Piligrimystė – laimė ne tik grįžti, bet ir išeiti

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Jonas Juozapaitis džiaugiasi, kad atstatyta klėtelė sulaukė savo laiko.
Nuo Beinoraičių (Pakruojo r.) iki Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela) Ispanijoje yra 4 205 kilometrai – suskaičiavo režisierius, keliautojas Jonas Juozapaitis. Lietuviškame piligrimų „Camino Lituano“ kelyje pažymėtas „Mažasis pasaulio centras“ yra jo šeimos sodybos XIX amžiaus klėtelė, laukianti piligrimų. Keturis kartus iš skirtingų taškų Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) įveikusiam J. Juozapaičiui piligrimystė padėjo suvokti, kad svarbu ne tik grįžti į namus, bet ir sugebėti išeiti. Kad žmogui reikia tiek nedaug – kelyje pakanka kuprinės. Kad rodyklė – strėlė – rodo pirmyn ir nereikia sukiotis atgalios.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ant sienos – Jono Juozapaičio nueitų kelių istorija. Geltonos rodyklės nuo Beinoraičių nuveda iki Santjago de Kompostelos.

Prasmingi sutapimai

„Kol kas dar trumpa Piligrimų klėtelės Beinoraičiuose istorija. Bet su kiekvienu joje apsilankiusiu ir nakvojusiu piligrimu klėtelės istorija ilgės, pasipildys keliaujančiųjų įspūdžiais ir nutikimais. Tai mažas, bet labai jaukus Mažasis pasaulio centras „Camino Lituano“ kelyje“, – taip pristatoma klėtelė internete.

Vilniuje gyvenantis J. Juozapaitis vis sugrįžta į Beinoraičius. Čia gyvena jo mama Danutė, brolis Paulius. Čia po truputį formuojasi piligrimų kelias ir jo istorija.

Beinoraičiai – nedidelis kaimas Pakruojo rajone su keliolika sodybų. Tipiniame gatviniame kaime sodybų trobesiai galais atsukti į gatvės pusę, o gatvė dalija kiekvieną sodybą į dvi dalis.

Vienoje kelio pusėje – Juozapaičių šeimos gyvenamasis namas, kitoje – senoji klėtis.

Prie kelio pastatytos rodyklės rodo, kad iki Santjago dar liko 4 205 kilometrai, iki Paberžės, Lietuvos dvasinio centro, – 110 kilometrų. Trečia rodyklė kviečia sustoti: „Camino Lituano Stop“.

„Pasitaikėme kelyje“, – šypsosi Jonas, pradėdamas sutapimų kupiną istoriją.

Prieš metus, birželį, jis ėjo Šv. Jokūbo keliu iš Portugalijos. Birželio 12 dieną pasiekė Šv. Jokūbo katedrą Ispanijoje. Įsijungęs feisbuką, negalėjo patikėti savo akimis: „Camino Lituano Network“ grupėje buvo nufotografuotas šeimos namas, mama ir parašyta, jog organizatoriai pagaliau apsisprendė, pro kur kelias ves Lietuvoje, nes šiose apylinkėse rinkosi iš trijų variantų.

„Tą dieną, kai atėjau į Santjagą, jie sužymėjo kelią geltonomis rodyklėmis ir šv. Jokūbo kriauklėmis pro Beinoraičius. Kai organizatoriai dėjo rodyklę, išėjo mano mama ir pasakė, kad sūnus kaip tik yra kelyje, – prisimena J. Juozapaitis. – Tada pagalvojau, kad klėtelė taps piligrimų sustojimo vieta.“

Viduramžiais, kai pradėjo formuotis Šv. Jokūbo kelias, vietiniai žmonės prie jo ėmė kurti užeigas, nakvynės namus, prieglaudas, statė koplytėlės.

J. Juozapaitis įsiklausė į atsiųstus ženklus ir dar tą pačią vasarą atvėrė klėtelės duris pro šalį keliaujantiems piligrimams ir žygeiviams.

Klėtelę piligrimai ir žygeiviai pasiekia eidami trečiuoju „Camino Lituano“ etapu Gataučiai‒Rusliai. Nuo kelio pradžios piligrimai būna nuėję 75 kilometrus.

Prie sodybos rodyklių stovi akmens sostas prisėsti. Šalia atremtos lazdos.

