Naujausios
Pažadintas parkas
Skaistgirio miestelio parkas (Joniškio rajone), kuriam prieš porą metų suteiktas pagrindinio kūrėjo ir rūpintojo Jono Viliūno vardas pamažėle prabunda: jis žingsnis po žingsnio atkovojamas iš žolių, beverčių krūmokšnių glėbio, sodinami nauji medeliai, gėlynai. Vietiniai žmonės mena, kad kažkada, prieš kelis dešimtmečius kuriamo parko pažiūrėti į Skaistgirį važiuodavo ekskursijos.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Gausa medžių ir krūmų
Skaistgirio Jono Viliūno vardo parke tarsi žiogai čirpia darbininkų žoliapjovės. Šienaujama pieva, moteriškės ravi ir sodina gėlynus. Paėjėjus takais nuo kalnelio šalia estrados atsiveria platesnis spalvomis mirguliuojantis vaizdas: lubinų, bijūnų, serentėlių, erškėčių žiedai, skleidžiasi ir vieno kito krūmo kekės, mainosi medžių lapai, spygliuočiai. Vietomis atsiveria pievos erdvė, kitur — suaugę krūmokšniai. Vaikštant atrodo, kad esi dideliame sode. Įvairioje literatūroje rašoma, kad čia auga nuo 96 iki 200 vietinių ir introdukuotų rūšių augalų.
Europiniai maumedžiai, didžiosios ir pilkosios pocūgės, kalninės pušys, didžiosios, vakarinės bei rytinės tujos, jų rutulinės ir piramidinės formos, kazokiniai kadagiai, vengrinės, kininės, paprastosios alyvos, šiauriniai ąžuolai, cukriniai, ginaliniai, platanalapiai klevai, didžialapės liepos, švediniai šermukšniai, pilkieji riešutmedžiai. Ypač parke gausu krūmų: gausiažiedžių, lenktašakių, paprastųjų, žvilgančiųjų kaulenių, penkių rūšių lanksvų. Čia pat rikiuojasi gausiažiedės ir uoginės obelys, trilapės ptelijos, sedulos, paprastieji bei Tunbergo raugerškiai, ankstyvosios veigelės, rūgštieji žagreniai, vėlyvosios, Makio ievos, japoniniai svarainiai bei kiti parkuose retoki augalai.
Talkininkės prisiminimai
„Kai 1965 metų sausį atėjau dirbti į Skaistgirio biblioteką, visur plytėjo tuščias laukas. 1964-aisiais parkas buvo tik pradėtas kurti. Vežė sunkvežimiais žemes, skaldą, pylė kalnelį, darė estradą, kurioje vykdavo ir dabar rengiamos įvairios šventės. Mes, jaunimas, eidavome į talkas, sodinome medelius ir krūmus. Vėliau vadovai siųsdavo kolūkio brigadas dirbti, prižiūrėti, — prisimena Skaistgirio miestelio bibliotekininkė Rimutė Bilienė. — Tas parkas, galima sakyti, buvo Viliūnų šeimos sumanymas. “Pergalės“ kolūkio vadovas Jonas Viliūnas buvo prisiekęs gėlininkas, mėgo įvairius augalus, su šeima puoselėjo sodybą, kurios apžiūrėti atvažiuodavo ekskursijos. Anais laikais buvo baisūs stebuklai, kad prie namų pievelė, gėlės, kadagiai, krūmai auginami. Jis norėjo, kad taip pat gražu būtų ir miestelyje, ne tik savuose namuose.
Pažiūrėkite, dar dabar Skaistgiryje beveik niekur nerasite tvorų, gyventojai savo sodybų valdas riboja gyvatvorėmis. Tai — Jono Viliūno sumanymas.„
Bibliotekininkė pasakoja, kad J. Viliūnas nemokamai veždavo tujas, kitus gyvatvorėms tinkamus augalus ir dalijo žmonėms, kurie sutiko nugriauti, išardyti tvoras.
„Jonas Viliūnas sumąstė ir parką įkurti, jam labai talkino dukra Vida Vaitekūnienė, kuri buvo baigusi studijas Žemės ūkio akademijoje.“
Skaistgirio bibliotekoje saugomoje surinktoje kraštotyrinėje medžiagoje apie J. Viliūną pasakojama, kad parką sodino pats pirmininkas, taip pat vardijamos pavardės: Klemas Nasvytis, Aldona Plukienė, Aldona Martinaitienė, Vanda Keturakienė...
Parkas, prasidėjęs nuo supilto kalnelio ir estrados, kurią atsitiktinai atvykęs pasisiūlė suprojektuoti architektas iš Jūrmalos A. Kiškis, išsiplėtė. Atsirado tuščioje vietoje dolomitu sutvirtintos amfiteatro sienos, suolai, aikštelė, ėmė čiurlenti šaltinėlis, vienas po kito dygo gėlių stiebeliai, šaknis leido medeliai.
Parkui priešinosi ministerijos atstovas
Pačiam Skaistgirio parkui, kurio plotas vienur minimas 8, kitur — 10 hektarų, projektą kūrė architektė I. Šešelgienė. Tačiau pradėto gero darbo vos nesužlugdė tarybinė valdžia. Pagal to meto normatyvus, gyvenvietėse iki 3000 gyventojų negalėjo būti didesnis kaip 2 hektarų parkas. Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkininkas norėjo šį kūrinį sunaikinti, nes esą dėl „kažkokios ožkų ganyklos“ paėmė šitiek žemės ūkio naudmenų. Bet atvažiavę apžiūrėti specialistai nusileido ir suteikė išimtį.
