Pareigūnų šeimą stiprina žygiai

Pra­si­dė­jo nuo ru­gia­gė­lių

Šei­mos bu­to sie­nos pa­ženk­lin­tos įro­dy­mais, jog čia gy­ve­na la­bai veik­lūs žmo­nės. Vie­na pa­ka­ba – Re­gi­nai, il­ga­me­tei dau­gy­bės pės­čių­jų žy­gių ir bė­gi­mo ma­ra­to­nų da­ly­vei ir lai­mė­to­jai, pri­klau­san­tys me­da­liai. Gre­ta – Alek­sand­ro.

4-me­čio Žil­vi­no ir 8-erių Žy­gi­man­to kam­ba­riuo­se – taip pat krū­vos me­da­lių. De­šim­ti­mis jų di­džiuo­ja­si ir 12-me­tės Ru­gi­lės kam­ba­rys.

Sun­ku ir su­skai­čiuo­ti, kiek­syk šei­ma iš­vien sto­jo prie star­to li­ni­jos. Ir emo­ci­jų pa­si­tai­ky­da­vę vi­so­kių. Ta­čiau pa­siek­tų tiks­lų džiaugs­mas be­ma­tant už­gož­da­vo nei­gia­mas emo­ci­jas.

Vis tik šei­mos star­tuo­le ir idė­jų ge­ne­ra­to­re ga­li­ma va­din­ti R. Me­dei­kie­nę, Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Nu­si­kals­ta­mų vei­kų re­gist­ra­vi­mo sky­riaus vy­res­nią­ją ty­rė­ją. Jos nuei­ti ir nu­bėg­ti ki­lo­met­rai ge­ro­kai per­šo­kę ir tūks­tan­tį. Bė­gi­mo ma­ra­to­nuo­se šiau­lie­tė nu­sky­nu­si ne vie­ną pri­zi­nę vie­tą.

Drau­gės pė­do­mis se­ka ir Alek­sand­ras Sai­ko, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vy­riau­sia­sis po­sti­nis. Pės­čių­jų žy­gius pa­mė­gęs ge­ro­kai anks­čiau nei su­si­pa­ži­nęs su Re­gi­na, į bė­gi­mo tra­sas sto­jo tik drau­gės pa­ska­tin­tas.

"Vi­sur, iš­sky­rus bė­gi­mą! Sa­ky­da­vau, kad tai – ark­lių spor­tas", – taip Re­gi­nos įkal­bi­nė­ji­mams bėg­ti pro­tes­ta­vo Alek­sand­ras.

Iš pra­džių jis drau­gę tik nu­vež­da­vo į bė­gi­mo var­žy­bų vie­tą ir nu­fo­tog­ra­fuo­da­vo – fo­toa­pa­ra­to iš ran­kų ne­pa­lei­džian­tis pa­rei­gū­nas su juo iš­si­ski­ria, na, gal tik mie­go­da­mas.

Bet štai kar­tą ėmė ir pa­mė­gi­no bėg­ti ke­tu­ris ki­lo­met­rus. Pa­ti­ko. Ki­tą­syk nu­bė­go pen­kis. Dis­tan­ci­jos ėmė ne­ju­čio­mis il­gė­ti. Da­bar pa­rei­gū­nas be bė­gi­mo, kaip ir be pės­čių­jų žy­gių, į ku­riuos šei­ma iš­si­ruo­šia kar­tais ir kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį, ne­beį­si­vaiz­duo­ja lais­va­lai­kio.

O Re­gi­nos aist­ra bė­gio­ti gi­mė iš vie­nos men­kos smulk­me­nos. Juo­kia­si, se­niai se­niai, vie­ną die­ną la­bai už­si­no­rė­ju­si ru­gia­gė­lių, mė­ly­na­vu­sių ki­ta­pus ke­lio. Ėmė ir nu­bė­go jų pri­si­skin­ti. Taip vis­kas ir pra­si­dė­jo.

100 po 100 ki­lo­met­rų

Abu su­si­ti­ko pės­čių­jų žy­giuo­se dau­giau nei prieš pen­ke­rius me­tus. Rau­do­na striu­ke vil­kin­ti mo­te­ris kaip mat pa­trau­kė Alek­sand­ro akis. Juo­kia­si, kar­tą ją pa­ma­tęs, ryš­kiai rau­do­nos striu­kės žy­gei­vių pul­kuo­se aki­mis ieš­ko­jo jau kas­kart.

