Naujausios
Netikėtos radybos
Seną namą Šiauliuose Navickai įsigijo praėjusių metų gruodį, pavasarį, kai atšilo, pradėjo pamažu tvarkytis. Palėpė buvo storai užpilta spaliais, ant viršaus užplūkta moliu, tad teko nukasti abu sluoksnius. Čia ir aptiko ypatingą radinį – laikraščiuose susuptas nuotraukas bei laiškus.
Kada šis turtas buvo paslėptas, galima numanyti pagal laikraščių datas: „Raudonoji vėliava“ – 1948 rugsėjo 14 dienos, „Pravda“ – 1948 metų rugsėjo 13 dienos ir 1949 metų vasario 5 dienos, „Tiesa“ – 1948 metų lapkričio 14 dienos, „Sovetskaja Litva“ – 1948 metų spalio 19 dienos.
Slėptuvėje nuotraukos, laiškai ir laikraščiai išsilaikė idealiai.
„Tarsi laiko kapsulė“, – sako Kristina. Gausiose nuotraukose liko įamžinta Lietuvos kariuomenės kasdienybė, pratybos, šventės. Fotografuota įvairiose vietose – Kaune, Marijampolėje, Alytuje, Nidoje, Veliuonoje, Rusnėje, Palangoje, Smalininkuose, Gaižiūnų poligone ir kitur.
Nuotraukose matyti ir tarpukario politikos bei kariuomenės elitas: Antanas Smetona, Antanas Merkys, Stasys Raštikis, Antanas Gustaitis, Vladas Vitkauskas, Edvardas Adamkavičius ir kiti.
Išliko serija nuotraukų iš 1932 metais Kaune vaidintų „Kristaus kančios“ gyvųjų paveikslų.
Nuotraukų savininkas buvo įsigijęs Stepono Dariaus bei Stasio Girėno portretus, išleistus Lietuvos Aero klubo su prierašu „Perspausdinti draudžiama“.
Yra ir asmeninių nuotraukų iš Kupiškio, Pašvitinio. Gaila, ne visos nuotraukos yra su užrašais, kada, kas ir kur fotografuota.
Viena iš fotografijų (su vaizdu prie bažnyčios) adresuota Mikalojui ir Elenai Teišerskiams (karininko tėvams) Ramulėnuose. Užrašyta: „Aleliuja! Kan. Sarapas“. 1928 metai, Šiauliai.
Kanauninkas, visuomenininkas Stanislovas Sarapas (1872–1953) dirbo Kaune, Radviliškyje, Pakruojo rajone, 1926–1940 metais buvo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, jo iniciatyva įkurta Rėkyvos bažnyčia. Palaidotas senosiose Šiaulių miesto kapinėse.
Vienas atvirlaiškis atkeliavęs iš užsienio – Leysin kurorto. Linksmų švenčių! „ponui j. leit. Č. Teišeriūnui“ linki Jurgis A.
Radinys, susuptas laikraščiuose, – dar ne viskas. Kitoje namo pusėje slėpėsi medinė dėžutė su kulkomis (13,2 mm). Dėžutė, sako Linas, buvo padaryta specialiai kulkoms išsaugoti.
„Kulkos – vokiečių aviacinio sunkiojo kulkosvaidžio, pakankamai retos. Skambinome policijai, buvo aktyvuotas planas „Skydas“, atvažiavo išminuotojai“, – pasakoja Linas.
Ar tikėtina, kad bus ir daugiau radinių?
„Buvęs savininkas šią nuosavybę turėjo apie 25 metus, paskutinius 10 metų nuomojo. Jis minėjo, kad čia visko galima rasti, neva čia buvo vokiečių sandėlis, sklype vokiečiai buvo įsikūrę. Bet pasakojimas gali būti ir iš pasakų srities“, – šypsosi Kristina.
Kai sklype buvo daromi geodeziniai gręžiniai, kultūrinio sluoksnio buvo daug – šukių, plytų.
„Čia, ant kalniuko, vyko gyvenimas“, – apibendrina Linas.
Liūdni likimai
Kristina, laiškuose aptikusi adresato – jaunesniojo leitenanto Česlovo Teišerskio-Teišeriūno – pavardę, pasidomėjo jo likimu. Informacijos rado Lietuvos nacionalinio muziejaus bibliotekos knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“, joje publikuojama trumpa karininko biografija ir nuotrauka.
