Naujausios
Šaltinio maudyklės išnyko be pėdsakų
Šiauliuose veikė šaltinio vandens maudyklės, kuriuose kiekvienas norintis galėjo pajusti gydomąjį natūralaus vandens poilsį ir pailsėti. Dabar tai skamba it fantastika. Bet šiauliečiai iki Pirmojo pasaulinio karo maudėsi tokiose maudyklėse.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Liko piešiniai ir nuotrauka
Versmes ir maudykles Šiauliuose prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo slėnyje tarp Prūdelio ir geležinkelio sankasos. Šiandien ši vieta taip pat pelkėta, bet nesimato, jog iš žemių trykštų versmės. Taip pat nėra tikslių duomenų, kas atsitiko su šaltiniais, ir kodėl po Pirmojo pasaulinio karo jie nebuvo atkurti.
Pasakojama, kad „stebuklingų“ vonių išbandyti, vandenyje pažaisti atvykdavo ne tik šiauliečiai, bet ir aplinkinių miestelių gyventojai.
Dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901— 1986) trijuose piešiniuose, iš atminties pavaizdavo tas maudykles. Juose nupiešti besimaudantys vandens telkiniuose žmonės.
G. Bagdonavičius savo piešiniuose yra užrašęs „vodolečebnica“ (vandens gydyklos).
Fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė sako, kad pradžioje ją stebino, jog apie 1915 metų darytoje foto nuotraukoje yra užrašyta „Cieliebnyj kurort“ (gydomasis kurortas).
Tai vienintelė to meto nuotrauka, kurioje nufotografuotos Šiaulių prieigos su žmonėmis. Ši unikali nuotrauka yra iš fotografijos tyrinėtojo Dainiaus Junevičiaus kolekcijos.
„Kalbama, jog tų šaltinių vanduo tikrai buvęs labai geras ir turėjęs gydomųjų savybių. Tos versmės, pagal G. Bagdonavičių, vadintos Sudimto šaltiniais, neaišku, ar tai hidronimas, ar maudyklių savininko (gal tos vietos žemių savininko) pavardė. Man labiau tikėtinas pastarasis variantas, gal nuo pavardės ir šaltiniai taip pradėti vadinti“, — sako V. Ulinksytė.
Šiandien buvusių gydyklų teritorija atrodo kiek kitaip, nors atpažįstamai: kalvos užstatytos individualių namų kvartalais, Prūdelio tvenkinys apvalytas ir išplėstas, o tarp jo ir geležinkelio sankasos dar likęs toks pelkėtas žemės plotas.
Sunaikino geležinkelis ir pramonė
Kaip matoma piešiniuose, žmonės maudydavosi mediniuose statiniuose įrengtuose baseinuose, kuriuos pripildydavo šaltinio gydomasis vanduo. Šie statiniai buvo be stogo po atviru dangumi.
Šiaulių istorija besidomintis Vilius Puronas teigia, kad to rajono senbuviai dar ir šiandien buvusią maudynių vietą vadina „kompeliu“. Spėjama, kad tai nuo lenkiško žodžio “kąpiel“ (maudymasis).
Šaltinio vanduo pradėjo sekti, kai 1870 metais buvo šalia šaltinių nutiestas geležinkelis. Dar kelis dešimtmečius žmonės maudėsi, bet kasmet vanduo darydavo nešvaresnis. Dar vienas gydyklų „žudikas“ — Chaimas Frenkelis. Jis, pastatęs didžiulį fabriką, užsmardino teritoriją. Taip pat užtvenkė Dirsės upelį, kurio vandenį nutekino į Prūdelį.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui vis daugiau žmonių kasdavosi artezinius šulinius ir turėjo švaraus vandens savo namuose. Gydyklų vanduo tapo nebereikalingu.
Valdžia rūpinosi šiauliečiais
Tarpukariu — 1935 metų vasarą Šiaulių miesto tarybos posėdyje buvo nuspręsta pirkti šalia Salduvės kalno ir Prūdelio ežero esančius sklypus, kad šiauliečiai turėtų kur leisti laisvalaikį.
Tuomet tarybos posėdyje konstatuota liūdna tiesa, kuri aktuali ir šiandien: „Šiauliai gamtos atžvilgiu labai nuskriausti. Šiauliečiai vasaros metu neturi tinkamos vietos kur praleisti poilsio laiką. Salduvės kalnas — viena geriausių vietų, kur galima būtų įrengti tinkamą poilsiui vietą. Tam ateity galima būtų įruošti parką, gražiai sutvarkyti turintį istorinės reikšmės kalną...“.
Taryba nusprendė pirkti 20 hektarų žemės plotą. O tuo metu apsukrieji šiauliečiai už vieną hektarą paprašė po 1 tūkstantį litų. Vėliau sutiko parduoti po 800 litų.
Taip pat taryba nusprendė pirkti ir žemes esančias Prūdelio prieigose.
„Pliažui sklypą tenka nuomoti iš p. Čepulienės. Pirmaisiais metais savivaldybė p. Čepulienei mokėjo nuomą 200 litų, antrais — 600 litų, o šiemet jau paprašė 1000 litų. Sklypo pirkimo klausimas taip pat nepasistūmėjo pirmyn, nes savininkė reikalauja labai didelę sumą — 60000 litų“, — kalbėta posėdyje.
Miesto taryba nenorėjo mokėti tokios sumos, tad sprendė, kaip nemokant praplėsti „pliažą““. Vienas iš siūlymų — sumažinti Prūdelį, nuleisti keletą metrų nuo kranto vandenį, tame plote įrengti paplūdimį.
Tai padarius „vietos pakaktų ir maudytis, ir dar skandintis“ — šmaikštavo vienas iš tuometinės tarybos narių Orlauskas. Prūdelio “sumažinti“ nepavyko, nugalėjo sveikas protas — ežeras ir taip mažas.
Tad nutarta derėtis su sklypų savininkais ir mušti kainą. Jei to nepavyks, neatmesta mintis kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, kad ši nusavintų sklypus. Šiauliečiams buvo įrengtas nemokamas „pliažas“. Kuris ir dabar yra populiarus.
KURORTAS: Vadinamasis Šiaulių kurortas, kur versmių vandenyse iki Pirmojo pasaulinio karo maudėsi šiauliečiai.
Nuotrauka iš Dainiaus Junevičiaus kolekcijos.
MAUDYKLĖS: Dailininkas Gerardas Bagdonavičius iš atminties piešė versmių maudykles.
LIUDIJIMAS: Tik piešiniuose ir vienintelėje nuotraukoje liko įrodymas, jog Šiauliai turėjo gydomąjį kurortą.
„Aušros“ muziejaus fondų nuotr.
NŪDIENA: Šiandien Šiaulių gydyklų nebėra nė ženklo.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
IŠNAŠA: „Kalbama, jog tų šaltinių vanduo tikrai buvęs labai geras ir turėjęs gydomųjų savybių.