Naujausios
Nendrinė dūdelė Dievo paausy
Jie išmoko džiaugtis ramybe. Išmoko pasitikėti tik savimi, savo darbu, savo kūryba — ne pinigais, patogumais ir civilizacijos iliuzija.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Pamoka
Viktorą Luchovnikovą sutikome einantį miško vieškeliuku. Pačiame Biržų rajono pakrašty, kur Lietuvos valstybės siena žemėlapyje piešia ragą, išsikišusį į Latviją. Kur Nemunėlio upė yra valstybės siena.
Viktoras tuo keliuku eina du kartus kasdien — palydi savo trečioką sūnų Ernestą iki mokyklinio autobuso ir ateina jo pasitikti. Kasdien jie abu iki civilizacijos — geltonšonio mokyklinio autobusiuko — eina du su puse kilometro pirmyn ir atgal. Mokyklinis autobusiukas Ernestą veža dar keliolika kilometrų iki mokyklos.
Viktoras Luchovnikovas apsiavęs aulinius batus — kelias šlapias ir slidus. Paima sunkią, knygų ir sąsiuvinių prikrautą, sūnaus kuprinę.
Mokyklinis autobusiukas apsisuka ir nurūksta atgal. Kodėl nepaveža vaiko iki namų?
„Kelias slidus, vairuotojas nenori rizikuoti, — ramiai paaiškina Viktoras. — Eiti pėsčiomis ne taip ir blogai.“ Sveikata ir ramybe spinduliuoja vaiko ir tėvo veidai.
Pasisiūlome pavežti iki namų. Civilizacijos sumaišytais protais bandome priekaištauti, kodėl niekam nesiskundžia, kodėl nereikalauja, kad vežtų iki namų...
„Mes įpratome pasitikėti tik savimi.“ Tai buvo pirmoji Viktoro ramybės filosofijos pamoka mums, nors buvome pažįstami tik dešimt minučių.
Upė
Kelias iki jų namų vinguoja palei Nemunėlio upę. Sena dviejų galų trobelė pritūpusi ant Nemunėlio skardžio. Ernestas skuba lipti iš mašinos — pasiilgo savo namų, šiltos krosnies ir nendrinių dūdelių.
Automobilyje — nešiojamas kompiuteris, negi tempsies į trobą? Pasiblaškome. Viktoras ramiai nusišypso: „Palikite nerakintą, čia ramu, niekur jūsų daiktai nedings“.
Daiktų, baldų namuose tik tiek, kiek būtiniausiai reikia — atsisėsti, pasidėti lėkštę, atsigulti. Ernestas prisėda ant medinės kaladės prie krosnies sušilti. Vaiko veidai rausta nuo užliejančios šilumos, namų jaukumo ir ramybės.
„Ar neliūdna, juk čia neturi draugų?“ — bandome užmegzti kalbą su Ernestu.
„Mokykloje su draugais pabūnu. O čia man jų nereikia. Aš čia turiu savo upę.“
Ernesto mama Nadia paglosto savo vaiką jaukia šypsena.
Sugrįžimas
Nadia ir Viktoras į Lietuvą parvažiavo prieš dešimt metų. Gimė, augo, gyveno Ukrainoje, mieste. Nadia studijavo keramiką, Viktoras — dailininkas-apipavidalintojas, arba pagal dabartinę tradiciją — dizaineris.
Pirmagimis sūnus, kuriam dabar per dvidešimt metų, apsistojo Vilniuje. Tėvai ieškojo savo žemės, savo erdvės ir savo laimės. Sugrįžo į Viktoro senelio gimtinę — Lietuvą, Aspariškių kaimą. Susilopė namelį. Pasimūrijo krosnį. Iki baltumo nušveitė senas medines grindis. Susiarė daržą, nusipirko vištų.
„Mes ieškojome tokios vietos, kad galėtume gyventi sau, dėl savęs. Džiaugtis gamta. Mes ieškojome ramybės ne tik ausiai, bet ir sielai“, — sako Viktoras.
Nadia su Viktoru pasakoja apie nepaprastą gamtos grožį, upės, žemės, oro, spalvų dovanas, kurias jie gavo iškeitę triukšmingą, depresyvų, skubantį miestą į valdžios ir žmonių pamirštą vienkiemį.