Gimė 1915 metų lapkričio 11 dieną Ramulėnų dvare, Radviliškio valsčiuje, Šiaulių apskrityje (dabar dvaras perstatytas, išlikęs senovinis svirnas, tvartas, klėtis, daržinė – red. past.).
1934 metų birželio 15 dieną baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, įstojo į VDU Medicinos fakulteto skyrių. 1935 metų rugsėjo 28 dieną pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
1938 metų gegužės 12 dieną baigus Karo mokyklą (XIX laida) suteiktas pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis, paskirtas 4 pėstininkų pulko būrio vadu.
Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, tarnavo 4 pėstininkų pulko 2 bataliono adjutantu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 metų spalio 3 dieną paskirtas Raudonosios Armijos 29 ŠTK 184 šaulių divizijos 262 šaulių pulko šaulių būrio vadu.
1941 metų birželio 14 dieną suimtas, išvežtas į lagerį Norilske, Krasnojarsko krašte. 1942 metų rugsėjo 5 dieną SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas 7 metams. 1942 metų spalio 9 dieną žuvo lageryje. Po mėnesio ir dviejų dienų jam būtų sukakę 27-eri.
Greta publikuojama ir Alfonso Teišerskio, gimusio 1905 metų rugpjūčio 15 dieną Ramulėnų dvare, biografija. Tikėtina, kad tai – Česlovo brolis. A. Teišerskis 1918–1925 metais mokėsi ir baigė Šiaulių gimnaziją. 1930 metais pašauktas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 5 pėstininkų pulką. 1931 metais baigus Karo mokyklą (VI asp. laida), suteiktas artilerijos ats. jaun. leitenanto laipsnis ir paleistas į artilerijos karininkų atsargą. 1941–1942 metais tarnavo Radviliškio pagalbinėje policijoje, gyveno Ramulėnų kaime.
Č. Teišerskio-Teišeriūno pavardę galima aptikti ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidinyje „Karininkų memorialas Norilske“.
Stasio Buzo atsiminimuose „Amžinojo įšalo slėnyje“ rašoma: „Birželio 16 d., apie 23 val., mūsų vagonų sąstatas iš N. Vilnios pajudėjo Molodečno, Minsko, Oršos, Smolensko ir Maskvos link.
Birželio 19 d., apie 5 val ryto, buvome išlaipinti Babinino stotyje (netoli Maskvos). Čia mes, pabradiškiai, ir pasimatėme su varėniškiais kolegomis. Pamačiau klasės draugus karininkus – Česlovą Teišerskį-Teišeriūną ir Bronių Ramūną, su kuriuo ne vienerius metus sėdėjau gimnazijos suole, husarų leitenantą Antaną Santarą, karo mokyklos dienų bičiulius – Antaną Geležauską-Gelažių, Vladą Bražinską-Bražį, Antaną Viršilą ir daugelį kitų. Nemaloni tai buvo akimirka, bet įvyko tai, kas įvyko.“
Daugiatomyje leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas“ pateikiama duomenų ir apie kitus Teišerskių šeimos narius, represijų aukas.
Mikalojus Teišerskis, Vincento, gimęs 1857 metais, Ramulėnų kaimo gyventojas, ūkininkas, 1941 metais buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o 1942 metais – dar toliau, į Muostachą Bulūno rajone, Jakutijoje. Ten tais pačiais metais ir mirė.
Jo sūnus Stasys Teišerskis, gimęs 1908 metais, gyvenęs Ramulėnų kaime, ūkininkas, 1941 metais ištremtas į Altajaus kraštą, 1942 metais – į Bykovą Bulūno rajone, Jakutijoje. Paleistas 1958 metų liepos 23 dieną, emigravo iš tremties į Lenkiją.
Tarp atrastų nuotraukų ir laiškų išliko vokas su užrašu rusų kalba „Jakutijos ASSR“. Kitoje voko pusėje užrašyta „Teišerskaitė Marija Ibenskienė“ ir ketureilis: „Nieko kito aš nenoriu/ tik lelijos kad žydėtų ir/ pavasarį išaušus lakštingala/ kad čiulbėtų <...>“ (pabaigą sunku perskaityti – red. past.).
