Šeimos verslas – iš meilės žirgams

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Nesumeluota žmonių ir žirgo meilė. Gretos ir Aivaro numylėtinis Trakėnų žirgas Dobilas.
Kas tai yra meilė žirgams? „Kažkam meilė – prabangūs namai, naujausi automobiliai ar gražūs daiktai. Man – vaizdas ir jausmas, kai pakviesti žirgai atbėga pas mane“, – ranka mostelėdama į ganyklą, kurioje šalnos dar nepakąstą žolę rupšnoja grakštieji šeimos augintiniai, sako ūkininkė, edukatorė, nevyriausybinės organizacijos „Tautinių žirgai“ savininkė ir atsidavusi žirgų mylėtoja Greta Bataitienė.
Būtent dėl meilės žirgams juodu su vyru, žirgų sporto treneriu Aivaru Bataičiu, prieš aštuonerius metus įsigijo vienkiemio sodybą Šiaulių rajone, Tautinių kaime, įsirengė jojimo aikštelę, arklides, ganyklas. Įkurtame ūkyje „Tautinių žirgai“, kuriame dabar gyvena 22 žirgai, sutuoktiniai organizuoja laisvalaikio užsiėmimus, edukacijas, treniruotes vaikams ir suaugusiems.

Aktyvi šeima

Visai neseniai Gretos ir Aivaro įkurtame žirgyne vyko dailiojo jojimo varžybos, kurios sukvietė įvairaus amžiaus sportininkus, vaikus ir suaugusiuosius, jų trenerius, šeimos narius ir visus žirgų sporto entuziastus.

Šios varžybos, sako žirgyno šeimininkė G. Bataitienė, buvo apšilimas prieš Kaune organizuojamą Lietuvos dailiojo jojimo čempionatą. Jame dvylikametis Gretos ir Aivaro sūnus Augustas su žirgu Freska vaikų grupėje laimėjo bronzos medalį.

Išvakarėse, kai kalbamės, šeima ruošiasi dalyvauti „Audruvis Sport Horses“ komplekse Ziniūnuose, Joniškio rajone, vykstančiose finalinėse konkūrų varžybose, kuriose varžosi raiteliai iš Lietuvos bei kaimyninių šalių.

Aivaras Bataitis yra žirgų sporto treneris, aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse konkūrų varžybose. Kiti šeimos nariai – taip pat yra žirginio sporto entuziastai, tik G. Bataitienė su sūnumi labiau linksta į kitą žirgų sporto kryptį – dailųjį jojimą, o dukra, kaip ir tėtis – linkusi į konkūrus.

Porą suvedė meilė žirgams

Du žirgų mylėtojai Greta ir Aivaras susipažino prieš 22 metus. Dabar jau ir neprisimena, kada tiksliai prasidėjo jų draugystė – juolab kad vienas kitą ir anksčiau matydavo varžybose ar kituose renginiuose.

Greta sako, kad meilę žirgams ji greičiausiai paveldėjo iš savo močiutės, kuri anūkėlę vesdavo į tuometinę Šiaulių gamtininkų stotį ir leisdavo pajodinėti ant poniuko.

Mergaitė svajojo kuo greičiau lankyti jojimo treniruotes, tačiau mamos leidimą gavo būdama 13 metų.

Svajonė turėti nuosavą žirgą išsipildė, kai Gretai sukako aštuoniolika. Augintinį, kurį lankydavo savaitgaliais, laikė Žagarės žirgyne, kuriame tuo metu žirgus kaip tik treniravo pažįstamas Aivaras. Paskui tą žirgą Gretai teko parduoti. Sako, žirgas buvo kiek per sudėtingas, per karšto būdo, labiau konkūrinis, o Gretos širdis jau tada linko į dailųjį jojimą.

Iš tuometinio Žagarės žirgyno savininko, kuris veisė ir dailiojo jojimo žirgus, įsigijo kitą. Su juo dalyvavo ne vieneriose varžybose.

O raseiniškis A. Bataitis, galima sakyti, augo su žirgais – gyvenant kaime jie būdavo neatsiejami nuo ūkio darbų. Apie jodinėjimą čia nekalbama, tik apie bulvių vagojimą, dirvos suarimą, šieno vežimą.

