Naujausios
Olita Dautartaitė išvyksta
Šiaulių dramos teatro aktorė Olita Dautartaitė švenčia jubiliejinę sukaktį ir rytoj savo talento gerbėjus kviečia į spektaklį „Kaip užmušt Jasoną?“, kuriame atlieka Mamytės vaidmenį. Jubiliatė išvažiuoja gyventi į gimtąjį Kauną, bet visiškai Šiaulių neišsižada, nes pamilo.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
„Puikiai išsilaikiusi“
— Balandžio 15-ąją švęsite jubiliejinę sukaktį. Daugelis moterų nenori sakyti savo metų, o jūs slepiate metus?
— Nemanau, kad man reikia slėpti metus. Man 65-eri. Tada išgirstu: jūsų metų atrodote labai gerai (juokiasi), esate puikiai išsilaikiusi.
— Teatrui atidavėte 44 savo gyvenimo metus — tai didelis laiko tarpus. Ar nebuvo minčių: nusibodo, nebenoriu, nebereikia teatro?
— Dabar. Nepavargau, tiesiog man nevisai įdomus dabartinis teatras. Ir aš teatrui, turbūt... Gal net per daug teatre užsibuvau.
Mano teatro vizija kitokia. Teatrui reikalingas vyriausiasis režisierius. Jis kuria teatro psichoklimatą, repertuarą, etiką ir estetiką. Dabar atsiranda neįdomių ir silpnos dramaturgijos spektaklių. Ne visi režisieriai turi statyti spektaklius, gaunantys pinigų.
Režisierius turi būti teatre šauklys. Kai atėjau dirbti pas Aureliją Ragauskaitę — buvo kitoks teatras, ypatingas: turinio ir sceninės formos harmonija.
Nepaprastas Sauliaus Varno, Gyčio Padegimo laikmetis.
Žiūrovo intelekto išbandymas
— Jei padalintume jūsų teatre pradirbtus dešimtmečius į keturias dalis, kuris periodas būtų įdomiausias?
— 14 metų dirbau Kauno lėlių teatre. Ypatingas A. Ragauskaitės periodas, ji uždegdavo artistus, ji turėjo galingą energiją, stiprų režisūrinį užtaisą — taip reikalingą aktoriams.
Aš pati prašiausi, kad mane A. Ragauskaitė priimtų į Šiaulių teatrą. Neįsivaizdavau savęs kitame teatre, kai pamačiau „Valdovą“, “Kaip žydėjimas vyšnios“, nors Lėlių teatre teko vaidinti ryškius, tarptautiniuose festivaliuose premijuotus vaidmenis.
Net savo dukrą Vasarę šešerių metų palikau pas tetą Kaune, o pati atvažiavau į Šiaulius.
Labai džiaugiausi vaidindama S. Varno „Kvotoje“. Spektaklis turėjo pasisekimą, jis turėjo savo fanų, kur važiuodavo spektaklis — į Kauną, Palangą, Panevėžį, Vilnių — ten važiuodavo keletas jo gerbėjų.
S. Varnas parinkdavo retą pasaulinę dramaturgiją — „Tarelkino mirtis“, “Voicekas“, “Žemuogių pievelė“, “Kainas“, “Kambarinės“.
Tai buvo Šiaulių intelekto išbandymas ir augimas. Žmonės ateidavo mąstyti į teatrą, išgyventi, o ne ilsėtis.
Poezijos paviliota
— Daugelis jus žino kaip skaitovę. Neseniai įrašėte dvi kompaktines plokšteles. Kas jums yra poezija?
— Su poezija esu nuo penkerių metų. Gyvenau Šančiuose. Atsistodavau ant cementinių laiptelių ir deklamuodavau „Bolševiko kelią“, “Poemą apie Staliną“. Eidavo kaimynai, sustoja, klausosi. Tai buvo mano vienos teatras (juokiasi).
Lėlių teatre buvo sugalvota, kad reikia moterims kelti kvalifikaciją ir paruošti eilėraščių programą. Atsirado Jono Strielkūno ir Dalios Saukaitytės poezija.
Iš kur atsiranda poezija? Gali ir nuo dunksančio siauruko traukinio, nuo pakelės žemuogės, grumsto. Poezija gali atsirasti iš bet kur.
Vaidmenį vaidini tą, kurį tau režisierius duoda. Poeziją skaitai, kuri veikia tavo emocinius klodus. Man nepatinka linksma poezija, kur žydi gėlytės, vandens čiurlenamas.
Eilėraštyje tiek talpumo: nuo tavo proproprotėvių gyvenimo, darbo, džiaugsmo iki skausmo ir mirties. Viena eilutė gali tave pasiekti bet kur, net bulves lupant ar remontuojant butą.
