Naujausios
Akivaizdi didelė neteisybė ir nelygybė
– Kodėl esame taip supriešinti ir suskaldyti, kad protestas prasiveržė net Sausio 13-ąją, greičiausiai bus protestuojama ir minint Vasario 16-ąją?
– Manau, kad visų mūsų susipriešinimą lemia didelės socialinės nelygybės pojūtis bei neturėjimas-nematymas savosios ateities vizijos. Visus tuos trisdešimt Nepriklausomybės metų juk taip ir nesugebėjome suformuluoti valstybės vizijos.
Pirmųjų Nepriklausomybės metų idealistines svajones labai per trumpą laiką uzurpavo praktinis, ekonominis interesas.
Šiandien turime pagalvoti apie teisingesnį mūsų valstybės valdymą ir apie pačios valstybės modelį. Šiandien valstybės statinys remiasi ne humaniškumu, o šiurkščia prievarta. Labai jau akivaizdu, kad Lietuvoje yra didelė neteisybė, didžiulė nelygybė, ir to jau įrodinėti nebereikia – atskirtis labai didelė ir tas tęstis juk ilgai negalės... žinia, kad tyla turi savo sprogstamąją galią.
Esame maža tauta ir atrodo lengvai galėtume susitvarkyti taip, kad net išsibėgioję po pasaulį lietuvaičiai panorėtų sugrįžti, o svetimtaučiams ji taptų patraukli atvykti. Privalome bent jau pabandyti tai padaryti, kol dar neišsiblaškė po pasaulį visa aktyvioji tautos dalis, neištekėjo paskutinės lietuvaitės už kitataučių, palikdamos gimtąją šalį.
Privalome suskubti sukurti tokias sąlygas, kurios mūsų tautiečiams gyventi ir dirbti Lietuvoje būtų palankesnės, nei bet kur kitur pasaulyje. Mes juk taip greitai traukiamės, asimiliuojamės, kad nepastebėsime, jog greitai liks tik Lietuvos pavadinimas Europos Sąjungos pakrašty.
O gal mūsų tautos sunaikinimas yra kažkam naudingas ir surežisuotas, kaip ir tos pasaulinės ekonominės krizės? Jos juk taip pat yra kažkam labai naudingos. Sakoma, kad ginklais prekiaujančioms valstybėms naudingiausia yra, kai šalyse, kurioms jie tiekia ginklus, vyksta pilietinis karas – kai tauta kovoja savo teritorijoje. Ginklai yra parduodami ir vieniems, ir kitiems, o ir konsultuojamos yra abi kovojančios pusės – mokomos, kaip kovoti ir kaip gintis vieniems nuo kitų.
Taigi, todėl ir kyla toks provokatyvus klausimas, ar mūsų tauta kažkieno nėra naikinama? Deja, bet tenka pripažinti, kad tai daroma mūsų pačių rankomis ir su dideliu pagreičiu. Apmaudu... Gyvename sutemų laike, kai nebegalime susigaudyti ir atskirti, kur prasideda politika, kur kriminalas, o kur vyriausybė.
Liūdna tą konstatuoti, bet tampame gilia provincija su grupele turtuolių, kurie tapo aklais ir kurčiais savojoje kasdienybėje. Nuo Atgimimo laikų mes net nebekalbame apie mūsų tautos paskirtį, nes vieni kovoja už duonos kąsnį, kiti už dar vieną milijoną, ar už naują katerį Viduržiemio jūroje, ar dar vieną viešbutį, ar buvusį kino teatrą Vilniaus ar Trakų centre, ar dar kokį kitą niekutį.
Juk ne dėl to esame atėję į šį pasaulį, kad užgyventume daugiau „turto“; ne dėl to esame išlikę per visus istorinius išbandymus, išlaikydami savąją kalbą, kultūrą. Tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje, galima įvardinti genocidu – tai, ko nepadarė net sovietų trėmimai, tai sugebėjome padaryti patys Nepriklausomoje Lietuvoje – ir už tai niekas neprisiima jokios atsakomybės.
– Gerovės valstybės kūrimo idėją yra pasigavę visi politikai: mažins socialinę atskirtį, didins algas. Ar gerovė – tik pinigai, vartojimas? Koks Jūsų požiūris?
– Manau, kad tai seniai suformuluota ir perteikta didžiųjų įvairių kultūrų mokytojų. Mes gyvename labai palankiu laiku, nes žinios, kurioms gauti anksčiau reikėdavo labai didelių pastangų bei daug laiko, šiandien yra lengvai prieinamos. Pakanka tik panorėti.