„Senoji tradicija yra eiti su lazda, turime ir savo firminių lazdų. Vieną piligrimas jau išsinešė. Mintis tokia: geri dalykai yra nemokami. Mintys yra geriausi dalykai. Lazdą pagaminti yra labai lengva. Pasiėmei, nuėjai, palikai, kitas vėl pasiims, neš toliau – lazda gali keliauti. Pridarysime gal dvidešimt. Tegul keliauja.“

Prie klėtelės pritvirtinta geltona rodyklė rodo Santjago kryptį ir kilometrus. Jonas įgyvendina sumanymą: ant upių, tekančių Lietuvos piligriminiame kelyje, tiltų kabina tokias rodykles.

Jonas kviečia pakelti galvą į klėtelės kraigą: ten maždaug prieš dešimtmetį tėvukas padarė medinę dekoraciją, tarsi ir laukusią, kada ant jos bus pritvirtinta kriauklė – Šv. Jokūbo kelio simbolis.

Sodyboje kiekviena, kad ir smulkiausia, detalė apgalvota, prasminga, nešanti žinią. Ypatingas ir antspaudas, jo meninė dizainerė J. Juozapaičio žmona Jolita. Antspaude vaizduojama kriauklė su stilizuota klėtele.

Naujutėlį antspaudą į Beinoraičius J. Juozapaitis atsivežė praėjusių metų rudenį. Ir vėl netikėtumas!

„Girdžiu, šuo loja. Piligrimas! Vokietis, atėję nuo Rygos!“ Šiam piligrimui ir buvo pirmą kartą uždėtas išskirtinis – dvispalvis – Beinoraičių antspaudas. Tai buvo rugsėjo 14 diena.

Jei namiškių nėra, keliaujantieji antspaudą gali užsidėti patys: jis padėtas dėžutėje su rakteliu. Ant raktelio pritvirtinta kriauklytė.

Šalia, ant stalo, lėkštė obuolių ir vanduo – atėjusiems pasistiprinti ir atsigaivinti.

„Marius Minkevičius, kelio organizatorius, gerai sakė: kelias yra ne rodyklės, instrukcija. Rodykles greit gali sužymėti, svarbu, kad tas, kuris eina, žino, kur eina ir kas jo laukia. Čia ir yra energija, prasmė“, – įsitikinęs J. Juozapaitis.

Klėtelė-muziejus

J. Juozapaitis – šiaulietis, baigęs tuometinę 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar Didždvario gimnazija).

Šiauliuose gyvenusi šeima sodybą Beinoraičiuose įsigijo Sąjūdžio metais. Ir mamos, ir tėvuko tėviškės, sako Jonas, buvo netoli. Mamos sodybą Lygumuose nukėlė melioracija, tėvuko gimtojo Išdagiečių kaimo nebėra.

Senąją klėtį atkurti ėmėsi dabar jau šviesaus atminimo tėtis Jonas Juozapaitis.

„Apačia buvo papuvusi, pakėlėme, padarėme kolonas, pakeitėme stogą. Atstatėme ir klėtelė laukė savo laiko“, – pasirėmęs į medines kolonas, sako J. Juozapaitis. Planuose numatyta atstatyti ir netoliese esančią kalvę.

Virš klėties durų dūdelėmis groja angelai – sutinka ir išlydi.

Peržengi klėtelės slenkstį, o atrodo, kad peržengi šimtmetį. Neskubaus gyvenimo ramybė ir jaukumas. Pro nediduką langelį žvelgia blanki šviesa.

Ant medinių durų išliko cheminiu pieštuku užrašyta senoji buhalterija – kiek buvo atveža grūdų. Ypatinga ir unikali medinė spyna.

Palei sieną – senovinė lova su languotu užklotu ir dviem pūpsančiomis pagalvėmis. Virš lovos – nespalvotas Lurdo Švč. Panelės paveikslas ir saulutė iš Paberžės.

Centre stalas – vaišėms ir pokalbiui.

„Vieno piligrimo solo vienutė – taip vadiname klėtelę. Ateini, užsidarai, pamedituoji, – sako J. Juozapaitis. – Klėtelė jau nuo seno lietuvių pasaulėjautoje turi ypatingą reikšmę. Tai simboliška grūdo energijos, būsimo derliaus šventovė. Tai pastatas, kurio paskirtis lyg suteikia galimybę pažvelgti plačiau, nutolti nuo kasdienių rūpesčių. A. Baranausko, V. Kudirkos, S. Daukanto, V. Mykolaičio-Putino klėtelės užėmė ypatingą vietą jų gyvenimuose, buvo kaip kūrybos kambarėliai.“

Beinoraičių klėtis – tarsi muziejus. Ne tik senųjų daiktų, bet ir piligrimų kelio.

