Pareigūnų šeimą stiprina žygiai

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Gy­ve­ni­mas – tai ke­lio­nė, ku­rio­je ge­riau­sia ke­liau­ti kar­tu. Vi­sas pen­ke­tas tuo ir va­do­vau­ja­si.
Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai Re­gi­na Me­dei­kie­nė ir Alek­sand­ras Sai­ko yra pui­kus pa­vyz­dys gal­vo­jan­tiems, kad vie­nin­te­lis bū­das ge­rai pail­sė­ti – tai pa­gu­lė­ti ant so­fu­tės. Šios po­ros poil­sis po sun­kios dar­bo sa­vai­tės po­li­ci­jo­je – ju­dė­ji­mas. Abu jau ir ne­sus­kai­čiuo­tų, kiek ki­lo­met­rų įvei­kė pės­čių­jų žy­giuo­se, bė­gi­mo ma­ra­to­nuo­se ar ke­lio­nė­se.
Nuo jų neat­si­lie­ka ir trys Re­gi­nos vai­kai. Ug­do­mi siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų ir įveik­ti sun­ku­mus, jie jau ži­no per­ga­lės sal­du­mą.

Pra­si­dė­jo nuo ru­gia­gė­lių

Šei­mos bu­to sie­nos pa­ženk­lin­tos įro­dy­mais, jog čia gy­ve­na la­bai veik­lūs žmo­nės. Vie­na pa­ka­ba – Re­gi­nai, il­ga­me­tei dau­gy­bės pės­čių­jų žy­gių ir bė­gi­mo ma­ra­to­nų da­ly­vei ir lai­mė­to­jai, pri­klau­san­tys me­da­liai. Gre­ta – Alek­sand­ro.

4-me­čio Žil­vi­no ir 8-erių Žy­gi­man­to kam­ba­riuo­se – taip pat krū­vos me­da­lių. De­šim­ti­mis jų di­džiuo­ja­si ir 12-me­tės Ru­gi­lės kam­ba­rys.

Sun­ku ir su­skai­čiuo­ti, kiek­syk šei­ma iš­vien sto­jo prie star­to li­ni­jos. Ir emo­ci­jų pa­si­tai­ky­da­vę vi­so­kių. Ta­čiau pa­siek­tų tiks­lų džiaugs­mas be­ma­tant už­gož­da­vo nei­gia­mas emo­ci­jas.

Vis tik šei­mos star­tuo­le ir idė­jų ge­ne­ra­to­re ga­li­ma va­din­ti R. Me­dei­kie­nę, Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Nu­si­kals­ta­mų vei­kų re­gist­ra­vi­mo sky­riaus vy­res­nią­ją ty­rė­ją. Jos nuei­ti ir nu­bėg­ti ki­lo­met­rai ge­ro­kai per­šo­kę ir tūks­tan­tį. Bė­gi­mo ma­ra­to­nuo­se šiau­lie­tė nu­sky­nu­si ne vie­ną pri­zi­nę vie­tą.

Drau­gės pė­do­mis se­ka ir Alek­sand­ras Sai­ko, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vy­riau­sia­sis po­sti­nis. Pės­čių­jų žy­gius pa­mė­gęs ge­ro­kai anks­čiau nei su­si­pa­ži­nęs su Re­gi­na, į bė­gi­mo tra­sas sto­jo tik drau­gės pa­ska­tin­tas.

"Vi­sur, iš­sky­rus bė­gi­mą! Sa­ky­da­vau, kad tai – ark­lių spor­tas", – taip Re­gi­nos įkal­bi­nė­ji­mams bėg­ti pro­tes­ta­vo Alek­sand­ras.

Iš pra­džių jis drau­gę tik nu­vež­da­vo į bė­gi­mo var­žy­bų vie­tą ir nu­fo­tog­ra­fuo­da­vo – fo­toa­pa­ra­to iš ran­kų ne­pa­lei­džian­tis pa­rei­gū­nas su juo iš­si­ski­ria, na, gal tik mie­go­da­mas.

