Naujausios
Prancūziška meilė tėvų žemei
Ponia Žanin, Janine Sophie Marie Valstakas-Kaspar, į Lietuvą atvyksta visuomet pavasarį — gražiausiu metų laiku. Gimusi Prancūzijoje lietuvių išeivių šeimoje ji visuomet stengėsi būti naudinga tėvelių žemei: labdaros siuntos, lietuvių medikų stažuotės užsienyje ir kita veikla buvo įvertinta ne tik ordinu, bet ir lietuvių meile.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Šypsena ir geras žodis
Šiauliuose ponia Žanin lankėsi keletą dienų, visas laikas kruopščiai suplanuotas: pirma diena ligoninėje, kita — Šiaulių sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Viltis“, dienos užimtumo centre “Goda“, trečia diena — Šiaulių kolegijoje.
Trys savaitės Lietuvoje prabėgs nejučia, nes moteris turi ne tik aplankyti globojamas įstaigas, žmones, bet ir suorganizuoti 5 lietuvių gydytojų stažuotes Prancūzijoje. Medikai mėnesį dirbs ligoninėje, bus nemokamai apgyvendinami ir maitinami, kai kurie jos namuose Elzase.
Dešimt metų ji bendrauja su šiauliečių „Viltimi“, lanko “Godą“, domisi ir padeda neįgaliesiems. Kiekvieną pavasarį atvyksta kaip pas artimuosius.
„Gegužės mėnuo Lietuvoje man labai patinka — žydi medžiai, gėlės, nešalta. Prancūzijoje tokiu metu viso to nebėra. Šiauliai — man ypatingas miestas. Tai saulės miestas, vilties simbolis, net tariasi prancūziškai — saulė. Prancūzijoje gyvenu Vilties gatvėje“, — šypsojosi moteris.
Pabėgėlio duona
Ponia Žanin pasakoja, kad gimė lietuvių emigrantų šeimoje, kurie buvo apsistoję Normandijoje (Prancūzija). Tėvas Petras Valstakas buvo kilęs iš Kėdainių rajono, mama Marijona Aleksandravičiūtė iš Marijampolės rajono. Truputį lietuvių kalbos išmoko vėliau, jau važinėdama į Lietuvą — tėvelių neteko anksti.
„Eidavau į emigrantų iš Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Rusijos susirinkimus. Visi — politiniai pabėgėliai. Buvome labai solidarūs, viskuo dalijomės. Pamenu, bendruomenėje buvo lietuvių kunigaikščių palikuonis, rusų grafienė, rusų caro kariuomenės pulkininkas. Buvo sunkus laikmetis — Paryžiuje sunkiai dirbau, kad galėčiau mokėti už studijas“, — prisiminė ponia Žanin.
Paryžiuje keletą metų dirbo inžinierių federacijoje sekretore, tačiau nepamiršo pabėgėlių, kuriems ieškodavo ne tik pagalbos, bet ir rūpindavosi maistu, patalpomis. Daugelis pabėgėlių neapsistodavo Prancūzijoje, keliavo toliau: į Ameriką, Australiją, Kanadą.
Vėliau Žanin buvo išsiųsta dirbti metams į Prancūzijos ambasadą Amerikoje, kur teko rūpintis moterų, jaunimo problemomis.
Tėvelių krašto šauksmas
Lietuvių dukra visuomet svajojo pamatyti tėvų kraštą. Planuodavo mintyse atvykimą. Prisimena, kaip sudėtinga tarybiniais laikais užsieniečiams buvo atvykti, todėl prieš beveik 40 metų pirmoji kelionė į Rusiją ją šiek tiek priartino prie Lietuvos. Juokiasi, kad jos lietuviška pavardė rusų pareigūnams nepatiko. Po dešimties metų atsirado galimybė atvykti jau ir į tėvų šalį.
„Buvau labai prislėgta tokio elgesio ir tvarkos. Atsiskyrusi nuo grupės norėjau susirasti biblioteką, kad galėčiau paskaityti apie Lietuvą, susirasti angliškai kalbančių žmonių, pabendrauti — nepavyko. Tada buvo labai griežta pareigūnų priežiūra. Tai nė kiek nesumažino noro domėtis Lietuva. Norėjau čia vėl grįžti“, — pasakojo kelių dešimtmečių senumo istoriją prancūzė.
