Naujausios
Oro srovėmis — aukštyn
Pagal amžių Regina Pekauskienė atrodo solidi močiutė. Pagal charakterį yra ta pati drąsi dvidešimtmetė Regina Ščefanavičiūtė, kuri nepabūgo išmokti sklandyti. Bazilionuose (Šiaulių rajonas) gyvenanti moteris į sklandytuvą nebelipo tik praėjusią vasarą, tačiau aistra skrydžiui nedingo.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Neturi baimės jausmo
Seniai seniai, kai ponia Regina mokėsi Šiaulių agrozootechnikume (dabar — Šiaulių kolegija, — aut. past.), jos dėmesį patraukė skelbimas, kviečiantis į parašiutininkų kursus.
Nuėjo iš smalsumo. Ją nužiūrėję vyrai nusprendė: mergina gali būti sklandytoja. „Aš ir paklausiau, o ką tai reiškia?“ — moteris tebesijuokia iki šiol.
Pirmą kartą organizuotus trijų mėnesių kursus pradėjo lankyti per dvidešimt vyrų ir 6 merginos. Po pirmo skrydžio merginų sumažėjo per pusę.
„Neturėjau ir neturiu baimės jausmo“, — sako moteris.
Savarankiškai, be instruktoriaus, naujokus į orą išleisdavo po trisdešimties skrydžių. R. Pekauskiene pasitikėjo po dešimties bandymų.
Oro matematika
Anuo metu aerodromas buvo už Meškuičių. Sklandytuvą į 240-280 metrų aukštį pamėtėdavo specialus aparatas. Tada, pasak R. Pekauskienės, atsikabini trosą ir — sklendi.
Jei oro srovės sklandytuvo nepagaudavo, ore sklandytoja išbūdavo 5-6 minutes. Jei jas moki gaudyti, laiką ore pasiilgini. Nusileisti turi savarankiškai — joks aparatas nenutupdo.
„Sklandytuvai žemėdavo 2 metrus per sekundę. Reikėdavo apskaičiuoti, kad nutūptum maždaug toje pačioje vietoje, iš kur pakilai. Sklandytuve nėra stabdžių. Visi nusileidimo skaičiavimai — galvoje“, — Regina ir dabar gailisi tų jaunystės dienų, praleistų ore. Jos sklandymo patirtis solidi — ore išbuvo 100 valandų.
Priverstinė pertrauka
Ponia Regina sako būtų skraidžiusi ilgai. Toks didelis buvo jaunystės pasiutimas, noras ir ryžtas.
1959 metais baigė technikumą. Pagal įstatymą tuomet reikėjo atidirbti 3 metus. Tačiau mergina įsidarbino aerodrome. Neilgam.
„Po kelių mėnesių mane surado ir pasakė: važiuoji, drauge, į kolūkį. Ėjau, negi sėsi į kalėjimą“, — juokiasi.
Išvažiavo į Šiaulėnus (Radviliškio rajonas) dirbti vyr. zootechnike.
„Kolūkis didžiulis, aš — jauna mergina. Atitrūkus nuo darbų nebūdavo kaip nusigauti į Meškuičius — autobusų nebuvo. Viskas mano sklandymui... Nuvažiuodavau kelis kartus per vasarą“, — taip tris vasaras pasklandžiusi, 1961-aisias sklandytoja buvo priversta daryti pertrauką.
Iš Šiaulėnų zootechnikė perėjo dirbti į Joniškio rajono kolūkį. Vėliau šeimos gyvenamoji vieta buvo Naujoji Akmenė, čia moteris žemės ūkio valdyboje dirbo selekcininke. Šeimoje augo sūnūs Artūras ir Auridas.
Šeima pomėgiui nepritarė
R.Pekauskienės vyrui jos jaunystės potraukis buvo ne prie širdies. Juokdamasi moteris pasakoja, kaip kartą su kompanija išsiruošusi grybauti, atsidūrė aerodrome ir vyrui įvarė stresą.
„Grįžtame su vairuotoju į mišką, o moterys teiraujasi, kur buvau? Atsakymas aiškus — skraidžiau. O jos man: pažiūrėk, tavo Kazimieras kone apalpęs guli. Vyras neleido skraidyti, jis net į tą pusę negalėdavo žiūrėti“, — vyro požiūris į kiek neįprastą moteriai pomėgį irgi prisidėjo prie to, kad ji nebesklandė.
Dabar R. Pekauskienė gailisi: reikėjo tuo kartu nereaguoti ir toliau sklandyti.
Sūnūs mamos pomėgiu neužsikrėtė. Vienintelis džiaugsmas anūkė Monika — panelė nebijo nei iš parašiuto iššokti, nei į sklandytuvą sėsti, nei parasparniu sklęsti. Močiutė džiaugiasi, kad tai yra jos nuopelnas: pas ją augusi mergaitė klausėsi pasakojimų, kaip sklandytuvas veikia, kaip reikia nusileisti.
Ilga pertrauka
R. Pekauskienė į sklandytuvą nesėdo 40 metų. Kol 2000-ųjų vasarą ją susirado Šiaulių aeroklubo darbuotojai. Moteris yra šio klubo veteranė.
R. Pekauskienė smagiai tebekvatoja prisimindama pirmąjį skrydį po ilgos pertraukos.
„Veža mane į Šeduvą ir sako: išlipi iš automobilio ir tiesiai einame prie sklandytuvo. Dar galvojau pasiimti rankinę su raminamaisiais vaistais. Bet išlipau be jos. Kylam ir galvoju: kas bus, tas“, — pasakojo Regina.
Po pertraukos į orą kilo su palydovu. Dabartiniai sklandytuvai gerokai skiriasi nuo tų, kuriais sklęsdavo R. Pekauskienė. Moteris palygino: sparnai ilgiausi, kitoks žemėjimas. Iš pradžių rodėsi, kad pamiršo, kaip reikia laikyti vairalazdę. Tačiau užteko kelių akimirkų ir įgūdžiai sugrįžo.
Per vasarą į Šeduvą pasklandyti nuvažiuodavo po kelis kartus. Dažniau įkyrėti nedrįsdavo, nenorėdavo piktnaudžiauti sklandytojų laiku.
Du dešimtmečius Bazilionuose gyvenanti moteris nuo bendruomenės ilgai slėpė savo pomėgį. Nenorėjo būti dėmesio centre.
Praėjusią vasarą į sklandytuvą nelipo dėl sveikatos. Tačiau aistra skrydžiui liko. Išėjusi į kiemą moteris pirma pasižiūri į dangų.
IŠNAŠAS: „Neturėjau ir neturiu baimės jausmo.
AISTRA: Regina Ščefanavičiūtė į sklandytuvą pirmą kartą įsėdo dvidešimties.
JAUSMAS: „Taip gera. Atrodo, kad esu besvorė. Ir tokia nuotaika gera išlipus“, — jausmą danguje nusakė Regina Pekauskienė.
Sauliaus JANKAUSKO ir asmeninio albumo nuotr.