Naujausios
Lipdė lyg kregždės lizdą
Donatas pasakoja, jog jo tėvai Janina ir Albertas Meškauskai savo ūkį lipdė po truputį tarsi kregždės lizdą. Tėvas baigęs agronomijos mokslus Žemės ūkio akademijoje dirbo pagal specialybę. Nepriklausomybės sulaukė vadovaudamas Kelmės paukštininkystės tarybiniam ūkiui. Tad trauktis nuo žemės nebuvo nei kaip, nei kur. Ūkininkauti pradėjo 1992 – aisiais. Turėjo apie dešimt hektarų. Augino bulves, kopūstus ir kitas daržoves. Savo poreikiams laikė gyvulių.
Darbo daug. Užteko ne tik suaugusiems, bet ir trims Meškauskų vaikams.
Dirbamos žemės plotus plėtė po gabalėlį, po kelis hektarus. Anuomet žemė buvo pigesnė, bet dešimtims ar šimtams hektarų nupirkti vis tiek reikėjo nemažų pajamų. Bankai dirbo nelanksčiai. Žemės nelaikė užstatui tinkamu turtu. Todėl ir paskolą gauti buvo sunku. Reikėjo užstatyti pastatus. Bet pastatai priklausė ne tėvams, o močiutei.
Padidėjus valdoms, kibosi į linus. Nuo linų ir cukrinių runkelių auginimo, būdamas devyniolikos, pradėjo žemdirbio karjerą ir Donatas. „Darbas buvo sunkus. Tuomet dar nebuvo tokios galingos technikos. Linus raudavome rankomis, vartydavome lazdomis. Išdžiovintus nukuldavo, priekaba parveždavo namo. O sunešti į patalpą reikėdavo rankomis. Kartais dirbdavome iki trečios valandos nakties“, – tėvų ir savo ūkininkavimo pirmuosius žingsnius mena D. Meškauskas.
Su cukriniais runkeliais būdavo lengviau. Tuomet Kelmės rajone jau buvo įsikūrusi „Kuršių krašto“ bendrovė, nuomodavusi ūkininkams vakarietišką techniką.
Derino mokslą ir ūkininkavimą
Įregistravęs ūkį Donatas įstojo į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Savąją ūkio dalį patikėjo tėvams. Tačiau savaitgaliais grįždavo, kad jiems padėtų.
Atotrūkis nuo ūkio tęsėsi ir baigus technikumą. Donatas tęsė bakalauro, vėliau magistro studijas Žemės ūkio akademijoje. Pagal mainų programą keturiems mėnesiams buvo išvykęs pasipraktikuoti į Angliją. „Pabuvome ten baltais vergais. Bet pasimokyti buvo ko. Firma, kurioje praktikavomės, augino įvairių rūšių salotas, salierus. Patiko pats darbų organizavimas. Procesas labai tikslus ir aiškus“, – prisimena patirtis užsienyje.
Baigęs magistro studijas, Donatas dirbo keliose firmose, kur bandė pritaikyti įgytas žinias. Dirbdamas Agrokoncerne buvo išvykęs pasitobulinti į Vokietiją.
Nors studijas, vėliau darbą buvo nelengva derinti su ūkininkavimu, Donatas sako, jog tiek studijos, tiek darbas jam kaip ūkininkui buvo labai naudingi: „Žemės ūkyje kaip ir visur viskas keičiasi. Kasdien atsiranda vis kitų naujovių, keičiasi technologijos. Ūkininkui būtina kasdien atnaujinti žinias.“
Žemė – gyvas organizmas
Šiandien grįžęs į tėvų ir savo ūkį D. Meškauskas rūpinasi 468 hektarų plotu. Apie 280 hektarų – nuosavi, kiti – nuomojami. Pagrindinė bazė Verpenoje, Kelmės apylinkių seniūnijoje. Ten iš pajininkų pavyko nupirkti mechaninių dirbtuvių pastatą. Tačiau žemės plotai driekiasi per kelias seniūnijas. Dalis laukų Liolių, dalis Kukečių ir kitose seniūnijose.
Įsigyti tokius didelius plotus vienoje vietoje – neįmanoma. Ūkininkų rajone daug. Žemė išpirkta.
Donatas augina žieminius kviečius, žieminį rapsą, vasarinius kviečius, žirnius ir šiek tiek miežių.
„Kiekvienas ūkininkas augina tokias kultūras, kurios neša daugiausia pajamų, – mintimis dalijasi ūkininkas. – Žemė nėra labai naši. Kuliam po 6 – 7 tonas kviečių iš hektaro. Labiau mėgstu žiemkenčius. Bet kyla rizika, kad nušals. Todėl draudžiu. Pavyzdžiui, pernai nušalo rapsas. Draudimas kompensavo nuostolius. Antraip tie nuostoliai būtų gulę ant mūsų pečių.“
Lygindamas savo ir tėvų ūkininkavimo pradžią ir šiandieninį gyvenimą, Donatas pastebi, kad naujosios technologijos, galinga technika labai palengvina ūkininko gyvenimą. Bet priklausomybė nuo gamtos vis tiek lieka. Nuo oro sąlygų priklauso, koks derlius išaugs ir kiek naudos turės ūkininkas.
„Žemė – gyvas organizmas, – savo tėvo žodžius cituoja D. Meškauskas. – Ji taip pat keičiasi. Ko trūksta, parodo patys augalai. Tačiau atidos jai reikia kaip ir kiekvienam gyvam organizmui. Jei nori, kad žemė tau neštų naudą, privalai jai padėti.“
Sukūrė šešias darbo vietas
Nors šiuo metu javai dar tik auga, darbo ūkyje netrūksta. „Galbūt dabar, kai nupurškėme laukus ir javapjūtei paruošėme techniką, galėtume dieną kitą pailsėti, – pasakoja Donatas. – Tačiau dažniausia ir pats, ir darbininkai be rūpesčių ilsisi tik nuo Kalėdų iki sausio pabaigos.
Meškauskų ūkyje dirba šeši žmonės. Kiekvieną rytą jie renkasi Verpenoje ir aptaria bei pasiskirsto darbus.
Ar sunku kaime rasti pas ūkininką gebančių dirbti žmonių?
Donatas sako, jog beveik visi šeši jo ūkio darbininkai dirbo dar jo tėvui. Geranoriški, darbštūs žmonės. Tačiau daugelis jau vyresnio amžiaus. Ne visi prijaučia naujosioms technologijoms. Kurie domisi, tiems ūkininkas paaiškina ir kartais pavyksta su jomis susidraugauti.
Kai reikės senuosius darbininkus pakeisti, ūkininkas abejoja, ar ras kuo. Jaunimas mielai nori dirbti išmaniu traktoriumi, kai kabinoje gali klausytis muzikos, nardyti po didžiulį neužmatomą lauką. Tačiau jeigu traktorius sugriūva, sako: „ Aš – traktorininkas, ne remontininkas.“
Tokių auksarankių senovinių žmonių, kurie nesibaido jokio darbo, kurie gali dirbti kartais nežiūrėdami darbo valandų, rasti bus sunku.