžius ar vaikiškus žaislus.
Organizatoriai išsaugojo pirmykštį šio turgaus pavadinimą, kaip ir prieš 22 metus, jis, o gal tiksliau diena, kuomet jis rengiamas, vadinama „Restauratoriaus diena“.
Janis Angė pasakojo, kad turgaus rengėjai neatsako už čia parduodamas vadinamąsias ribotos prekybos daiktus.
„Tai įvairūs šaunamieji ginklai, kiti šaudmenys, tarybinės ar nacistinės simbolikos prekės. Pardavėjai patys turi pasirūpinti leidimais prekiauti kolekciniais šaunamaisiais ginklais ar kitais šaudmenimis. Mano žiniomis, mūsų šalies įstatymuose nėra numatyta bausmė už prekybą prekėmis su tarybiniais ar nacistiniais simboliais. Paskutiniųjų mes savo turguje tikrai nereklamuojame, į juos žiūrime, kaip į dalį istorijos, jų nepolitizuojame“, — sakė turgaus organizatorius.
Galima nusipirkti net ėktuvą
Didžiausią senovinių motociklų kolekciją Latvijoje turintis Aleksej Popov iš Rygos juos renka 30 metų. Apie 100 motociklų, daugiausia vokiečių gamintojų ir Tarybų Sąjungos, surinkęs kolekcionierius lankosi ir analogiškuose turguose Estijoje bei Vokietijoje.
Aleksej neabejoja, kad nereikia apsiriboti vienos rūšies daiktais: „Pavyzdžiui, aš renku motociklus, tačiau turiu ir jų laikmečio drabužių, kitokių daiktų, paruošiu ir jų laikotarpiui būdingą aplinką“.
Be užuolankų klausiu: „O kaip gi pinigai, juk bet kokia kolekcija reikalauja rimtų išlaidų?“. Aleksej neslepia, kad pinigų reikia, ir nemažai, tačiau jų reikalauja kiekvienas pomėgis — žvejyba, medžioklė.
„Vis dėlto ne pinigai šio turgaus esmė, o bendravimas, naujos pažintys. Žmonės keičiasi daiktais, derasi. Gerbiu tokius. Va, šalia stovi senoviniais motociklais besidomintys studentai. Jie neturi lėšų jų įsigyti, tačiau turi auksines rankas, moka juos restauruoti. Jie parduoda savo gebėjimus mainais į trūkstamas motociklų detales. Turguje girdėjau ir apie parduodamą Pirmojo pasaulinio karo lėktuvą. Pardavėjai į turgų jo, žinoma, neatvilko, tačiau besidomintys apie jį jau žino“.
Bene didžiausia senovinių automobilių kolekcija (apie 30 vienetų) Latvijoje galintis pasigirti 44-erių Rygos gyventojas Normunds Orleans automobiliais domisi nuo 14-kos. Tėčio pėdomis seka ir septyniolikmetis sūnus Karlis, kurį labiau traukia senoviniai motociklai. Daugelį metų į Ikškilės sendaikčių turgų važiuojantis kolekcionierius sako, kad jį čia traukia ne galimybė kažką parduoti, o noras pabendrauti, užmegzti ryšių su tokiais, kaip jis.
„Ne kartą būna, kad vieną automobilio detalę parduodi už 100, kitą nusiperki už 200 latų, kokia čia gali būti kalba apie pelną? O užmezgęs ryšių, gali mainytis, lengviau ir greičiau sužinoti, kas turi tau trūkstamą detalę. Čia suradau draugų visam gyvenimui, jais aklai pasitikiu, žinau, kad neapgaus“, — atvirauja kolekcionierius.
Nebijo dėl tarybinės ir nacistinės simbolikos
Daiktais su sovietine simbolika Ikškilėje prekiaujančio Nikolaj Zagorskij iš Liepojos pasiteiravome, koks jo požiūris į Lietuvoje galiojantį draudimą pardavinėti tokias prekes. Papasakojome apie vienai iš prekiautojų Lietuvoje už tokią veiklą skirtą baudą.
„Parduodu sovietines uniformas, kitus Tarybų armijos atributus, nukenksmintas minas ir granatas. Žmonės prieina ne tik norėdami įsigyti šiuos daiktus, daugelis jais tiesiog domisi, kaip istorijos dalimi, teirausi kelintų jie metų, kur ir kaip naudoti.