„Šiaulių kraštas“ pasidomėjo, kas tarpukariu gyveno minėtame Vytauto (tuomet Pagyžių) gatvės 55 name. Jei numeracija nepasikeitė, namas priklausė Vladui Ibenskui. LIMIS sistemoje galima rasti Vlado Ibensko (1892–1960; Izbenskis) portretą, saugomą „Aušros“ muziejuje, su prierašu, jog tai – carinės Rusijos armijos karys, vėliau tarnavęs Raudonojoje armijoje, dar vėliau dirbo gydytoju, buvo Šiaulių poliklinikos vedėjas (iki mirties).
Pasak dabartinių savininkų, gyvenamasis namas, kuriame aptiktas radinys, pagal Registrų centro žymą baigtas statyti 1948 metais. Ūkinis pastatas – 1936 metų. Ko gero, namas buvo karo metais sugriautas, vėliau atstatytas.
Vienoje iš rastų nuotraukų įamžintas vyras tarpukario karininko uniforma su vyresnio amžiaus vyru ir moterimi, kitoje pusėje nurodyta: „Šiauliai“. Pats Č. Teišerskis-Teišeriūnas Šiauliuose turbūt negyveno, greičiausiai čia buvo įsikūrę šeimos nariai.
Kad žmonės, pavarde Teišerskiai, Vytauto gatvės name gyveno dar gana ilgai, rodo ūkiniame pastate rasti padrikai išmėtyti sovietmečio laiškai. Juos iš Charkovo, Ukrainos, artimiesiems rašė ten tarnavęs karininko bendravardis ir bendrapavardis – Česlovas Teišerskis. Kristina rodo vieną iš laiškų, jis datuotas 1976 metais – tuomet kariui sukako 20 metų.
„Artėja baisi audra“
Č. Teišerskiui-Teišeriūnui laiškai rašyti 1938–1941 metais. Rašyta iš Marijampolės, Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Vėžaičių, Labardžių, Jurbarko, Narkyčių. Pasirašo Iza, Renė, Irena, Marytė, dvi Stasės, Morta, sesuo Janė.
Dailiai surašytuose laiškuose širdį karininkui siekė dovanoti ne viena mergina. Išlikęs ir vienas Česlovo atsakymas, galima spėti, kad tai – juodraštis.
Karininkas laiškuose nuo merginų gauna daug pabarimų, kad ilgai neatrašo, priminimų, kad yra labai laukiamas, raginimų aplankyti ir dažniau rašyti. Išsakydamos ilgesį ir tarp eilučių paslėptą meilę, merginos rašo apie savo kasdienybę, vėliau jau išlieja nerimą dėl ateities, fiksuoja kintančią realybę okupuotoje Lietuvoje.
1938 metų birželio 16 dieną Marytė iš Kauno, Aukštosios Panemunės, rašė:
„Kaune dabar labai nuobodu, žmonių maža, daugumas išvažinėjo atostogoms. Be to, oras šaltas, lyja, visai nevasariškas.“
1938 metų rugsėjo 22 diena, gimnazistė iš Marijampolės Iza:
„Česiau! Labai džiaugiausi gavus Tavo laišką, skaičiau jį keletą kartų. Ir vėl gyvai prisiminiau Kupiškį, praleistas su Tavim valandas ir vėl norėjos grįžti ten, į tą linksmąją Aukštaitiją, kur tos dvi savaitės prabėgo kaip sapnas <...> Praeitą šeštadienį buvau berniukų gimnazijoj pasilinksminime. Buvo daug žmonių, bet nebuvo žmogaus. Klausiausi žavėjančių tango ir valso melodijų, o mintys skrido su muzika pro langus tolyn į ten, kur širdžiai būtų taip gera. Šį šeštadienį nori pas mane padaryti robaksiuką, bet ar kas išeis, nežinau. Aš kartu ir noriu, ir nenoriu. Noriu pasišokti, o nenoriu, kad nebus...“
1938 metų spalio 28 diena, Kaunas, Marytė:
