Šeima, kurioje daug spalvų ir garsų

Asmeninio albumo nuotr.
Virginija ir Laimutis Borusai – šių metų liepos mėnesį pora minės 50-ies metų bendro gyvenimo jubiliejų. Kartu jie – nuo pirmos klasės.
Liepos mėnesį bendro gyvenimo 50-metį minėsiantys Naujosios Akmenės gyventojai Virginija ir Laimutis Borusai šiųmetes Velykas sutiko kiek kitaip nei daugelį metų: be garsaus šurmulio, kuris kildavo susirinkus keturių vaikų su šeimomis būriui. „Mes per daug jus mylime, kad nesaugotume“, – taip 75 metų sutuoktiniams pasakė artimiausi jų žmonės, vieningai sutarę šventinį savaitgalį laikytis karantino rekomendacijų.
Tai todėl per šias šventes, skirtingai nei per kurias kitas, sutuoktiniai kiek panorėję galėjo pasinerti į savo mėgstamiausias veiklas: Virginija – nėrimo vąšeliu, o Laimutis – muzikavimo. Šie užsiėmimai – buvusios abiejų profesijos, iš kurių, kaip sakoma, duoną valgydavo.

Į gimtinę – iš Kauno

„Labiausiai sekasi nerti, kai kitame kambaryje girdėti vyro griežiamo smuiko garsai“, – šypsosi guvi pašnekovė, iš rankų nepaleisdama vąšelio. Jos nėrinys netrukus virs nedideliu meno kūriniu, nuo kurio sunku atitraukti akis.

Gražiausi ponios Virginijos dirbiniai – staltiesės, servetėlės, skrybėlaitės, suknelės, paltukai, netgi šviestuvas, kiti smulkesni nėrinėliai ir jau visai rimti nėriniai – kalba patys už save. Spalvos įvairiausios. Tik mėlyna ir raudona nertinėms servetėlėms kažkodėl Virginijai nepatinka. Kitas reikalas blankesnės pastelinės spalvos – smėlio, tamsiau rusvos, kitokių atspalvių, o jei dar ir su blizgučiu!

Prieš gerą pusšimtį metų įgijusi Telšių taikomosios dailės technikumo audėjos specialybę, Virginija, kaip tais laikais buvo įprasta, pasiųsta dirbti „pagal paskyrimą“ – į tuometinį Kauno dailės kombinatą.

Tik profesionali audėja nukreipta kažkodėl ne į audimo cechą, kaip pavyko kartu studijas baigusiai draugei, o – į mezgimo. Mokėsi daryti tautinių juostų eskizus. Kai jau išmoko, kombinato profesionalai jauną merginą leido ir prie staklių pastovėti. Už vieną kitą darbelį, žiūrėk ir keliasdešimtinę užsidirbdavo.

Juodu su vyru Laimučiu – abu nuo pirmos klasės, abu nuo Akmenės rajono, Avižlių kaimo. Taip nutiko, kad nuo vaikystės pažįstami taip ir nebeišsiskyrė – susituokė, po metų, 1971-aisiais, gimė dukra.

Virginijai „atidirbinėjant“ Kaune, kultūros namams Akmenės rajone tuo laiku labai prireikė meno vadovo. Tuometinis Naujosios Akmenės kultūros rūmų vadovas Jonas Gintauskas Laimučiui Borusui, profesionaliam muzikantui, ir darbą, ir būstą pažadėjo, kad tik jaunas specialistas sugrįžtų dirbti į gimtą rajoną.

1972-aisiais sutuoktiniai su metukų dukrele parvyko gyventi į Akmenės rajoną iš Kauno. L. Borusas dirbo meno vadovu, vadovavo įvairiems muzikantų ir dainininkų kolektyvams, o V. Borusienė, paauginusi dukrą, įsidarbino Naujosios Akmenės lopšelyje „Varpelis“.

Vis tik mezgimas traukė labiau. Po aštuonerių darbo metų „Varpelyje“ V. Borusienė įsidarbino Naujosios Akmenės buitinių paslaugų kombinato mezgimo ceche ir išdirbo čia net šešiolika metų.

Per tą laiko užaugo ne tik dukra, bet dar ir trys sūnūs.

Kiekvienam darbui – savo siūlas

Ponia Virginija juokiasi: per tiek metų pamilo siūlus taip, kad ir dabar, būdama pensijoje, jų niekaip nepaleidžia iš rankų. Tiesa, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, nepamėgo mezgimo virbalais. Išėjusi į pensiją, dar pamėgino vieną kitą drabužį sau nusimegzti virbalais nusimegzti, bet jų taip ir neprisijaukino.

„Būdavo, kombinate mezgame mašinomis sukneles, o „kalnieriukus“ ir „manketus“ vąšeliu nunerti reikia – toks drabužio papuošimas būdavo labai madingas“, – prisimena moteris. Anot jos, nėrimas būdavo maloniausia darbo dalis.

Savo kasdienos V. Borusienė neįsivaizduoja be vąšelio ir siūlų. Plonesni, storesni – priklauso, ką neria. Jei kokį paltuką sugalvojusi, žinoma, kad siūlas turėtų būti storesnis, o jei kažką subtilesnio – tad ir siūlas turi būti subtilus, plonytis it plaukas.

Raštų nėrėja „prisigaudo“ iš interneto. Kai kuriuos nužiūri tiesiai iš ekrano, o kitus atsispausdina ant lapo ir tik tada išstudijuoja.

Juokiasi, turinti madą pamatytus raštus „patobulinti“ – tarp jos nėrinių greičiausiai nėra nė vieno, kuris 100 procentų atitiktų internete parodytą. „Internetinis“, teigia, tik užduoda mintį.

Be to, įsitikinusi raštas turi tikti siūlų spalvai. Būna, įsigyja siūlo, o jie vis netinka kokiam nors pasirinktam raštui.

„Megztuką nėriau. Gal du kartus teko ardyti. Netiko ir netiko raštas šokoladinei siūlų spalvai“, – juokiasi reikli nėrėja.

Virginijos nėriniais –- smulkesniais rankdarbiais ir didesniais, tokiais, kaip staltiesės, šviestuvas ar kitkas, apdovanoti visi šeimos artimieji, viena kita kaimynė pradžiuginta.

Nesuskaičiuotų, kiek servetėlių komplektų, kitų rankdarbių per daugybę metų yra nunėrusi. O ką gi daugiau veikti pensiniame amžiuje: sėdi, klausai televizoriaus ir neri.

O dar smagiau, kai V. Borusienei sėdint su vąšeliu, jos sutuoktinis Laimutis ima griežti smuiku ar skambinti pianinu.

Nėrimu greičiausiai nuo mamos užsikrėtusi ir Mažeikiuose gyvenanti jos dukra. Moteris vąšeliu nusinėrusi ir išskirtinių suknelių.

V. Borusienė užsiminė ir dar apie dar vieną savo aistrą – fotografavimą. Jos fotografijose – artimiausi žmonės, gražūs vaizdai, smulkios detalės, kokių gamtoje gausu, bet ne visi jas pastebi.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.