Bet štai kar­tą ėmė ir pa­mė­gi­no bėg­ti ke­tu­ris ki­lo­met­rus. Pa­ti­ko. Ki­tą­syk nu­bė­go pen­kis. Dis­tan­ci­jos ėmė ne­ju­čio­mis il­gė­ti. Da­bar pa­rei­gū­nas be bė­gi­mo, kaip ir be pės­čių­jų žy­gių, į ku­riuos šei­ma iš­si­ruo­šia kar­tais ir kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį, ne­beį­si­vaiz­duo­ja lais­va­lai­kio.

O Re­gi­nos aist­ra bė­gio­ti gi­mė iš vie­nos men­kos smulk­me­nos. Juo­kia­si, se­niai se­niai, vie­ną die­ną la­bai už­si­no­rė­ju­si ru­gia­gė­lių, mė­ly­na­vu­sių ki­ta­pus ke­lio. Ėmė ir nu­bė­go jų pri­si­skin­ti. Taip vis­kas ir pra­si­dė­jo.

100 po 100 ki­lo­met­rų

Abu su­si­ti­ko pės­čių­jų žy­giuo­se dau­giau nei prieš pen­ke­rius me­tus. Rau­do­na striu­ke vil­kin­ti mo­te­ris kaip mat pa­trau­kė Alek­sand­ro akis. Juo­kia­si, kar­tą ją pa­ma­tęs, ryš­kiai rau­do­nos striu­kės žy­gei­vių pul­kuo­se aki­mis ieš­ko­jo jau kas­kart.

Dvie­jų vie­ni­šų po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų bend­ra­vi­mas iš pra­džių bu­vo tik ofi­cia­lus: jis jai – žy­gio nuo­trau­kų, o ji jam – "ačiū". Kol vie­ną die­ną Re­gi­na nu­spren­dė pa­stu­di­juo­ti Alek­sand­ro feis­bu­ką ir jam pa­ra­šy­ti. Bend­ra­vi­mui pa­ma­žu įsi­lin­guo­jant, gi­mė jaus­mai. Nuo ta­da į pės­čių­jų žy­gius ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je jau leis­da­vo­si ir te­be­si­lei­džia ar­ba dvie­se, ar­ba ir su Re­gi­nos at­ža­lo­mis.

Prieš ke­le­rius me­tus R. Me­dei­kie­nė įvei­kė il­giau­sią pės­čių­jų žy­gio marš­ru­tą – per pa­rą nuė­jo šim­tą ki­lo­met­rų nuo Jur­bar­ko į Kau­ną. Ant­rą­syk šim­tą ki­lo­met­rų marš­ru­tu Baisogala–Radviliškis įvei­kė jau per 19 va­lan­dų.

Į pir­mą sa­vo žy­gį, 50-ies ki­lo­met­rų, R. Me­dei­kie­nė išė­jo prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Po žy­gio su­ti­nu­sias ko­jas įki­šo tik į šliu­res, vi­sai ne­de­ran­čias prie po­li­ci­jos pa­rei­gū­nės uni­for­mos.

Tą­kart po žy­gio ji pa­sa­kė: dau­giau nie­ka­da! Tas "nie­ka­da" pa­si­mir­šo la­bai grei­tai.

O A. Sai­ko įtrau­kė ko­le­ga pa­tru­lis, pa­kvie­tęs su­da­ly­vau­ti Pa­ne­vė­žy­je reng­ta­me pės­čių­jų žy­gy­je. Alek­sand­ro pa­šmaikš­ta­vi­mu, gal tas ko­le­ga ieš­ko­jo, kas de­ga­lams su­si­mes­tų... Su­si­mes­ti, ži­no­ma, su­si­me­tė, ir ne tik tam žy­giui. Bū­das ati­trūk­ti nuo įky­rių min­čių, pa­lik­ti nuo­var­gį, at­si­kra­ty­ti dar­be pa­ti­ria­mų nei­gia­mų emo­ci­jų įtrau­kė po­li­ci­nin­ką ly­giai taip pat, kaip dar vai­kys­tė­je pa­mil­tas fo­tog­ra­fa­vi­mas.