Kaip žinoma, yra dvi taisyklės: auksinė ir deimantinė. Auksinė sako, kad negalima su kitu elgtis taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi, o deimantinė sako, kad jeigu žinai, kad niekas kitas be tavęs to darbo – iššūkio negali priimti, tai turi neabejodamas to imtis – net ir tuo atveju, jei rizikuotum prarasti gyvybę ar net ir savo garbę.
Juk visas mūsų gyvenimas turi būti skirtas tarnystei savo tautai, visai žmonijai ir tuo pačiu visai visatai. Gal tai skamba ir labai pompastiškai, bet mes turime įsisąmoninti, kad visi mes – visa žmonija – ir yra Vienis. Mes atėjome į šį pasaulį – į šią nuostabią planetą tam, kad įgytume naują patirtį, kad paliktume šį pasaulį po savęs bent kiek geresnį.
Mes esame maža tauta ir, manau, kad mums turėtų būti lengviau susitarti, lengviau išgirsti vienas kitą ir padėti vienas kitam. Ne kovoti dėl vietos po saule, bet sudaryti galimybes pasireikšti, atsiskleisti kiekvienam.
Todėl, esu giliai įsitikinęs, kad svarbiausia ir pirmiausia turime sudaryti visiems prieinamas švietimo, mokslo galimybes. Turime nuo mažens akinti, skatinti, žadinti alkį žinioms. Esame talentingų žmonių tauta, nors ir esame susipriešinę, bet tikiu, kad dar ne per vėlu susivienyti ir tapti pavyzdžiu gal net ir kitoms tautoms.
Bet pirmiausia valstybės lygyje būtina formuoti kitą požiūrį į vertybes – ne deklaruoti jį, o patvirtinti – įrodyti-skleisti savuoju gyvenimo būdu. Manau, kad to pasimokyti būtų galima iš skandinavų, kur materijos kaupimas nepasiekė tokiu mastų, kaip Lietuvoje. Nemanau, kad etiška ir teisinga vieniems gyventi rūmuose, įsigyjant po kelis namus, butus ir ne tik Lietuvoje, o kitiems nerimauti iš ko reikės susimokėti už kambario nuomą.
Mes kaskart pasirenkame valstybės vadovais finansininkus, tikėdamiesi, kad jie padarys gyvenimą sotesnį, bet naivu taip galvoti – to niekados nebus, kol nesuprasime, kad vadovai reikalingi idealistai – vizionieriai, žmonės, kurie pasiryžę tarnauti tautai, o ne galvojantys, kad tauta privalo jiems tarnauti ir jiems kaupti žemiškus turtus.
Atsigręžkime į švietimą
– Ar pats nepasigendate inteligentijos žodžio ir svaresnio vaidmens?
– Menininkai yra iš pašaukimo nepriklausomi sąžinės advokatai, žmonių teisių gynėjai. Deja, tik neretai jie knebinėjasi prie savųjų dramblio kaulo bokštų, dažniausiai tik migdydami savo ir žiūrovų sąžinę.
Mano jau minėtoje knygoje „Žmogus be savybių“ yra sakoma: tai, kas išreiškiama kalbomis, yra niekis, lyginant su tuo, kas bręsta tyloje, nes tyla turi savyje sprogstamąją jėgą. Labai nesinorėtų, kad tie žodžiai pasitvirtintų Lietuvoje.
Mes atėjome į šią planetą tik tam, kad įgytume naujas patirtis, kad padėtume jas įgyti kitiems ir pakiltume savo vibracijose... Mokslas pagaliau pradeda sutikti su daugeliu dvasinių mokyklų nuostata, kad pirminė yra dvasia – energija, o materija yra antrinė. Materija yra materializuota energija.
Žmogus juk yra „produktas“ jo perskaitytų ar neperskaitytų knygų. Žodį „knyga“ naudoju platesne prasme – nes viskas, kas mus supa gyvenime yra tekstas, kurį mes perskaitome ar ne, ir visi didieji meno, literatūros kūriniai formuoja tą skaitytoją–žiūrovą– tą auditoriją, kurios dar nėra.
– Kas gali vėl suvienyti tautą? Kodėl esate sakęs, jog į prezidentus reikia rinkti poetus?