Moteris prisimena, kad su tėveliais į Prancūziją emigravę buvo ir daugiau giminių: tetos, dėdės, jų vaikai. Juos periodiškai pasiekdavo sovietų valdžios kvietimas sugrįžti. Paklususiųjų likimas buvo vienodas — visi ištremti.
Namai atviri visiems
Prancūzės noras pažinti tėvų kraštą vis didėjo — 1991 metais atvyko savaitei su organizacija „Pasaulio gydytojai“, atvežta labdaros siunta. Nuo tada ėmėsi organizuoti lietuvių medikų stažuotes Prancūzijoje. Vardija, kad tokią galimybę penkiolika metų turi ne tik Šiaulių, bet ir Vilniaus, Biržų, Alytaus ir kitų ligoninių gydytojai. Kai kurie tą laikotarpį gyvena jos namuose.
Pasakojo, kad jos namai atviri ne tik lietuviams, juose užuovėją atrado ne viena pabėgėlių šeima. Nesenai laikinai namų šiluma dalijosi su kurdų, Bosnijos pabėgėliais.
Moteris, parvykusi iš kelionių į Prancūziją, imasi veiklos: talkina bedarbiams padedančiai organizacijai, padeda atvykėliams-nelegalams, benamiams.
„Dažnai sulaukiu prašymų parašyti laišką, paskambinti į įstaigas, išspręsti problemas. Prancūzijoje krizė labai didelė: daug žmonių neteko darbo, namų, pajamų. Padedu jiems. Nebijau išplauti, pagaminti valgyti, pasidalyti su neturinčiu. Ne visi yra tokie kaip aš, jei žmogus to nenori, negalima versti to daryti.
Sunku patarti alkanam, pirmiausia reikia jį pamaitinti, o tik paskui patarti„, — dalijosi ilgamete patirtimi moteris, kuri išgyveno ne vieną krizę ir šią pripažįsta kaip vieną sunkiausių.
Garbės pilietė
Ponia Janine išsitraukia nuotraukų albumą, kuriame surikiuotos artimųjų ir jai brangių žmonių nuotraukos: dvi dukterys, neįgalus įsūnis, šeima, šypsosi keturi anūkai, kitoje — Elzaso Lietuvos draugija, kurios viceprezidentė ji yra. Dar kitoje ima vardyti Biržų ligoninės gydytojus, kurie stažavosi jos šalyje. 2005 metais poniai Žanin buvo suteiktas Biržų Garbės piliečio vardas.
„Šis įvertinimas mane dar labiau įpareigoja stengtis dėl biržiečių, dėl visų lietuvių. Vežu ne tik labdaros siuntas, organizuoju stažuotes, bet ir atvežu reikalingos pedagoginės literatūros “Vilčiai“, lankausi prancūzų kultūros centruose, kad kalba populiarėtų“, — ponia Žanin Prancūzijoje stengiasi taip pat puoselėti lietuvybę, savo krašte subūrė lietuvių bendruomenę.
2003 metais Prezidentas ponią Valstakas-Kaspar už nuopelnus Lietuvai apdovanojo II laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.
„Nuo Nepriklausomybės atkūrimo šalis labai pasikeitė: matau daugiau vilties, gyvybinės jėgos, keičiasi aplinka, tvarkosi žmonės. Įteiktą ordiną paskyriau visiems už solidarumą kovojantiems žmonėms. Nereikia laukti kažkokių dovanų, tik vykdyti Dievo valią, reikia duoti — neskaičiuojant“, — šypsojosi ponia Žanin.
Citata:
„Ponia Žanin gimė lietuvių emigrantų šeimoje, kurie buvo apsistoję Normandijoje (Prancūzija). Tėvas kilęs iš Kėdainių rajono, mama — iš Marijampolės rajono.
PAVASARIS: Gegužis Lietuvoje poniai Janine Sophie Marie Valstakas-Kaspar — gražiausias laikas. Atvykusi tokiu metu iš Prancūzijos į tėvų žemę pasiveja pavasarį.
DOVANA: „Prezidento ordinas, Garbės piliečio vardas mane įpareigoja dar labiau stengtis, padėti kenčiantiems ir vargstantiems. Nereikia laukti atpildo už gerus darbus — tik vykdyti Dievo valią“, — šypsojosi Janine Sophie Marie Valstakas-Kaspar.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.