Prancūzijoje – tarp jūros ir kalnų

Išauš ry­tas, ir iš mie­go pa­ža­dins lau­ke žai­džian­čios ož­ke­lės ir joms ant kak­lo žvan­gan­čių var­pe­lių skam­be­sys. Prie spal­vin­go pus­ry­čių sta­lo su gi­ta­ros akor­dais ir dai­no­mis pa­si­tiks gru­pių va­do­vai ir pa­kvies į tri­jų va­lan­dų pran­cū­zų kal­bos pa­mo­ką. Kal­nų ap­sup­ty­je už­virs dis­ku­si­jos apie eko­lo­gi­ją, me­ną, vi­suo­me­nės pro­ble­mas, kiek­vie­nas at­ras ga­li­my­bę ug­dy­ti kū­ry­biš­ku­mą ir plės­ti aki­ra­tį.

Po pie­tų – me­tas van­dens spor­tui ir įvai­riems žai­di­mams, o va­ka­ras už­si­baigs fil­mu po žvaigž­dė­tu dan­gu­mi, dai­no­mis prie lau­žo bei at­vi­ru po­kal­biu su nau­jais drau­gais. Ir tai – tik vie­na edu­ka­ci­nės sto­vyk­los FIL Ado die­na. Sto­vyk­los, įsi­kū­ru­sios pa­čiuo­se Pran­cū­zi­jos pie­tuo­se, ša­lia jau­kaus kai­me­lio, ne­to­li Per­pin­ja­no mies­to, tarp žyd­ros Vi­dur­že­mio jū­ros ir Pi­rė­nų kal­nų. Čia neuž­mirš­ta­mos ato­sto­gos ir įgy­tos pran­cū­zų kal­bos ži­nios – ga­ran­tuo­tos.

Ba­lan­džio dvy­lik­tą die­ną Še­du­vos gim­na­zi­jo­je vy­ku­sia­me pran­cū­ziš­kos dai­nos fes­ti­va­ly­je „L‘amour chan­ge le mon­de“ (liet. „Mei­lė kei­čia pa­sau­lį“) man nu­si­šyp­so­jo sėk­mė ir ta­pau lau­rea­te. Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­dos Lie­tu­vo­je dė­ka kon­kur­se lai­mė­jau ga­li­my­bę rugp­jū­čio 4–14 die­no­mis ne tik pa­žin­ti Pran­cū­zi­jos kal­nus ir eže­rus, pa­si­mė­gau­ti jos kran­tus ska­lau­jan­čios jū­ros oši­mu, bet ir pa­gi­lin­ti kal­bos ži­nias.

Nuo pat vai­kys­tės ma­ne ly­dė­jo sva­jo­nė iš­mok­ti šią mei­lės kal­bą, tad bū­da­ma čia pa­ju­tau, ką iš tie­sų reiš­kia eu­fo­ri­ja. Api­ma neap­sa­ko­mas jaus­mas, kai be­ste­bė­da­ma dūž­tan­čias jū­ros ban­gas imi su­pras­ti, ką ap­lin­kui kal­ba vie­ti­niai, o tre­čią nak­tį sto­vyk­lo­je pran­cū­zų kal­ba ap­lan­ko ir sap­ne. Ma­lo­nu gir­dė­ti pa­sau­ly­je skam­ban­čią pran­cū­zų kal­bą ir taip ge­ra klau­sy­tis po­kal­bių apie pa­sau­lį ki­to­mis kal­bo­mis. Pran­cū­zi­jo­je su­ti­kau bend­ra­min­čių iš įvai­riau­sių ša­lių, su jais ry­šį pa­lai­kau iki šiol. Čia su­si­rin­ko vai­kai iš vi­sos Eu­ro­pos, Azi­jos ir Ame­ri­kos, tad ai­din­tis juo­kas ir dai­nos skam­bė­jo bent de­šim­čia skir­tin­gų kal­bų. Be vi­so to, sto­vyk­lo­je įvei­kiau ir aukš­čio bai­mę – šuo­lis į van­de­nį iš še­šių met­rų aukš­čio bei ekst­re­ma­lios pra­mo­gos me­džių vir­šū­nė­se to­li gra­žu ne­pri­mi­nė kom­for­to zo­nos. Čia pa­ju­tau ir kal­nų ra­my­bę, kur ap­link nė gy­vos dva­sios, o sau­lei lei­džian­tis ryš­kiai rau­do­nas dan­gus ap­gau­bia ho­ri­zon­tą. Čia pa­ju­tau ši­lu­mą, sklin­dan­čią iš kiek­vie­no su­tik­to žmo­gaus akių. Čia pa­ju­tau Mei­lę.

Nau­ji bi­čiu­liai, neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis ir ne­pa­kar­to­ja­mas lai­kas nuo­sta­bio­je ša­ly­je – už vi­sa tai esu dė­kin­ga kas­met pran­cū­ziš­kos dai­nos fes­ti­va­lį or­ga­ni­zuo­jan­čiai Še­du­vos gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nei ir jų pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­jai Vir­gi­ni­jai But­vi­lie­nei, Pran­cū­zi­jos am­ba­sa­dai, Pran­cū­zų ins­ti­tu­to Lie­tu­vo­je kal­bos ir švie­ti­mo pro­gra­mos va­do­vei Snie­guo­lei Ka­vo­liū­nie­nei bei kur­sų ir eg­za­mi­nų sky­riaus asis­ten­tei Er­nes­tai Ig­no­tie­nei. Ir, ži­no­ma, sa­vo my­li­mai mo­ky­to­jai Ri­mai Sta­pu­šai­tie­nei, ku­ri ir už­krė­tė ma­ne mei­le šiai ša­liai ir kal­bai.

„Le plus beau voya­ge c‘est ce­lui qu‘on n‘a pas en­co­re fait.“ – Loïck Pey­ron (liet. „Gra­žiau­sia ke­lio­nė yra ta, ku­ri dar neį­vy­ko“). To­dėl lau­kiu nau­jų ke­lio­nių ir nau­jų įspū­džių.