Raseiniuose pastačius hipodromą, visi vaikai į jį subėgo. Taigi atėjus laikui rinktis, iš ko duoną valgys, Aivaras nedvejodamas įstojo į Šeduvos aukštesniąją žemės ūkio mokyklą mokytis žirgininkystės ir žirgų trenerio amato.

Taigi, nors juodu ir neprisimena, kada tapo neišskiriama pora, aišku viena: juos suvedė meilė žirgams.

Susituokę nuosavų žirgų neatsisakė, žirgyne prie Šiaulių laikė jau keturis. Laikymo kainai vis augant, porai šovė mintis įsigyti sodybą, kurioje galėtų ne tik žirgus laikyti, bet ir gyventi.

Po ilgų svarstymų sutuoktiniai įsigijo vienkiemio sodybą Tautinių kaime. Tuo metu čia stovėjo tik vienas ūkio pastatas. Du darbštūs žmonės iš pradžių žirgams įrengė porą gardų, paskui dar kelis, įkūrė jojimo aikštę, pasistatė dar vieną arklidę. Žirgų banda ėmė didėti.

Neplanuoti pirkiniai

G. ir A. Bataičiai juokauja, dabar ir patys nesuprantantys, kaip ėmė augti jų šeimos ūkis. Kai kurių žirgų laukę, ieškoję, o kai kuriuos, pasakoja, įsigiję neplanuotai. Ir būtent „neplanuotukams“ pora šiandien skiria komplimentus ne tik už sportinius pasiekimus, ištvermę, darbštumą, bet ir už ištikimą draugystę.

Pernai iš vieno ūkininko, kuris iš jojimo mokyklos įsigijo visą žirgų bandą, nusipirko kumelę Akaciją. Ūkininkas teigė, kol kas negavęs dokumento ir nežinantis, kiek tai kumelei metų, tik girdėjęs esant apie 15. Pasiūlymas kumelę išbandyti, o paskui parduoti, šiek tiek užsidirbant, Bataičiams pasirodė visai išmintingas.

Savaitę ar dvi pajojus, pardavimo idėja sutuoktiniams beveik išgaravo: kumelė rami, tinkanti jojimo mokyklai. Negana to, sužinojo, kad žirgui visai ne 15, o net 19 metų – tokio amžiaus nelabai ir parduosi... Taip Akacija apsigyveno ūkyje.

Apie parduodamą žemaituką Kortenzą Bataičiai sužinojo irgi atsitiktinai. Jį įsigijo taip pat norėdami parduoti. Netrukus paaiškėjo, kad žirgas daug geresnis, negu jiems buvo sakoma. Patikėjo jodinėti devynmetei dukrai Lukai – jiedviem puikiai sekasi.

Gražuolis Creckas – irgi neplanuotas. Jam tebuvo 1,5 metų, pats mažiausias vieno augintojo bandoje. Dabar Creckas bene stipriausias Bataičių ūkio sportinis žirgas.

„Daugiau žirgų dabar nebeplanuojame, bet kas žino, kaip gali atsitikti“, – šypsosi ūkio „Tautinių žirgai“ savininkai.

Jie svajoja kada nors savo žirgyne įrengti uždarą maniežą.

Vaikams ir suaugusiems

Be daugybės rūpesčių, susijusių su žirgų priežiūra, pradedant nuo pašarų ir baigiant neįsivaizduojamai brangiu gydymu, Greta ir Aivaras savo ūkyje kuria rojų tiems, kurie myli žirgus.

Aivaras – žirgyno treneris, treniruoja vaikus ir suaugusius, moko konkūrinio jodinėjimo, pats ir su savo mokiniais aktyviai dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse varžybose bei čempionatuose.

Gretos veikla – labiau edukacinė. Moters organizuojamuose užsiėmimuose dalyvauja vaikai nuo ketverių metų. Mažieji pažintį su žirgais pradeda nuo ūkyje gyvenančių keturių Šetlando ponių.

Pirmą ponį Rubį padovanojo sūnui Augustui jo ketvirtojo gimtadienio proga. Kartu dukrai nupirko ir poniukę Picoliną – šio ponio dukrą – kad vienam nebūtų liūdna.