Ant stalo guli Jokūbo Viliaus Tūro, J. Juozapaičio bendradarbio režisieriaus, knyga „Sapnuoju, kad einu“. J. V. Tūras iš Vilniaus į Santjago nuėjo per pusę metų. Klėtelės bibliotekoje ši knyga – numeris vienas.

Jonas pakelia ant stalo stovinčią dėžutę: „Buvo visiškai juoda. Vartau, tėvuko klausiu, kas čia, panaši matyta kareiviškuose filmuose. Sako, taip, mano tėvukas iš Pirmojo pasaulinio karo grįžo su ja. Nuvaliau, varis. Matote – kad nesumaišytų su kitų, kariai susižymėdavo – nupieštas namas, skaičiai, raidės...“

Klėtelės siena nukabinta Šv. Jokūbo kelio simboliais, piligriminiais pasais, žemėlapiais.

Pasak J. Juozapaičio, šioje stotelėje piligrimas niekada nebesijaus vienišas kelyje ‒ suras visų sužymėtų Šv. Jokūbo kelių žemėlapį Iberijos pusiasalyje.

„Ispanijos dvasinis centras yra Santjagas, o Lietuvos – Paberžė. Jei paimsime Lietuvos žemėlapį, Paberžė yra panašiai toje vietoje, kur širdis. O „Camino Lituano“ kelias yra kaip Lietuvos stuburas. Lyg šiek tiek palinkusio žmogaus moralinis stuburas sujungė Lietuvą.“

Žmonių upė

Antspaudai piligrimų pasuose pasakoja visą kelionės istoriją. Su savo gyvenimo drauge J. Juozapaitis keturis kartus buvo nuėję į Santjago de Kompostelą.

Pirmą kartą prieš septynerius metus ėjo prancūziškuoju keliu nuo Saint Jean Pied de Port. 800 kilometrų – mėnuo ėjimo.

Du kartus kelią pradėjo iš Portugalijos, kartą atėjo iš Leon miesto Ispanijoje.

„Tai nėra sportinis maršrutas. Jei nori pasivaikščioti, gali ir mokyklos stadione ratus sukti. Bet čia – ne tai. Dabar visi sako, kad labai „faina“ grįžti namo. Bet iš tikrųjų, ką parodo šitas kelias, reikia mokėti ir išeiti iš namų. Išėjimas yra lygiai toks pat svarbus. Turi išeiti, kad kažką surastum, kažką padarytum. O paskui į namus grįžti. Šis kelias, piligrimystė parodo, kiek nedaug su savimi gali panešti, kiek nedaug reikia. Piligrimystė yra vidinė kelionė, jai nereikia iškilmių ir orkestro. Tai yra ilgas, tylus ėjimas su savimi.“

Senajame Šv. Jokūbo kelyje, sako J. Juozapaitis, žmonės sukūrė tarsi upę, eidamas jauti, kad senasis prancūziškas kelias tiesiog įvaikščiotas. Įėjęs į bažnyčią, kurią piligrimai lankė jau XII amžiuje, jauti išvaikščiotas grindis, pirmasis laiptas net duobėtas nuo žingsnių.

Pradėję kelionę iš Saint Jean Pied de Port, pirmąją dieną piligrimai eina per Prancūziją: „Perlipi per kalnagūbrį, Napoleono perėją, už jos persiriti į Ispaniją. Nusileidi prie kelio, ten ženklas: „Santiago de Compostelo – 790 kilometrų“. Juokas ima, netiki, kad gali tiek nueiti. Pagrindinis moralas: jei turi tikslą, jei žinai kryptį, susirasi kelią. Nueisi.“

Kelyje, sako J. Juozapaitis, nutinka nuostabių dalykų.

„Mokslininkų įrodyta: sukelti gėrio bangą galima suvienijus mintis kryptingai. Mokiausi fiziką: viskas yra banga – šviesa, garsas. Energija sklinda bangomis. Sako, stebuklas įvyko, žmonės tiltą nugriovė. Kada jie gali nugriauti tiltą? Kai eina koja į koją, padaro rezonansą, susumuoja savo energiją. Ir kelyje, pasinaudoję energija, žmonės pajunta: „Buvau „camino“, stebuklai – kiekvieną dieną!“

Kelyje, įsitikino J. Juozapaitis, labai svarbu kryptis – energinė rodyklė. Ispaniškai – ne rodyklė, bet strėlė. O strėlė niekada negali skrieti atgal.