Kompaktuose įrašyta Jono Strelkūno poezija vadinsis „Mūsų niekas daugiau nekartos“. Mes su juo kūrybiškai ir asmeniškai bendraujame apie 40 metų. Aš jį ir vadinu Jonu (trečias brolis). Antrajame kompakte — Liūnė Sutema, Henrikas Nagys ir Bernardas Brazdžionis. Vadinsis “Tebūnie“. Tai bus dešimtoji, bet pirmoji dviguba, kompaktinė plokštelė iš serijos “Lietuvos aktorių balsai“, kurią kuruoja Sigitas Jačėnas.
— Esate sukūrusi daugybę vaidmenų. Kodėl jubiliejiniam vakarui pasirinkote „Jasoną“?
— Man labai patinka „Jasonas“. Man patinka mano Mamytė. Kai įsivaidinome, “Jasone“ atsirado tonacija, kvėpavimas, virpesys. Labai mėgstu vaidinti su Povilu Liubinu. O kai pabaigoje pradeda kristi dirbtinis sniegas, darosi ilgesingai graudu, tai tarsi tikras teatras net žiūrint iš už užkulisių į finalinę sceną.
Grįžimas į gimtąjį miestą
— Ar per savo buvimą teatre pamilote Šiaulius?
— Kai susirengiau išvažiuoti į Kauną, supratau, kad taip. Prie Šiaulių ilgai nepripratau. Kaunas — mano miestas. Šiauliuose turiu gal vietelę, kurią įsimylėjusi — tai senosios kapinės.
Kas yra miestas? Tai — žmonės, darbas, tavo gatvė, tavo draugai. Dabar Šiaulius šviesiai gražiai ir šviesiai liūdnai paliksiu.
Svarbiausia, kad žmonės nesakytų: „Jėzau, kaip ji atrodo, rolės neatsimena, o vis dar vaidina...“
Aš grįžtu į Šančius. Įsikursiu rekonstruotose kareivinėse. Pro langą matau Napaleono kalną. Vaikystėje gyvenau prie Nemuno Kranto alėjoje prieš patį Napaleono kalną...
Į Kauną ketinu išsikelti rudenį. Jei manęs reikės Šiaulių teatrui ir miesto bendruomenei — atvažiuosiu, juk tokia važinėtoja esu.
— Ar dar turite nesuvaidintų vaidmenų?
— Dar norėčiau ką nors suvaidinti. Kodėl gi ne? Pavyzdžiui, suvaidinti Daivos Čepauskaitės „Pupas“. “Metuose“ perskaičiau I. Mero “Telefoninį pokalbį“, kurį norėčiau įrašyti radijo teatre. Tegyvuoja teatras scenoje! Vivat gyvenimas!
AKTORĖ: Olita Dautartaitė Šiaulių scenoje sukūrė daugybė įsimintinų vaidmenų.
IŠVYKIMAS: Artėjantį rudenį Olita ketina išvykti gyventi į gimtąjį Kauną.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
PRISIMINIMAI: Aktorė sako, kad gražiausi jos metai prabėgo dirbant su režisiere Aurelija Ragauskaite.
PLOKŠTELĖ: Aktorė įskaitė ir greit bus išleistos dvi kompaktinės plokštelės, kuriose skambės Jono Strielkūno, Liūnės Sutemos, Henriko Nagio ir Bernardo Brazdžionio poezija.
Asmeninio albumo nuotr.
Apie Olitą Dautartaitę
Gimė 1943 metais Kaune.
1961— 1964 metais mokėsi Vilniaus kultūros-švietimo technikume.
2005 metais baigė edukologijos bakalauro studijas Šiaulių universitete.
1964— 1976 metais dirbo aktore Kauno Valstybiniame lėlių teatre.
Nuo 1976 metų dirba Šiaulių dramos teatre.
Sukūrė daugiau nei 70 vaidmenų teatre ir 5 vaidmenis kine.
Apdovanojimai
1971 metais Tarptautinio Pabaltijo ir Baltarusijos lėlių teatrų festivalio premija už Zuikio vaidmenį.
1972 metais Sidabro medalis bulgarų pjesių festivalyje Lenkijoje
1977 metais Lietuvos kultūros ministerijos premija už Nykštuko vaidmenį.
1990 metais Lietuviškos dramaturgijos festivalio premija už Dukters vaidmenį.
1991 metais Poezijos pavasario laureatė — skaitovė.
1993 metais Potencijos Pinkauskaitės vardo teatrinė premija už vaidmenis Šiaulių dramos teatre.
2005 metais Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.
2006 metais Karalienės Mortos medalis už švietėjišką — kultūrinę veiklą.
2007 metais Tarptautinio Baltijos šalių teatrų festivalio diplomas už antraplanį vaidmenį.
IŠNAŠA: „Svarbiausia, kad žmonės nesakytų: “Jėzau, kaip ji atrodo, rolės neatsimena, o vis dar vaidina...