Gy­va­tės – fo­to­ge­niš­kiau­si mo­de­liai

Su fo­toa­pa­ra­tu A. Sai­ko ne­si­ski­ria nė vie­no­je šei­mos iš­vy­ko­je, fo­tog­ra­fa­vi­mu su­si­do­mė­ju­si ir Ru­gi­lė.

Anot R. Me­dei­kie­nės, jos drau­gui ne­sun­ku at­si­kel­ti sa­vait­ga­lį ky­lant sau­lei ir nu­va­žiuo­ti, pa­vyz­džiui, į Rė­ky­vą, kur gy­ve­na dau­gy­bė, anot jo, itin fo­to­ge­niš­kų gy­va­čių – mėgs­ta­miau­sių Alek­sand­ro mo­de­lių.

Ir į dar­bą Rad­vi­liš­kio po­li­ci­jo­je A. Sai­ko sten­gia­si iš­va­žiuo­ti kuo anks­čiau – tai tam, kad spė­tų stab­te­lė­ti ir nu­fo­tog­ra­fuo­ti sau­lę, jei ji gra­žiai kil­tų, ar­ba ger­vių žirk­les...

"Sau­lės lai­da – nuo­sta­bi, kaip ir Lie­tu­va, ku­ri yra be ga­lo gra­ži, iš­skir­ti­nė. Lie­tu­vos gro­žio ne­pa­ma­ty­tu­me, jei gu­lė­tu­me ant so­fu­tės. Kur ki­tur jei ne Ak­me­nės kar­je­ruo­se dar ga­li­ma iš­vys­ti Mar­so kan­jo­nus, ko ver­ti Su­val­ki­jos ly­gu­mų kal­nai, Že­mai­ti­jos kal­vos, Kur­tu­vė­nų kraš­to­vaiz­džiai!", – tuo klau­si­mu vie­nin­gai su­ta­ria abu su­tuok­ti­niai.

Alek­sand­ro nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti gam­to­vaiz­džiai, gy­vū­nai, gė­lių žie­dai – tar­si at­vi­ru­kai. O bū­na, kad sa­vo var­dą Alek­sand­ras iš­girs­ta šau­kiant iš kie­mo – tai vai­kai jį kvie­čia no­rė­da­mi, kad jis nu­fo­tog­ra­fuo­tų kaž­ką gra­žaus.

"Gam­tai net ne­rei­kia po­zuo­ti, ji ir taip fo­to­ge­niš­ka", – šyp­so­si A. Sai­ko.

Vy­ras ne­se­niai įsi­gi­jo se­ną­jį "Ze­nit" – pa­na­šiu ir pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti bū­da­mas vai­kas. Pa­si­ro­do, šian­die­ni­nė­je pre­ky­bo­je vis dar yra to­kiam fo­tog­ra­fa­vi­mui rei­ka­lin­gų juos­tų – A. Sai­ko pla­nuo­ja pri­si­min­ti se­nuo­sius fo­tog­ra­fa­vi­mo me­to­dus.

Dvie­se ir vi­si kar­tu

Re­gi­nai ir Alek­sand­rui la­bai svar­bu, kad vai­kai lai­ką leis­tų nau­din­gai, o ne su­lin­kę prie kom­piu­te­rio. Tai to­dėl ke­liau­da­mi vi­si kar­tu, daž­nai ren­ka­si to­kius pės­čių­jų žy­gių ir bė­gi­mų at­stu­mus, kad už­duo­tis bū­tų įvei­kia­ma net ma­žiau­siam šei­mos na­riui aš­tuon­me­čiam Žy­gi­man­tui.

