Naujausios
Sekretorės perskaityti laiškai gelbėjo nuo represijų
Pokaryje vadinamoje Daugėlių plytinėje dirbęs ne vienas vyras išvengė Sibiro tremties ar saugumiečių tardymų. Apie pavojų slapčia pranešdavo įmonės direktoriaus sekretore-mašininke dirbusi Donata Reimerytė, tada draugų vadinama Danute.
Dabar ši aštuntą dešimtį metų įpusėjusi moteris gyvena Kuršėnuose.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Vokus atklijuodavo garais
D. Reimerytė-Ivanavičienė prisimena, kad į pokarinę Daugėlių plytinę dirbti sekretore — mašininke priėmė tuometinis direktorius Juraga. Jis buvo senyvas ir netrukus išvažiavo, o pareigų ėmėsi Makarovas. Abu buvo atvykėliai iš Rusijos, nes vietiniai negalėjo vadovauti didelėms įmonėms.
Kartu su Makarovu Kadrų skyriaus viršininku įsidarbino ir kitas rusas — Babičenka.
Būtent jo tarnybinius laiškais slapčia perskaitydavo sekretorė. Kodėl? Nes paprašė vienas iš įmonės buhalterijoje dirbančių vyrų — Praniulis.
„Jo šeima turėjo daug žemės, gyveno pasiturinčiai, net samdėsi tarnaitę namams tvarkyti, tad bijojo būti išvežtas į Sibirą ir saugojosi“, — mena D. Ivanavičienė.
Sekretorės pareiga būdavo įregistruoti į specialų žurnalą įmonės direktoriaus, kadrų skyriaus, buhalterijos darbuotojų laiškus ir juos išsiųsti paštu. Aišku, vokai būdavo užklijuoti.
D. Ivanavičienė gerai prisimena, kaip pirmą kartą vakare po darbo mergina paruoštus išsiųsti Babičenkos laiškus nunešė ne į paštą, o namo. Ir skaitė kartu su Praniuliu. Kai ant užvirinto vandens garų palaikė vokus, klijai atsileido. Paskui vėl įdėjo laiškus, vokus užklijavo ir išsiuntė paštu. Vėliau taip „apdorodavo“ gausybę korespondencijos.
Po kurio laiko Praniulis paprašė, kad Danutė viena skaitytų. „Jis pasakė, kad šeimoje gimė dvynukės ir supratau, kad baiminasi, jog jos neliktų be tėvo, jei viskas išaiškėtų“, — sakė D.Ivanavičienė.
Po įspėjimo — pasislėpdavo
Mergina pastebėjo, kad Babičenka labiau susidomi ne plytų gamyboje dirbančiais senyvesnio amžiaus darbininkais, o labiau statybininkais. Dauguma jų — jauni vyrai, nemažai atvykusių iš tolimesnių Lietuvos vietų.
Babičenka sužinodavo ankstesnės darbininkų gyvenamos vietovės adresus ir ten esantiems vykdomiesiems komitetams parašytuose laiškuose prašė informacijos apie tų žmonių gimines, praeitį, asmens charakteristikos.
Slapti laiškų skaitytojai skaitydavo ir ką praneša į Babičenkos prašymus atsiliepusieji. Pastebėjo, kad būtinai parašoma, jog tėvai, kiti artimieji išvežti į Sibirą arba miške buvę.
„Kai kuriuos tokius laiškus sunaikindavau, — mena D. Ivanavičienė. — Kitus užklijuodavau, ir jie pasiekdavo Babičenką, tačiau žmonės būdavo įspėti saugotis“.
D. Ivanavičienė pati neieškodavo tų žmonių, o tik pasakydavo savo draugui Stasiui, kurio pavardės nebepamena.
Ir žmonės pasitraukdavo iš Daugėlių.
„Tačiau dažnai būdavo: į įmonę ateina koks pora vyrų su automatais ir išsiveda jauną vyrą, — prisimena D. Ivanavičienė. — Juk informacija sukosi ir kitokiais būdais“.
Prisiminimuose liko „gera mergikė“
Sekretorė pokario laikais yra gavusi vieną tokio išgelbėtojo lakonišką laišką: „Esu gyvas ir sveikas. Širdingai dėkoju tau, Danute“.
Tačiau nebuvo jokio parašo, neaišku iš kur laiškas atkeliavęs. Žmogus tebebijojo represijų ir saugojosi.
Su vienu išgelbėtuoju atsitiktinai suvedė likimas po kelių dešimtmečių — Sąjūdžio laikais. Kuršėniškė, laukdama autobuso Pakruojyje, apžiūrinėjo, kaip žmonės gyvena ir besigrožėdama viena sodyba sušneko su jos šeimininku. Jis suprato, kad moteris ne vietinė ir pasidomėjo iš kur esanti. Išgirdęs, kad nuo Kuršėnų, ėmė pasakoti kaip pats Daugėliuose įmonę statė.
D. Ivanavičienė prisimena: „Paskui jis sako: “Mes turėjome tokią gerą mergikę. Ji daug ką pranešdavo. Ir aš turėjau pasitraukti į Latviją“. Pasiklausiau pasiklausiau ir sakau: “Tai aš ta mergikė buvau“. Dar ilgai šnekėjome. Atsisveikinant mane apdovanojo: duonos iškepė, medaus įdėjo“.