Dvie­jų vie­ni­šų po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų bend­ra­vi­mas iš pra­džių bu­vo tik ofi­cia­lus: jis jai – žy­gio nuo­trau­kų, o ji jam – "ačiū". Kol vie­ną die­ną Re­gi­na nu­spren­dė pa­stu­di­juo­ti Alek­sand­ro feis­bu­ką ir jam pa­ra­šy­ti. Bend­ra­vi­mui pa­ma­žu įsi­lin­guo­jant, gi­mė jaus­mai. Nuo ta­da į pės­čių­jų žy­gius ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Lat­vi­jo­je jau leis­da­vo­si ir te­be­si­lei­džia ar­ba dvie­se, ar­ba ir su Re­gi­nos at­ža­lo­mis.

Prieš ke­le­rius me­tus R. Me­dei­kie­nė įvei­kė il­giau­sią pės­čių­jų žy­gio marš­ru­tą – per pa­rą nuė­jo šim­tą ki­lo­met­rų nuo Jur­bar­ko į Kau­ną. Ant­rą­syk šim­tą ki­lo­met­rų marš­ru­tu Baisogala–Radviliškis įvei­kė jau per 19 va­lan­dų.

Į pir­mą sa­vo žy­gį, 50-ies ki­lo­met­rų, R. Me­dei­kie­nė išė­jo prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Po žy­gio su­ti­nu­sias ko­jas įki­šo tik į šliu­res, vi­sai ne­de­ran­čias prie po­li­ci­jos pa­rei­gū­nės uni­for­mos.

Tą­kart po žy­gio ji pa­sa­kė: dau­giau nie­ka­da! Tas "nie­ka­da" pa­si­mir­šo la­bai grei­tai.

O A. Sai­ko įtrau­kė ko­le­ga pa­tru­lis, pa­kvie­tęs su­da­ly­vau­ti Pa­ne­vė­žy­je reng­ta­me pės­čių­jų žy­gy­je. Alek­sand­ro pa­šmaikš­ta­vi­mu, gal tas ko­le­ga ieš­ko­jo, kas de­ga­lams su­si­mes­tų... Su­si­mes­ti, ži­no­ma, su­si­me­tė, ir ne tik tam žy­giui. Bū­das ati­trūk­ti nuo įky­rių min­čių, pa­lik­ti nuo­var­gį, at­si­kra­ty­ti dar­be pa­ti­ria­mų nei­gia­mų emo­ci­jų įtrau­kė po­li­ci­nin­ką ly­giai taip pat, kaip dar vai­kys­tė­je pa­mil­tas fo­tog­ra­fa­vi­mas.

Gy­va­tės – fo­to­ge­niš­kiau­si mo­de­liai

Su fo­toa­pa­ra­tu A. Sai­ko ne­si­ski­ria nė vie­no­je šei­mos iš­vy­ko­je, fo­tog­ra­fa­vi­mu su­si­do­mė­ju­si ir Ru­gi­lė.

Anot R. Me­dei­kie­nės, jos drau­gui ne­sun­ku at­si­kel­ti sa­vait­ga­lį ky­lant sau­lei ir nu­va­žiuo­ti, pa­vyz­džiui, į Rė­ky­vą, kur gy­ve­na dau­gy­bė, anot jo, itin fo­to­ge­niš­kų gy­va­čių – mėgs­ta­miau­sių Alek­sand­ro mo­de­lių.

Ir į dar­bą Rad­vi­liš­kio po­li­ci­jo­je A. Sai­ko sten­gia­si iš­va­žiuo­ti kuo anks­čiau – tai tam, kad spė­tų stab­te­lė­ti ir nu­fo­tog­ra­fuo­ti sau­lę, jei ji gra­žiai kil­tų, ar­ba ger­vių žirk­les...

"Sau­lės lai­da – nuo­sta­bi, kaip ir Lie­tu­va, ku­ri yra be ga­lo gra­ži, iš­skir­ti­nė. Lie­tu­vos gro­žio ne­pa­ma­ty­tu­me, jei gu­lė­tu­me ant so­fu­tės. Kur ki­tur jei ne Ak­me­nės kar­je­ruo­se dar ga­li­ma iš­vys­ti Mar­so kan­jo­nus, ko ver­ti Su­val­ki­jos ly­gu­mų kal­nai, Že­mai­ti­jos kal­vos, Kur­tu­vė­nų kraš­to­vaiz­džiai!", – tuo klau­si­mu vie­nin­gai su­ta­ria abu su­tuok­ti­niai.

Alek­sand­ro nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti gam­to­vaiz­džiai, gy­vū­nai, gė­lių žie­dai – tar­si at­vi­ru­kai. O bū­na, kad sa­vo var­dą Alek­sand­ras iš­girs­ta šau­kiant iš kie­mo – tai vai­kai jį kvie­čia no­rė­da­mi, kad jis nu­fo­tog­ra­fuo­tų kaž­ką gra­žaus.