„Iš pradžių poniai buvo tik mūsų vaikams, tada aš dar dirbau Jaunųjų gamtininkų centre būrelio mokytoja ir apie kitas veiklas negalvojau. O kodėl ne.“

Taip gimė edukacinių užsiėmimų su mažaisiais arkliukais idėja. Netrukus buvo įkurta ir nevyriausybinė organizacija „Tautinių žirgai“, atvėrusi galimybę ne tik švietėjiškai, bet ir sportinei, ūkinei veiklai. Šeimos aistra žirgams įgavo pagreitį.

Dabar pas „Tautinių žirgus“ atvažiuoja ir vaikai, ir suaugusieji. Pageidaujantiesiems rengiamos individualios treniruotės. Su mažiukais organizuojami būreliai – vaikai prižiūri ponius, maitina, šukuoja, net pajoja. Vyresnieji irgi rūpinasi žirgais.

„Būna, kad žmonės atvyksta ne pasportuoti, o pajodinėti, laiką praleisti. Kiti ir visai nejoja, tada arklidėje karčius piname, šukuojame, einame pasivaikščioti. To nori ne tik vaikai, bet ir suaugusieji“, – sako G. Bataitienė.

Žirgas, anot Gretos, ramina ir labai gerai skaito žmogaus emocijas, supranta jo kūno kalbą – tiesiog, jei nori prie žirgo prieiti, privalai nusiraminti. Kitaip, žiūrėk, papūs uodegą ir nubėgs, nepagausi.

„Poniukai, jei vaikai pykstasi, tik įžūlią mimiką nutaiso, žodžiu, jeigu nesistengiate, ir aš nieko nedarysiu. Nori pastumti – stovi, žiūri, nepastumsi. Bet jei vaikai geros nuotaikos, jie stengsis.“

Kiek žirgų, tiek istorijų

„Esame sportinis žirgynas, bet kartu mums labai svarbi žirgų gerovė – kad jie nepervargtų, nepersidirbtų, kad džiaugtųsi pamatę žmones, o ne bėgtų nuo jų“, – pasakoja Greta.

Neslepia, kartais žirgų „pokštai“ papiktina arba išvargina. Antai vieną ankstyvą rytą į ūkį atvykę sutuoktiniai Baltijos hanoverių veislės kumelę Vyšnią su kumeliuku Chickoleta rado išėjusius iš gardo ir vaikštinėjančius kieme. Teko ne kartą ir automobiliu po laukus žirgus vaikytis.

Kiekvienas žirgas, pasikeisdama pasakoja pora, su charakteriu. Pavyzdžiui, 21 metų Vyšnia – kumeliukus vedanti ūkio mamytė, negali pakęsti nė vieno suaugusio žirgo, net savo pačios vaikų. Kenčia tik tol, kol kumeliukai maži. Jei kuris ūkio žirgas Vyšnią ignoruoja, jai kyla dar didesnis įniršis.

„Arkliai yra bandos gyvūnai, kiekvienas nori būti vadu. Vyšnia taip pat“, – žirgo elgesį pateisina Greta.

Žirgyno pažiba sutuoktiniai vadina 16-metį Trakėnų žirgą Dobilą. Sako, jis – be galo didelės širdies: švelnus, geras, draugiškas, bet ir labai jautrus.

„Dėl savo raitelio Dobiliukas viską padarys, stengsis iš visų jėgų. Dobilas nenori būti vienas arklidėje, todėl žvengia, o pajutęs, kad bus vedamas į lauką, laiko pakeltą koją – nekantrus. Labai draugiškas su visais žirgais, net su gardo kaimyne Vyšnia.“

Kai daugkartinis konkūrų varžybų laimėtojas Dobilas baigė didžiąją sportinę karjerą, Aivaras jį perleido Gretai ir patarė šiuo žirgu pasitikėti. Pernai Lietuvos konkūrų čempionate mėgėjų grupėje Greta ir Dobilas laimėjo sidabro medalį.

O Vyšnios vaikas penkiametis Aidas Rafaello dalyvavo dailiojo jojimo čempionate. Jam, kaip ir sportiniam žirgui septynmečiam Creckui, karjera prieš akis. Aido tėtis iškeliavo į Ameriką. Pirkėja juo labai džiaugiasi, svajoja įsigyti ir Aidą.

19-metis Cabaljero Star į ūkį atkeliavo iš Žagarės žirgyno, kai jam tebuvo keturi mėnesiai. Kumeliuko mama krito jam esant pusantro mėnesio.