Apie tokį valdžios požiūrį laiške Žagarės regioninio parko direkcijai 1999 metais rašė pats jau 87-uosius metus ėjęs Jonas Viliūnas. Gyvendamas Vilniuje, bet su vaikais aplankydavęs Skaistgirio kapines, niekada nepamiršdavo apžiūrėti ir savo kurto parko. Vaizdas žmogui kėlė graudulį.
„Žinote, jaunesnis parkas buvo, geriau atrodė. Žmonėms būdavo plotai išdalyti, jie nušienaudavo žolę gyvuliams šerti. O paskui kažkas pasirūpino išretinti medžius, bet iškirto gal ne tuos, kuriuos reikėjo, — apgailestauja skaistgirietė Irena Dičmonienė. — Vienais metais parke sutikau vaikščiojantį gamtininką. Jis taip prisistatė, fotografavo augalus, rinko medžiagą. Tik nežinau, ar kur nors ją panaudojo.“
„Kol gyvavo “Pergalės“ kolūkis, miestelio žalioji zona buvo tvarkoma. Parkas turėjo savo prižiūrėtoją. Po Nepriklausomybės atgavimo suirus kolūkiams mūsų miestelio puošmena per kelerius metus virto brūzgyne. Parkas “kybojo ore“. Bendrovė po kurio laiko jį atidavė seniūnijai, tačiau teisinė registracija ne vienerius metus buvo atidėliojama, trūko lėšų“, — pasakoja Skaistgirio seniūnė Virginija Kaikarienė.
Tad anuomet dar kartą savo parką apžiūrėjęs J. Viliūnas nutarė paramos laišku kreiptis į Žagarės regioninio parko direkciją. Keturių puslapių rašte jis ypač apgailestavo dėl vargstančių ąžuolų, kurie auga vienas šalia kito, ragino juos „žiauriai išretinti“, paliekant kas 10— 15 metrų, nes tik tokiu atveju suvešės, bus stori, galingi medžiai.
Laišką J. Viliūnas, nežinodamas parko direkcijos adreso, pasiuntė pažįstamai į Skaistgirį. Šio svarbaus gyvojo liudijimo kopija saugoma bibliotekoje šalia fotografijų, iškarpų iš laikraščių, žurnalų, pasakojančių apie parką ir jo kūrėją.
Augalai — kaip žmonės
Kad J. Viliūnas augalams skyrė ypatingą dėmesį, elgėsi kaip su jausti, girdėti galinčiais sutvėrimais, patvirtina jo paties laiško ištrauka: „Tu pats, Tėve (kreipiasi jo dukra Vida — aut. past.), paglobok buką. Jis netoli sodybos pasodintas, o kiškiai jį “apkarpė“, pasidarė krūmas. Išretinau, pririšau šaką augimui, tegu auga. Atėjo iš kažkur pasileidęs arklys su visu lenciūgu, apsuko (...) apie mano buką ir jį nulaužė. Vėl globoju — rišu žemiau dar likusią šakelę, įkalu mietelį, vėl auga mano bukas.
O vaikinukai kitą vasarą žaidė, skubiai „prireikė“ mietelio. Kai jį griebė, tai kartu nulaužė ir jau paaugusio buko visą viršūnę. Vėl lenkiu šaką, įkalu jau patikimą kuolą, auga mano bukas, dar paglobojau raiščius, kad neužsmaugtų medelio ir dabar jau “mano“ bukas tikra parko puošmena, toks jau gražus, didelis.“
Parku ėmė rūpintis Skaistgirio seniūnija. Kasmet po žingsnį iš žolių ir sužėlusių brūzgynų atkovojamas naujas gabalėlis. Iš viešųjų darbų priimti žmonės šienauja, ravi gėlynus, geni pernelyg išsišakojusius ir beveik tarpusavy susikibusius medžius. Šį pavasarį seniūnija nupirko ir pasodino naujų eglaičių, pušelių.
„Kadangi šiemet jau turime oficialius žemės dokumentus, parkas įteisintas, galėsime kreiptis į įvairius fondus lėšų. Mąstome apie estrados apšvietimą, naujus suolus, fontaną“, — ateities vizijas dėsto seniūnė.
Grožio puoselėtojo pastangos nepamirštos. Bendruomenė, seniūnija iš pradžių sugalvojo jo vardu pavadinti gatvę. Tačiau šio sumanymo atsisakė, nes paaiškėjo, kad visiems gyventojams tektų persiregistruoti ir tai kainuotų po kelis šimtus litų. Tada nutarta Jono Viliūno vardą suteikti jo su meile kurtam ir prižiūrėtam parkui. Preš porą metų įvyko vardo suteikimo iškilmės, o dabar atvykstančius miestelyje pasitinka medinė skulptūra su jo vardo lenta.
Autorės nuotr.
TALKA: 1964-ieji: būsimojo parko teritorijoje vyksta talka.
AIKŠTELĖ: Pirmiausia parke atsirado aikštelė renginiams, išlikusi iki šių dienų, tačiau nebėra fontanėlio ir gėlynai nebe tokie.
RETINIMAS: Parkas po truputį atkovojamas iš brūzgynų, retinami, genimi medžiai.
GĖLYNAS: Parką puošia išravėti gėlynai.
SODINUKAI: Šį pavasarį seniūnija nupirko eglučių ir su talkininkais jas pasodino.
PARKAS: Dalis parko šiuo metu jau atrodo patraukliai.
LIUDIJIMAS: Apie parkui sutiektą jo įkūrėjo vardą liudija speciali lenta.
GĖLES: Parke dabar žydi pinavijos.
citata: Atsirado dolomitu sutvirtintos amfiteatro sienos, suolai, aikštelė, ėmė čiurlenti šaltinėlis, vienas po kito dygo gėlių stiebeliai, šaknis leido medeliai.