"Gam­tai net ne­rei­kia po­zuo­ti, ji ir taip fo­to­ge­niš­ka", – šyp­so­si A. Sai­ko.

Vy­ras ne­se­niai įsi­gi­jo se­ną­jį "Ze­nit" – pa­na­šiu ir pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti bū­da­mas vai­kas. Pa­si­ro­do, šian­die­ni­nė­je pre­ky­bo­je vis dar yra to­kiam fo­tog­ra­fa­vi­mui rei­ka­lin­gų juos­tų – A. Sai­ko pla­nuo­ja pri­si­min­ti se­nuo­sius fo­tog­ra­fa­vi­mo me­to­dus.

Dvie­se ir vi­si kar­tu

Re­gi­nai ir Alek­sand­rui la­bai svar­bu, kad vai­kai lai­ką leis­tų nau­din­gai, o ne su­lin­kę prie kom­piu­te­rio. Tai to­dėl ke­liau­da­mi vi­si kar­tu, daž­nai ren­ka­si to­kius pės­čių­jų žy­gių ir bė­gi­mų at­stu­mus, kad už­duo­tis bū­tų įvei­kia­ma net ma­žiau­siam šei­mos na­riui aš­tuon­me­čiam Žy­gi­man­tui.

Ži­no­ma, ne vi­sa­da mo­kyk­los ir po­pa­mo­ki­nė­je veik­lo­je užim­ti vai­kai no­ri iš­si­ruoš­ti į žy­gius, ne vi­suo­met ga­li. Anot Re­gi­nos, kar­tais at­ža­las ten­ka įkal­bi­nė­ti, kar­tais pa­ska­tin­ti, su­do­min­ti. Ne­pai­sant vis­ko, re­zul­ta­tas bū­na vi­sa­da pa­na­šus: dau­gy­bė įspū­džių.

An­tai Kęs­tu­tė­nų žy­gio me­tu per pel­kė­tą grio­vį šok­da­mas Žil­vi­nas nu­skan­di­no ba­tus, o Ši­lu­tės pės­čių­jų žy­gio marš­ru­tas ve­dė tie­siai per upe­lį, ku­ria­me van­dens smul­kaus su­dė­ji­mo Re­gi­nai iki pa­žas­tų – te­ko Alek­sand­rui drau­gę per­neš­ti. Ar­ba ko­vo mė­ne­sį vyks­tan­tis ekst­re­ma­lus bė­gi­mas po Rė­ky­vos pel­kes: ko­jos šą­la taip, kad jų net ne­be­jau­ti... Kur dar pa­tir­ti to­kias emo­ci­jas ir iš­ban­dy­mus, jei ne vi­sai šei­mai sie­kiant vie­no tiks­lo?

O kar­tais į ke­lio­nes lei­džia­si tik dvie­se. Kip­ras, Iz­rae­lis, Uk­rai­na, Slo­va­ki­ja, Len­ki­ja – nu­skren­da lėk­tu­vu, ap­si­sto­ja, o ta­da lei­džia­si pės­čio­mis, iš­nar­šy­da­mi ir men­kiau­sius kam­pe­lius, per die­ną nu­kul­niuo­da­mi ir po ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų. To­kias ke­lio­nes Re­gi­na ir Alek­sand­ras va­di­na poil­si­nė­mis, nes ge­riau­siu poil­siu lai­ko ke­lia­vi­mą ir ju­dė­ji­mą.

"Ieš­ko­me veik­los, ku­ri nu­krei­pia min­tis nuo dar­bi­nių rū­pes­čių, nes įvei­kiant sun­ku­mus nė­ra lai­ko gal­vo­ti apie dar­bą", – sa­ko R. Me­dei­kie­nė.

Ak­ty­vus poil­sis, sa­ko­ma, svei­ka­ta. Ak­ty­vi pa­rei­gū­nė gūž­te­li pe­čiais: nie­ka­da pla­nuo­da­mi žy­gius apie svei­ka­tą ir ne­pa­gal­vo­jo! Ko­kia svei­ka­ta, jei po il­gų­jų žy­gių su­tins­ta ko­jos ar­ba nu­kren­ta na­gai?

Pir­miau­sia šei­mai – tai pa­bu­vi­mas su šei­ma, su bend­ra­min­čiais, tai pa­žin­tys, ir pui­kiai pra­leis­tas lai­kas.

Ieš­ko­me veik­los, ku­ri nu­krei­pia min­tis nuo dar­bi­nių rū­pes­čių, nes įvei­kiant sun­ku­mus nė­ra lai­ko gal­vo­ti apie dar­bą.