Naujausios
Prioritetu pasirinkome vartojimą
– Gerbiamas Režisieriau, prieš metus viename savo straipsnyje kėlėte klausimą, ar dar galima ištaisyti per 30 metų padarytas klaidas, dėl kurių daugybė mūsų žmonių paliko Lietuvą? Tuomet dalijotės, jog jauni politikai, atėję į valdžią ir Vyriausybę, teikė vilties ir nesinorėtų nusivilti. Ką dabar manote?
– Pastaraisiais mėnesiais Lietuvos politiniame gyvenime įvykių yra tiek daug ir visi jie tokie kurioziški, kad, atrodo, nebeturėtų jau niekas stebinti ir cinizmas tų, kurie įvardija save Lietuvos politikais, yra toks didelis, kad sugeba nustebinti ir viską mačiusius. O kad vis dar sugebame stebėtis, byloja jog nesame visiškai „mirę“, todėl išlieka šiokia tokia tikimybė, jog gal ir sugebėsime atrasti savyje drąsos padėkoti tiems „išrinktiesiems“ už jų „tarnystę“ ir atsisakysime jų „paslaugų“.
Klausantis dabartinių politikų neretai atrodo, kad esame beraščių tauta, bet juk taip nėra – tuo tikrai noriu tikėti. Esame talentinga tauta – apdovanota gabiais žmonėmis įvairiose meno ir mokslo srityse. Deja, bet dažniausiai vadovauti, o tiksliau valdyti veržiasi mažiausiai tam tinkami – mažai pasiruošę, mažai išsilavinę, pilni nepilnavertiškumo kompleksų ir tuščių ambicijų su stipriai išreikštu savuoju ego.
Per tą, nors ir trumpą, laiką, kurį jie vėl yra vadinamoje „valdžioje“, tiksliau valdžiukėje, jau spėjo pilnai atskleisti savuosius „gabumus“ bei ketinimus. Šiandien tapti vienos ar kitos partijos nariu Lietuvoje lemia ne idėjiniai įsitikinimai, o kuri partija garantuoja greitesnį patekimą į Seimą ar į aukštesnes pareigas, ar tiesiog pelningesnę vietą.
Jau nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų pradėjo ryškėti dėl ko gi daugelio buvo taip veržiamasi į tą valdžiukę, išstumiant visus ne taip mąstančius... tame buvo kažkas šėtoniško ir todėl labai greitai – nereikėjo net tų trisdešimties metų, kad taptume vartotojų tauta. Esame atsidūrę ant dvasinės pražūties ribos ir dabar reikia labai jau didelių dvasinių pastangų gelbėtis – gelbėtis nuo tautos pražūties, o ne toliau „lipti“ į gliancinių žurnalų puslapius, demonstruojant savąją tuštybę.
Norint ką nors pakeisti, pradžiai turime bent jau susivokti, kas įvyko ir kas tebevyksta mūsų valstybėje.
– Kodėl esame tokioje situacijoje?
– Tauta, kuri nustoja skaityti, ji tuo pačiu nustoja ir mąstyti... ir tampa, kaip pavadintas vienas iš didžiųjų XX amžiaus Vakarų Europos rašytojo R. Muzilio kūrinių „Žmogus be savybių“.
Per visus tuos trisdešimt Nepriklausomybės metus mes taip ir nepasirinkome prioritetu švietimo, mokslo, ekologinės žemdirbystės, o nuėjome pačiu primityviausiu keliu, nereikalaujančių mokslo žinių. Juk kad nupirktum pigiau, o parduotum brangiau, tam juk didelio mokslo nereikia.
Nemanau, kad per tuos pastaruosius trisdešimt metų neatsirado Seime, Vyriausybėje tų, kurie būtų siūlę orientuoti tautą eiti dvasinio pažinimo keliu, bet, matyt, tų, kitaip mąstančių, buvo daugiau ir jų balsas lėmė, kad esame ten, kur esame ir tuo kuo esame. Prasidėjo tai nuo pirmojo prezidento rinkimų. Tikiu, kad jei būtume sugebėję išsirinkti pirmuoju prezidentu Stasį Lozoraitį, šiandien gyventume kitokioje Lietuvoje, bet, deja... įvyko taip, kaip įvyko... galbūt, tiesiog, nebuvome jo verti.
Tikras vadovas – lyderis nuo daugumos tuo ir skiriasi, kad sugeba generuoti idėjas ir pasirinkti tą vienintelį teisingiausią kelią.
Kažkada esu pasakojęs apie Čekijos mokslininkų eksperimentą su kiaulėmis, kai joms į lovį vietoj maisto-ėdesio buvo pripilta alkoholio. Taigi, joms „pasisotinus“, aptvare kilo didžiulis sąmyšis. Pasirodo, kad visos staiga panoro tapti lyderiais ir iki tol tvyrojusi labai aiški toje grupėje hierarchija sugriuvo lyg kortų namelis. Bet įdomiausia šioje istorijoje tai, kas įvyko bandant šį eksperimentą pakartoti.
Kai vėl į lovį buvo pripiltas alkoholis ir kiaulės metėsi prie šio „maisto“, bendruomenės vadas stojo tarp lovio ir visų pasiryžusiųjų pasimėgauti patiektu gardumynu. Lyderis todėl ir lyderis, kad suprato-numatė pasekmes ir nė vienos iš besiveržiančiųjų prie lovio neprileido, o ir patį lovį apvertė, išpildamas pavojingą kvaišalą, tuo parodydamas, kad jis nusipelno tos taip daugelio geidžiamos lyderio pozicijos.