Apgalvota iki smulkmenų

„Eiti yra gerai, bet kaip norėčiau pabūti kitoje pusėje, žmogumi, kuris valo kambarius, sutinka visą pasaulį ir išlydi“, – pernai, eidamas portugališkuoju keliu, pamanė J. Juozapaitis.

Rado vienuolyną, kuris priima savanorius, bet nepavyko suderinti laiko: „Tada pagalvojau, ach. Bet kai čia viskas susijungė, supratau – taip buvo skirta.“

Klėtelėje pagalvota apie galimas piligrimų bėdas: yra vaistinėlė su komplektu nuo pūslių, vaistų: angliuko, vandenilio peroksido. Tūkstančius kilometrų nuėjęs J. Juozapaitis puikiai žino, ko labiausiai reikia.

Ant klėtelės svečių knygos viršelio telpa visa piligrimų kelio esmė ir simboliai: žemėlapis su pažymėtais Beinoraičiais, Paberžės bažnyčios bokštas, galiausiai – Santjago katedra. Viršelyje iš ženklų galima išskaityti, kad Beinoraičiuose yra kavos, tualetas, kriauklių, lazdų.

J. Juozapaitis atverčia žurnalą su įrašais, linkėjimais. Čia apsistoję piligrimai šeimininkams – Pauliui, Jonui, mamai Danutei – negaili gerų žodžių, dėkoja už daugybę dalykų – jaukumą, šilumą, vaišingumą. Pirmoji piligrimė čia atėjo iš Klaipėdos, 2019 metų rugpjūtį.

„Jai mama padovanojo pirštines, paskui padarėme mažą simbolį – pirštines iš vilnos veltinio“, – rodo J. Juozapaitis. Mažytės pirštinytės užmautos ant saulutės iš Paberžės spindulių.

Pirštinėmis buvo apdovanota ir pirmoji sodybą aplankiusi estė.

„Su kai kuriais žmonėmis akimirksniu užsimezga kontaktas. O kai kurie praeina – būna nelemta užsukti, nueina pagrindiniu keliu. Kaip ir gyvenime: nebuvo energijos ir neužsukai.“

Babelio bokštas

J. Juozapaitis žemėlapyje rodo savo kelionių maršrutus. Į Santjagą tarsi kriauklės grioveliai sueina visi keliai. Iki Atlanto vandenyno – senųjų laikų Pasaulio krašto – lieka 100 kilometrų.

Šv. Jokūbo kelio simbolis kriauklė primena dar tuos laikus, kai piligrimai neturėjo indų ir kriaukle pasisemdavo vandens.

Prancūziškame kelyje ant žemėlapio pritvirtintas kraniukas. Ne šiaip sau. Pasirodo, realybėje šioje vietoje, už Pomplonos, vyno gamintojai siūlo atsigaivinti iš dviejų kranų: vandens ar vyno.

„Spėkit, kuris naudojamas, – juokiasi J. Juozapaitis. – Šitą kraniuką nusukau nuo seno separatoriaus. Pradėjau valyti, žiūriu, dar ir veikia! Žinojau, kur tiks.“

Piligrimo kelias, sako Jonas, kasdienis sunkus fizinis darbas. Privalai laikytis disciplinos. Keltis maždaug 6 valandą, užkąsti ir išeiti. Per dieną nueini 25–30 kilometrų, jei viskas gerai, apie 12–14 valandą pasieki nakvynės vietą. Į alberges Ispanijoje negali anksčiau ateiti, durys bus užrakintos. Antrą naktį iš eilės nakvynei šeimininkai nepriima. Lietuvoje šios taisyklės negalioja.

Atėjęs prisiregistruoji, eini į dušą, nuplauni prakaitą, dulkes ir nuovargį, šiek tiek numiegi, o prabudęs eini ieškoti valgyti. 21 valandą visi miega kaip kūdikėliai – joks triukšmas nebetrukdo.

„Jei piligrimas nevalgo ir nemiega, jis ne piligrimas“, – tokį posakį kelyje išgirdo J. Juozapaitis.

Beveik visas kelionės dienas tenka miegoti su kitais piligrimais ir kasnakt vis kitoje lovoje. Šį išbandymą J. Juozapaitis vadina tolerancijos testu.