– Jeigu turėtume tautą vienijančią idėją toks klausimas nekiltų. Manau, kad pradžia susivienijimo turėtų prasidėti nuo mūsų švietimo – tos Informacijos, kuri galėtų tapti vienijanti. Šis klausimas yra aktualus ne tik mums Lietuvoje, daugelyje pasaulio šalių pavieniai žmonės ar susibūrusios žmonių grupelės bando ieškoti atsakymo į šį klausimą.
Skandinavai jau prieš dešimtmetį iškėlė klausimą, kas gali pakeisti vartotojiškos visuomenės mąstymą – jų vertybių prioritetą? JAV mokslininkų grupelė VENERA taip pat siūlo būdus, kaip pakeisti tą pasaulio tvarką, sudarant lygias galimybes visiems siekti mokslo ir realizuoti savo gabumus, kaip aprūpinti visus sveiku maistu ir kaip neteršti ir nenaikinti planetos. Daugelis dvasinių mokyklų dalijasi gaunama informacija apie kitų planetų – kitų civilizacijų patirtį, tas taip pat gali pasitarnauti mūsų pasirinkimuose.
Mes visi ateiname į šį materialų – humanoidų pasaulį naujai patirčiai, bet kiekvienas atsinešame visiškai skirtingas patirtis iš praeitų gyvenimų. Tai, kad esame labai skirtingi ir su skirtingomis patirtimis, suteikia galimybę mokytis vieniems iš kitų. Jeigu mes galvotume ne tik apie save ar artimuosius, bet prisiimtume tą tiesą, kad kiekvienas žemės gyventojas yra mūsų artimas, jeigu mes kiekviename kitame įžvelgtume pačius save, labai daug kas pasikeistų. Manau, kad kai subręs visuomenė, tai ji rinksis ir kitus valstybės vadovus.
Dabar susidaro įspūdis, kad vadovaujamasi taisykle – kuo primityviau mąsto piliečiai, tuo bus lengviau juos valdyti. Reikia atsakyti į klausimus, kodėl griūva šeimos, kodėl subyra ryšiai žmonių, kurie pasižadėjo būti ištikimais vienas kitam iki šio žemiškojo gyvenimo pabaigos, ir tikiu, kad ištardami tuos žodžius jie tikėjo tuo, ką sako.
Akivaizdu, kad kažkas ne taip yra mūsų karalystėje ir kažkas ne taip su mumis pačiais. Matyt, kažką darome ne taip ir darome klaidas, ir vaikus mokome ne to... Nemokome jų pažinti savojo kūno, nemokome, kaip susikalbėti su tuo kūnu bei aplinkiniais, nemokome teisingos mitybos pagrindų ar aplinkos pažinimo pradmenų – bendrystės pagrindų su tuo išoriniu pasauliu.
Visiems mums reikia išmokti išsivaduoti nuo pavydo, įtarumo bei nuoskaudų, o telepatiniai bendravimo įgūdžiai galėtų pasitarnauti tam, kad mūsų visuomenėje nebegalėtų egzistuoti melas... Taigi, mes dar daug ko nemokome ir nesimokome patys, kas yra daug svarbiau už tiksliuosius mokslus vaikystėje ar paauglystėje.
Tautą gali suvienyti tik bendra idėja, kuria patiki, jeigu ir ne visa tauta, tai bent jau didžioji jos dalis. Daugelis dar prisimename Lietuvos Atgimimo laikotarpį. Šiandien Lietuvai vėl yra reikalingas naujas Atgimimas. Mano idėja yra Žaliosios-ekologiškos Lietuvos idėja, kuriai įgyvendinti būtų pajungti visi mūsų protai – švietimo ir mokslo institutai ir visa darbo jėga.
Karas taip pat juk suvienija tautą, kai tėvynę užpuola agresorius įvesdamas savo armiją ar kai išprovokuoja karus diktatoriai, norėdami nukreipti dėmesį nuo savų vidinių problemų, norėdami išsilaikyti valdžioje, norėdami patenkinti savąjį ego, savus maniakinius troškimus. Norisi tikėti, kad valstybės viduje toks pavojus mums negresia, norisi tikėti, kad realiai jis negresia ir iš įšorės.
Taigi, mums lieka taikus evoliucinis kelias, kuris turėtų prasidėti nuo mūsų mentaliteto – vertybių pokyčių, tautos švietimo programų priėmimo ir įgyvendinimo. Ne kartą žmonija sugrįždavo prie stoikų askezės mokymo. Askezės kelio pasirinkimo svarba yra kol kas nepakankamai mūsų suprasta ir įvertinta.