Taip, šiandien sunku kalbėti apie lyderius, tai ne tik Lietuvos, tai ir pasaulinio masto problema. Labai jau sumenko tie, kurie šiandien tampa valstybių vadovais, palyginti su tais, kuriuos žinome dar ir iš netolimos praeities. Labai sumenko pasirinkimo kontingentas – jaučiama akivaizdi asmenybių stoka ir jaučiama tai visose srityse.
Labai nesinori teigti, bet nežinau nė vieno rimtesnio menininko, mokslininko ar politiko, kuris būtų išaugęs per tuos trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje. Atsiprašau dėl šių žodžių, nes gal aš, tiesiog, kažko nežinau arba gal tai mano blogo skonio rezultatas.
Tikrai nenoriu nieko įžeisti ir sakau tai apgailestaudamas, o visa, ką dar turime, tai vis dar iš to sovietinio laikmečio, bet jie jau išeina, palikdami šį žemiškąjį pasaulį, o vietoj jų ateina karta visai nepasiruošusi užimti išeinančiųjų vietą, nes tuo niekas nesirūpino, nesidomėjo ir neruošė jų. Tos vienadienės ekspertų komisijos, kurios tarsi ir turėtų tuo rūpintis – paremdamos, skatindamos apdovanojimais ar skirdamos finansavimą – akivaizdu, kad visiškai nesigaudo savo sprendimuose ir net neturi jokios profesionalaus meno vystymo vizijos.
Taigi, gyvename laikotarpį, kai nei kūrėjų, nei lyderių jau nebeieškoma, sprendimus lemia balsų dauguma. O kultūros ministerijos paskirtieji vadovai, jausdami savo nekompetenciją, bijo konkurencijos ir, kad jų neišstumtų iš užimamų pareigų, apie save buria dar menkesnius už save. Prisimenu skaitytus Radiščevo tekstus: „Atėjo kvailelių laikas, kunigaikšti, ką reikės daryti? Atsakymas sekė: „Būk budrus. Netrukus ir vagių atsiras.“
JAV sutikau lietuvaitį, kuris nebuvo baigęs net pradžios mokyklos, bet tapo milijonieriumi. Gal kam ir pasisektų pakartoti to mūsų tautiečio kelią, bet tai jau labai maža tikimybė ir tai labai jau netipiškas būdas norint praturtėti.
– Kokia tai istorija?
– Šio herojaus istorijos pradžia nukelia mus į JAV prieš antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu būsimasis milijonierius buvo žmogumi, kuris buvo paieškomas policijos tam, kad būtų ištremtas iš šalies; kaip jis pasakojo, gyveno valkataudamas – neturėdamas nei vietos nakvynei, nei darbo, nei pinigų. Vieną ankstyvą rytą jam stoviniuojant prie prabangaus viešbučio, į šalia jo stovintį taip pat prabangų automobilį trenkėsi kitas automobilis, iš kurio iššokęs persigandęs vairuotojas karštligiškai pasiteiravo: „Ar tai tavo automobilis?“
Mūsų herojus nieko neatsakė tik linktelėjo galvą. Tada avarijos kaltininkas maldaujančiai paprašė nekviesti policijos ir pažadėjo tuoj pat už viską atsilyginti. Čia pat išsitraukė pluoštą banknotų ir įbruko pinigus mūsų valkataujančiam tautiečiui į ranką, sėdo į savo automobilį ir tiek jį tematė. Su pinigų pluoštu rankoje pasakojimo herojus taip pat ilgiau neužsibuvo toje vietoje ir skubiai pasišalino gerai net nesuprasdamas kas nutiko. Kai jis atsipeikėjo, pirmą kartą po daugelio nemigo naktų išsimiegojęs, pradėjo galvoti, ką gi dabar jam daryti su tokia krūva pinigų?
Nusprendė investuoti juos į nekilnojamojo turto verslą. Sprendimas pasiteisino – taip jis išbrido iš skurdo ir tapo legaliu JAV piliečiu ir, kaip jau sakiau, net tapo milijonieriumi.
Tačiau tikėtis, kad visi galime sulaukti tokios galimybės išbristi iš skurdo, būtų naivu. Todėl pagalvokime, kuo mes, lietuviai, su savo viena iš seniausių-archajiškiausių kalbų pasaulyje, kažkada mokėję kalbėtis su supančia gamta, turėję savąsias Romuvas, galime būti įdomūs pasauliui – ką mes galime jam duoti, ko negali duoti kitos tautos.
Turime ieškoti savo išskirtinumo – juk esame talentingų žmonių tauta, turime dar ne visai nuniokotą ir neužterštą herbicidais bei pesticidais dirvožemį ir gal dar ne per vėlu būtų pasinaudoti tuo. Gal dar ne per vėlu grąžinti ir jaunimą prie knygos bei plunksnakočių klasėse, kaip tą jau bando daryti kitose išsivysčiusiose šalyse, o ne tenkintis glaustais siužeto perpasakojimais sudėtingų pasaulinės literatūros tekstų.
Tikiuosi, kad tos visos kalbos neužtušuoja tikrąją įvykių tėkmės pajautą.
(Pokalbio tęsinys – antradienį)