„Visi skirtingi, Babelio bokštas. Tu irgi esi kitoks, gal kitiems atrodai keistas. Turi nusiraminti ir sakyti: „Taip, čia mano kelias, aš turiu jį ramiai pereiti. Dažniausiai kelias ne kojomis nueinamas. Turi surasti jėgų, kad čia – ne fizinis dalykas.“

Nušvitimo kelyje J. Juozapaitis negarantuoja: „Bet kelyje pamatai, kaip viskas yra paprasta. Supranti, kad nieko daug nereikia, kad vartojimo traukinukas yra juokingas.“

Nerašyta taisyklė – visą mėnesį piligrimas juda tik 5 kilometrų per valandą greičiu. Po kelionės įsėdus į autobusą atrodo, kad per greit bėga vaizdas.

„Įsitikini, kiek žmogus yra atpratęs nuo savo natūros. Kas ėjo ilgiausius kelius, supranta, kad per savaitę dar nieko nepajausi, reikia mažiausiai dviejų. Ketvirtą savaitę jau gali per dieną ir 40 kilometrų nueiti.“

Labiausiai išvargę gali pasinaudoti paslaugomis. Sunkiame etape staiga prieš akis išdygsta lipdukas, ant jo – taksisto numeris. Šalia taksi numerio dažnai pasiūlomas ir masažas.

Oras kelyje gali apgauti. Kai J. Juozapaitis balandį išėjo iš Portugalijos, buvo šilta, bet vieną dieną teko eiti per sniegą, temperatūra nukrito iki nulio laipsnių.

Įsimintinų nuotykių, žmonių, susitikimų kelyje netrūksta – tik spėk klausyti.

„Galisija, Dievo užmirštas kampelis, miestelio pavadinimas Fonte Fria, išvertus – šaltasis šaltinis, ėjome sušalę, lyg nieko nėra ir staiga moteriškė: „Šalta? Blynai! Norit?“ Šalia – dėžutė aukai. Ji žino, kada piligrimai ateis, mes, žinoma, norime blynų. Ir visi laimingi!“

Televizinės kelionės

J. Juozapaitį kelionėmis užkrėtė sesuo Marija, dar sovietmečiu brolį išsitempdavusi į kalnus – Kaukazą, Tian Šanį. Studijuodamas fiziką Vilniaus universitete, į kalnus Jonas jau vesdavosi draugus.

Tūkstančius kilometrų J. Juozapaitis nukeliavo su Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus televizijos projektu.

Taip buvo nufilmuota kelionių dokumentika „Afrika.LT“, „Šilko kelias“. Į Ameriką, Vietnamą J. Juozapaitis kartu nebevažiavo, bet montavo laidas. Dabar montuoja Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodus“.

Kelerius metus keliavo su UNICEF projektu. Su grupe vyko į Tanzaniją, Zanzibarą, Haitį, Kubą, Mozambiką, Svazilendą.

„Esu už ekologinį turizmą, ne tik kad nuvažiuoti, nuskristi, „pasiselfinti“. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė apkeliavo visą pasaulį, suprato: ne ten ieškome esmės. Nebekeliauju dėl keliavimo. Važiuoti į Balį, nes ten visi važiuoja, ne man. Geriau nueisiu dar kitu keliu kažką pamatydamas.“

Darbą televizijoje J. Juozapaitis pradėjo nuo laidos „VRS kamera“. Vėliau montuodavo serialus, kūrė reklamas, apie šešerius metus kūrė laidas su žurnalistais Henriku Vaitiekūnu, Gražina Sviderskyte, Jonu Baniu.

„Paskutinis mano įdomesnis darbas ir, ko gero, geriausias, ką esu padaręs, dokumentinis filmas „Vieno buto istorija“ apie Balį Sruogą. Tai paskutinieji jo metai, kai atsikėlė į Vilnių, kai keitėsi sistemos. Karas, Štuthofas. Grįžęs atgal, neberanda šeimos. Turiu projektą ir apie Salomėją Nėrį, bet nesu prodiuseris, tad kol kas jis guli stalčiuje – beveik viskas sugalvota, parašyta.“

Gero kelio!

J. Juozapaitis dar nėra nuėjęs viso „Camino Lituano“ kelio, tik atkarpas. Planuoja eiti nuo Rygos ir praeiti pro savo namus.

„Pas mus dar pradžia, bet gera pradžia, matai, kad padidėjusi natūrali tėkmė, energija gera. Norėsiu kada nors ir aš iš čia į Kelią išeiti, – sako J. Juozapaitis. – Rodyklė parodo ir laiko kryptį, nėra kelio atgal. Mane traukia nematytas rytojaus laikas.“

Atsisveikiname Beinoraičių kelyje. Rodyklės vėl rodo kryptis: iki Paberžės – 110 kilometrų, iki Santjago – 4 205 kilometrų. Belieka pasirinkti.

Buen Camino!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.