Nematau savo prekėse nieko bloga. Bausti už prekybą jomis — tiesiog kvaila. Jos — istorijos dalis, nuo to nepabėgsi. Juk neuždrausi žmonėms namuose saugoti apdovanojimų, kuriuos jie ar jų tėvai užsitarnavo Antrajame pasauliniame ar Afganistano karuose. Nė vienas buvęs kariškis, manau, nesigėdys pasipuošti savo ordinu ar medaliu, kad ir kokia būtų dabartinės valdžios pozicija.„
Jis sakė negirdėjęs apie jokias bausmes už tarybinės ar nacistinės simbolikos prekių pardavimą Latvijoje. „Kiek pamenu, šiemet Pergalės dieną nemažai veteranų ėjo pasipuošę savo medaliais. Žinoma, pritariu, kad tarybinė ir nacistinė simbolika neturi būti naudojama politiniais tikslais“, — sakė pašnekovas.
Lietuvaičiai turguje randa, ko ieškoję
Vilnietis Martynas Kosas: (Turgus sendaikciu Ryga _16 nuotr.)
— Sendaikčių turguje Ikškilėje su tėvu lankomės gal penktą kartą. Ieškome laidynių. Jų bendroje mūsų su tėčiu kolekcijoje — ne viena dešimtis. Lietuvoje teko lankytis ant Tauro kalno vykstančiame sendaikčių turguje, tačiau jo net nėra ko lyginti su čionykšiu: Lietuvoje jis gerokai mažesnis. Be to, latviai mieliau derasi.
Šiauliečiai Andrius ir Jūratė Šimkai (Turgus sendaikciu Ryga _48 nuotr.)
Jūratė:
— Mes Ikškilės turguje pirmą kartą. Įspūdis labai geras. Teko lankytis Rietavo sendaikčių turguje, kurio prekes pavadinčiau naujesniais senais daiktais. Ikškilėje tikrų sendaikčių įvairovė didesnė, daiktai — labai įdomūs. Reikia kelis kartus pereiti visą turgų, kad akys viską pastebėtų. Šįkart atvažiavome pasižiūrėti. Tačiau jau nusipirkome prieskoninę, pieštukinę, nusižiūrėjau vieną paveikslą, dėl kurio dar kiek dvejoju.
Andrius:
— Manau, kad nereikia čia važiuoti ieškoti kažko konkretaus, kad netektų nusivilti, pavyzdžiui, ieškosi kažko žalvarinio, o viskas bus vien iš vario.
Jau gavome dovanų lagaminą, nusipirkau stiklinę rašalinę, gal darbe pravers (Andrius vadovauja kanceliarinėmis prekėmis prekiaujančiai įmonei).
GRAMOFONAI: Mėgstantys klausytis plokštelių turguje tikrai ras įsigyti dar veikiantį gramofoną.
ORGANIZATORIUS: Prieš 22 metus pirmąjį sendaikčių turgų Ikškilėje organizavęs tuometinis Latvijos antikvarinių automobilių klubo pirmininkas Janis Angė pats domisi senoviniais motociklais.
KOLEKCIONIERIAI: Automobilių kolekcionierius Normunds Orleans (kairėje) su sūnumi Karliu turguje prekiauja senovinių automobilių detalėmis. Tačiau jiems rūpi ne pelnas, o užmezgami nauji ryšiai.
KNYGOS: Knygų kiekvienas ieško pagal skirtingus kriterijus — vieni žvalgosi senesnių, kiti — tik rusiškų, vokiškų arba latviškų, treti — vaikiškų arba kitos konkrečios tematikos.
PIRKINIAI: Iš sendaikčių turgaus pirkėjai traukia apsiginklavę štai tokiais pirkiniais.
SIMBOLIKA: Nikolaj Zagorskij parduoda sovietines uniformas, kitus Tarybų armijos atributus, nukenksmintas minas ir granatas. Savo prekėse jis neįžvelgia nieko bloga. Jo manymu, bausti už prekybą jomis — tiesiog kvaila: „Jos — istorijos dalis“.
SKULPTŪRĖLĖS: Nuo skulptūrėlių gausos ir įvairovės raibuliuoja akyse.
UNIFORMA: Skirtingos Tarybų Sąjungos karinės uniformos sendaikčių turguje kainuoja ir 35 latus (apie 160 litų), ir 160 latų (apie 740 litų).
ŠALMAS: Įdomu, kokias istorijas šis šalmas papasakotų, jei mokėtų kalbėti.
Jono TAMULIO nuotr.