Ži­no­ma, ne vi­sa­da mo­kyk­los ir po­pa­mo­ki­nė­je veik­lo­je užim­ti vai­kai no­ri iš­si­ruoš­ti į žy­gius, ne vi­suo­met ga­li. Anot Re­gi­nos, kar­tais at­ža­las ten­ka įkal­bi­nė­ti, kar­tais pa­ska­tin­ti, su­do­min­ti. Ne­pai­sant vis­ko, re­zul­ta­tas bū­na vi­sa­da pa­na­šus: dau­gy­bė įspū­džių.

An­tai Kęs­tu­tė­nų žy­gio me­tu per pel­kė­tą grio­vį šok­da­mas Žil­vi­nas nu­skan­di­no ba­tus, o Ši­lu­tės pės­čių­jų žy­gio marš­ru­tas ve­dė tie­siai per upe­lį, ku­ria­me van­dens smul­kaus su­dė­ji­mo Re­gi­nai iki pa­žas­tų – te­ko Alek­sand­rui drau­gę per­neš­ti. Ar­ba ko­vo mė­ne­sį vyks­tan­tis ekst­re­ma­lus bė­gi­mas po Rė­ky­vos pel­kes: ko­jos šą­la taip, kad jų net ne­be­jau­ti... Kur dar pa­tir­ti to­kias emo­ci­jas ir iš­ban­dy­mus, jei ne vi­sai šei­mai sie­kiant vie­no tiks­lo?

O kar­tais į ke­lio­nes lei­džia­si tik dvie­se. Kip­ras, Iz­rae­lis, Uk­rai­na, Slo­va­ki­ja, Len­ki­ja – nu­skren­da lėk­tu­vu, ap­si­sto­ja, o ta­da lei­džia­si pės­čio­mis, iš­nar­šy­da­mi ir men­kiau­sius kam­pe­lius, per die­ną nu­kul­niuo­da­mi ir po ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų. To­kias ke­lio­nes Re­gi­na ir Alek­sand­ras va­di­na poil­si­nė­mis, nes ge­riau­siu poil­siu lai­ko ke­lia­vi­mą ir ju­dė­ji­mą.

"Ieš­ko­me veik­los, ku­ri nu­krei­pia min­tis nuo dar­bi­nių rū­pes­čių, nes įvei­kiant sun­ku­mus nė­ra lai­ko gal­vo­ti apie dar­bą", – sa­ko R. Me­dei­kie­nė.

Ak­ty­vus poil­sis, sa­ko­ma, svei­ka­ta. Ak­ty­vi pa­rei­gū­nė gūž­te­li pe­čiais: nie­ka­da pla­nuo­da­mi žy­gius apie svei­ka­tą ir ne­pa­gal­vo­jo! Ko­kia svei­ka­ta, jei po il­gų­jų žy­gių su­tins­ta ko­jos ar­ba nu­kren­ta na­gai?

Pir­miau­sia šei­mai – tai pa­bu­vi­mas su šei­ma, su bend­ra­min­čiais, tai pa­žin­tys, ir pui­kiai pra­leis­tas lai­kas.

Ieš­ko­me veik­los, ku­ri nu­krei­pia min­tis nuo dar­bi­nių rū­pes­čių, nes įvei­kiant sun­ku­mus nė­ra lai­ko gal­vo­ti apie dar­bą.

Komentarai

Janina    Pir, 2019-09-30 / 12:55
Mes džiaugiamės, mums labai malonu. Daug daug sėkmės įveikiant e tik žygių sunkumus.
Tomas    Tre, 2019-10-02 / 19:39
Labai saunu, tik gaila, kad ponas pareigunas pamirso savo pacio atzala ir rupinasi tik kito vyro vaikais, pasirodo kraujo rysys ne visiems yra stiprus. Sveikinu. Nuo apsurdo vos neapsivemiau.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.