„Česy! <...> Kodėl vasarą neatvažiavai į Pašvitinį? Ar negalėjai, ar nenorėjai? Daug, rodos, patogių progų buvo atvažiavimui? Girdėjau Tu labai linksmai laiką praleidi Kupišky, ar tiesa? Kaune dabar nieko įdomaus nėra. Lyja, šalta. Daugiausia namuose būnu. Broliai juokiasi iš manęs, kad aš daug mokinuosi, sako, jų laikais tas dalykas buvo nemadoj. Manau, Tavo laikais mokslas pažangos taip pat daug nedarė. Sekmadieniais ir šventadieniais užtat smarkiai atsigriebiu. Kinas, teatras, pasivaikščiojimai tada vaidina svarbiausią rolę. Gaila tik, trūksta kai ko...“
1939 metų rugpjūčio 8 diena, Labardžiai, Stasė:
„Sveikas, „Vieversėli“, esi vertas už ausų gerokai patampyti, nes, ach, koks Tu tipiūkštis. Ką reiškia tos visos „šypsenos“, „balamūte“? A? Turbūt esi linkęs džiovinti mano širdį, užuot savo džiovinęs. Ar gražu? Neduok Dieve, bijau to, kaip žydas kryžiaus, nes juk koks gyvenimas su sudžiūvusia širdim. Rašei, kad Tavo kairysis prieširdis apvytęs, o tikėsi ar ne, bet aš jaučiu, kad mano dešiniojo prieširdžio dešinioji pusė kažkokia įtartina. Kieno kaltė? Nagi galvoju, kitų žmonių prieširdžiai pradeda vysti, tad kodėl aš turiu atsilikti nuo kultūros (?), juk kiekvienas turi progresuoti. Na, ir – - – gavai progresuojančią pasekėją – džiaukis. <...> Nutariau, kad su tokiu reikia laikytis rezervuotai, nes turbūt tokius laiškelius visoms iš eilės rašai. Tikslas numanomas – sukti mergelėms galveles.“
1939 metų rugpjūčio 7 diena, Kaunas, jau kita Stasė:
„Česy! <...> Tu, Česy, negali įsivaizduoti, kaip aš pasiilgau Panevėžio. Pakliuvau į padūkusį triukšmą. Asfaltas, dulkės, auto signalai, pagaliau visa ta amžinai kažkur skubanti minia taip nesiderina su vasarojumi banguojančiais laukais, žiedais nusėtomis pievomis, žemuogėmis pakvipusiais miškais.“
1939 metų rugpjūčio 28 diena, Vėžaičiai, sesuo Janė:
„Mielas broli! <...> Kaip tu, Česy, gyvuoji? Dabar tokie neramūs laikai. Visko gali būti. Gal ir man nereiks mokytojauti. Eisim kariams žaizdas tvarstyti. Gal turėsiu garbės ir Tave sužeistą paslaugyti. Savo mielą brolį tikrai gerai slaugyčiau, kad išgytų. Juokai palieka juokais, bet ką likimas žada – nieko negali žinoti.“
1939 metų rugpjūčio 31 diena, Kaunas, Stasė:
„Česiau! Ar knygą skaitau, ar rašau, ar einu kur, – negaliu jokiu būdu pamiršti, kaip atrodo artėjančios pasaulinės katastrofos. Baisiai veikia mane tos sensacingos antraštėm laikraščių žinios, pasiruošimai...<...> Kartais man atrodo, Česiau, kad esu atsidūrusi pačiam vidurnakty ant menkutės salelės. Aplinkui tamsu, tamsu... Artėja baisi audra. Žaibas vis tankiau perskrodžia įdūkusį vandenyną. Ir visų šalių girdėti perkūno griaumojimas... Tuokart prašau Aukščiausią Būtybę, kad toji audra nepasiektų salos... O! Česiau, jeigu aš turėčiau tiek jėgų (kiek Tu sakei kadaise), norėčiau tik vieno dalyko – pašalinti besiartinantį kaimynų karo pavojų –
Realaus nieko. Tai tik svajonės.“
1939 metų rugsėjo 10 diena, Kaunas, Stasė:
„Šeštadienį, t. y., – penktadienį, buvau Tautos šventės iškilmėse prie K. muziejaus. Gana kukliai buvo paminėta – jokių kalbų, ovacijų... Neišdildomą įspūdį paliko man toks vaizdelis: prie Nežinomo kario paminklo eilė invalidų. Gedulo maršas – prisipažinsiu, Česiau, man taip graudu pasidarė – nejaugi, maniau sau, ateis toks laikas, kada naujus nežinomuosius gerbs – - -“
1939 metų rugsėjo 22 diena, Stasė:
„O Tu žinai, Česeli, kaip neramu ant dūšios! Laukiu. Visi mes laukiam, bet – - nežinom ko.