Į saugumą — per atsitiktinumą
Apie sekretorės slapukavimą Babičenka nesužinojo, tačiau ją įdavė saugumui. Dėl atsitiktinumo.
Mašinėle spausdinti besimokydama mergina norėjo įvaldyti aklojo spausdinimo techniką. Todėl spausdindavo pačios pasirinktus tekstus, o įdomiausiai būdavo — eilėraščius, dainuškas.
D. Ivanavičienė šiandien prisimena turėtą ranka parašytą tekstą: „Mokė Stalinas Bakaną. Kremliaus rūmuose puota. Sėdi Roza Kaganovič ties diktatorium greta. O kas gi juos žino, kiek išgeria vyno, kiek išgeria vyno. Nors Molotovas senas, bet aistringas kaip gaidys. Jam patinka balerina, jos nesutepta širdis“.
„Babičenka nelabai supranta lietuviškai, todėl nesibaiminau, tačiau tąkart jis, eidamas prošal, sužiuro į tekstą, — mena D. Ivanavičienė. — Nieko nepasakė, o tik rankraštį įsikišo į kišenę ir tylomis užsidarė savo kabinete“.
Kitą rytą įmonės direktorius nurodė sekretorei: „Tu turi prisistatyti į saugumą“.
Baimę pridengė jaunyste
Mergina pirmiausia iš darbo parskubėjo namo. Persivilko pačią gražiausią suknelę — baltą su mėlynais lapeliais, kreida išsibaltino medžiaginius batukus — kaip būdavo madinga.
„Kuršėnai žinojo: kas jau eina į saugumą, tas atsiduria rūsyje, — mena D. Ivanavičienė. — Žinojome, kad jei iš ten išeina žmonės, tai dažnai pridaužyti ar sulaužyti“.
Mama peržegnojo išeinančią dukrą.
Kabinete priėmusio saugumiečio mergina neišsigando. „Visą laiką, kai jis klausinėjo, vis galvojau; koks jis — jaunas ir gražus“ — prisimena kuršėniškė.
Tad ir į klausimus mergina atsakinėjo be baimės, žaismingai. Ji tikėjo, kad apie slapta skaitomus laiškus saugumas nežino.
Saugumietis irgi kalbėjo nepiktai. Jis, atrodė, patikėjo atsakymu, kad dainuškos apie Staliną tekstą mergina rado darbe besimėtantį koridoriuje ir pasiėmė mokytis spausdinti, nes įdomus rimas.
Saugumietis netrukus leido eiti į darbą ir pasakė: „Kas tarp mūsų kalbėta — kad niekas nežinotų“.
Vėliau tas pats saugumietis dirbo netoli Kuršėnų buvusio kolūkio pirmininku, o Sąjūdžio laikais buvo Šiaulių rajone su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešininkais. Ir jiedu yra susitikę, tačiau apie aną pokalbį — nė užuominos.
„Tada saugumo nebijojau gal todėl, kad buvau jauna, neturėjau nė dvidešimties“, — šiandien vertina D. Ivanavičienė.
Ar po pokalbio saugume ji nejuto kokios įtakos? „Tiesiogiai ne, bet tėvai vis pakalbėdavo, kad mūsų namą kažkas seka, — sakė kuršėniškė. — Juk būdavo: skaitai prie žibalinės lempos knygą kambaryje ir pajunti, kad lyg kas iš tamsos stebi pro langą, ant kurio nebūdavo užuolaidų“.
Prie krūtinės — trispalvė, širdyje — Maironis
Šiandien D. Ivanavičienė nelinkusi ieškoti atsakymo į klausimą — kodėl pokaryje tiek rizikavo. O paprašyta, aiškina paprastai: „Aš padėjau žmonėms, nes buvo gaila matant kaip jaunus vyrus areštuoja“.
Gaila buvo tai merginai, kuri mokykliniais metais ant popieriaus nusipiešdavo laisvos Lietuvos vėliavėlę ir ją prisegdavo prie drabužių. Taip darydavo daugelis moksladraugių vadinamais rusų laikais Lietuvoje. Tik tas trispalves nešiodavo užslėptas.
Žmones vertino tą merginą, kurią mama vaikystėje išmokė mintinai Vaičaičio, Kudirkos, Maironio eilių. Tebepamena patį pirmąjį maždaug prieš septyniasdešimt metų įsimintą eilėraštį:
„Žinau, man sakė ne sykį mamaitė,
jog mūsų čia žemė, jog aš — lietuvaitė.
Iš širdies aš myliu Lietuvos šalelę,
juk kalbą išmokau garbint Visagalį.
Mane užaugino Lietuvos laukeliai,
ir dainų išmokė jos raibi paukšteliai„.
O paskui dar ilgai iš atminties deklamuoja Maironio eiliuotos dramos „Kęstučio mirtis“ ištraukas.
Autoriaus nuotr.
TYLA: Donata Ivanavičienė tarybiniais laikais apie slapta skaitytus laiškus nepasakojo net savo šeimai, o išdrįso, kai Lietuvoje atkurta nepriklausomybė.