Kaune paskutinėmis dienomis matėsi daug lenkų karių – internuotų karių. Vargu, ar mačiau kada tokius nelaimingus žmones. Gaila pasidarė man jų – kaip žmonių. Gaila jaunystės, svajonių jų!
Žinai, Česiau, kai imu kartais galvoti apie dabartinį karą, siaubas stačiai mane apima – stengiuos pabėgt nuo tų minčių.“
1940 metų kovo 5 diena, Narkyčios, Stasė:
„Česiau, šiąnakt aš mačiau Tave. Mačiau sodą, pilną pilnutėlį žiedų, o Tu toks nusiminęs, toks liūdnas sėdėjai po obelim. Kažką mąstei. Nedrįsau Tavo svajų išblaškyt ir praėjau nepastebima. O žiedų lapeliai toki lengvučiai, baltutėliai krito, krito...Pabudau. Už lango sodas, balta, balta, sniegulės tokios išpurusios krinta lyg tų obelų žiedai. Gražus supuolimas. Tik Tavęs nemačiau jau sode.“
1940 metų spalio 2 diena, Kaunas, Renė:
„Mielas Česiukai, <...> Sekmadienį patekau iš netyčių į vieno pažįstamo studento vestuves. Nepasakysiu, kad būtų labai linksma, bet paskui nuėjom į „Metropolį“, tai buvo šiek tiek linksmiau. Buvo labai daug uniformuotų kariškių, tai aš visą laiką Tave prisimindavau. Žinai, Kaune jau yra daug mūsų kariuomenės, tai, kai eina gatve rikiuotai, tai visi žmonės lydi juos, šaukia jiems valio ir džiaugiasi baisiai. <...> Visi labai stebisi, kodėl aš nestudijuoju. Tai man reikia baisiausiai išsisukinėti. O dabar, t. y. šiais metais, jeigu ir paduočiau prašymą univerkon, tai nepriimtų, nes labai daug ką nepriėmė, mat laikė juos buržujais. Ir mano dvi drauges nepriėmė.“
1940 metų lapkričio 2 diena, Panevėžys, Renė:
„Sveikas, mielas Česiukai, <...> Birutės Tėvelį atleido ir jie važiuos į kaimą, į savo ūkį. Birutė dar nežino, ar ji galės studijuoti, ar ne. Man jos labai gaila, ką ji tokiame užkampy veiks. Tai matai, mielas Pupuliuk, žinios nelabai kokios.“
1940 metų gruodžio 5 diena, Kaunas, Renė:
„Mielas Česiukai, <...> Žinai, dabar pasakysiu Tau svarbiausią priežastį, dėl kurios taip greit Kaune atsidūriau. Matai, Tavo „švogerka“ išteka. Mums tai buvo taip pat nemaža staigmena. Šliubas bus šeštadienį, bet jokio baliaus nebus, nes ne baliaus laikai.“
1940 metų gruodžio 18 diena, Panevėžys, Renė:
„Mano mielas Česiukai, <...> Tu jau kaip nors gauk per Naujus metus atostogas ir atvažiuok į Panevėžį. Aš į Vilnių dabar nevažiuosiu, nes mano draugės iš ten atvažiavo į Panevėžį. Jeigu važiuosiu, tai vėliau. Taigi, tu pasistenk čia atvažiuoti, juk būtų puiku sutikti kartu Naujus metus. Kažin, ką jie mums naujo atneš??? <...> Ar buvai nuvažiavęs per šį laiką Vilniun? Aš labai norėčiau ten būti. Vakar buvau kine, kur mačiau kronikoje Vilniaus paradą per revoliucijos šventę. Ten buvo ir mūsų kariuomenės, galvojau, gal ir Tu ten kur nors esi. <...>“