Atradimai
„Ne iš karto viską supratau, blaškiausi, grauždavau save, kad sunku, kad trūksta pinigų, kad norėtųsi vaikui duoti kažką daugiau. Kol galiausiai suvokiau — kiek mums daug duota! Tik reikia susivokti, kas yra vertybė, o kas tuštybė, balastas, nereikalingas jungas, įsukantis žmogų į parduotuvių, pinigų, drabužių, daiktų maišalynę, vedantis iš proto, sugriaunatis sveikatą, atimantis ramybę“, — sako Nadia.
Nadia žvilgteli į laikrodį. Tuoj į jų vienkiemį atvažiuos autoparduotuvė, tik kartą per savaitę čia užsuka.
„Daugiau ir nereikia. Mes neturime ką pirkti. Mes žiemą turime išgyventi iš penkiasdešimties litų. Tokios mūsų šeimos pajamos“, — nė kiek nenuliūdusi sako Nadia.
Kaip išgyventi trims iš penkiasdešimties litų?
Nadia linksma: „Mes visko užsiauginame patys. Kokios mūsų morkos skanios, sveikos, traškios. Bulvės natūralios. Netręšiame net mėšlu. O kam? Jos nuo to tik sveikesnės ir žmogui daugiau atiduoda energijos“.
„Tai jūs anastasininkai?“ — spėju prisiminusi prieš kelerius metus pasklidusį judėjimą Lietuvoje pagal Vladimiro Megre knygas apie Anastasiją. Anastasininkai kuriasi ir Lietuvoje, grižta į savas stebuklingas gimtines ir tikisi pragyventi iš to, ką duoda žemė.
„O kas jie tokie?“ — susidomi Nadia.
Netrukus nusišypso: „Mes gyvename ne pagal knygas. Patys ieškojome to, ko mums reikia ir po truputį atrandame“.
Pinigai
Su keliais kepalais duonos, batonų, kruopų grįžtame su Nadia atgal į trobą. Už pirkinius ji sumokėjo 23 litus 50 centų.
Vidury trobos atsistojęs Viktoras groja dūdele. Garsas švarus, skaidrus, čiurlenantis, lyg Nemunėlio vanduo. Dūdelę pasiima ir Ernestas.
Muzika skamba užburiančiai. Be natų, iš širdies.
Nendrinių, medinių, molinių dūdelių, švulpukų, nedidelių suvenyrų nukrautas pilnas stalas.
„Čia mūsų kūryba, darbas ir uždarbis“, — sako Viktoras. Šeima per žiemą kuria suvenyrus, dūdeles, išdekoruoja jas, išdailina, išdega molinius kūrinėlius mažoje krosnelėje ir laukia pavasario — mugių sezono.
Pirmiausia jie važiuoja į Kaziuko mugę Vilniuje. Vėliau, vasarop, suka į Klaipėdą, prie jūros.
„Mes savo darbelius parduodame brangiai. Nenorime kad bet kam į rankas patektų mūsų kūrinėliai. Jeigu perka ir už didesnę kainą, vadinasi, žmogui tikrai reikia, jis gros mūsų dūdelėmis ir švilpukais“, — pasakoja Nadia.
Laikas pabūti kartu
Svarbiausia, ką jie atrado vienkiemyje, tai galimybę būti kartu, kalbėtis, auklėti sūnų, būti su juo ne tada, kai lieka laiko nuo skubėjimo, darbo, o visada. Miesto gyvenime jie to turėjo nepalyginamai mažiau.
„Aš dirbau pedagoginį darbą. Iš prigimties mėgstu daug kalbėti. Mes ir kalbamės, atradame savo pasaulį, turime laiko pasipasakoti vienas kitam, ką jaučiame, ką mylime“, — sako Nadia.
Viktoras dar kartą paima į rankas dūdelę. Groja taip, lyg klausytųsi pats Dievas.
MUZIKA: Viktoras groja savo pasigamintomis dūdelėmis laukų vėją, upės čiurlenimą primennačias melodijas.
LAIMĖ: Nadia jaučiasi laiminga, nes suvokė, kad turi labai daug to, ko neturėjo mieste. Už trobelės ir medžių — Nemunėlio upė.
ŠILUMA: Sugrįžę į senelių gimtinę jie pasimūrijo naują krosnį, kad ir sielai ir kūnui užtektų šilumos.
TURTAS: Devynmetis Ernestas nesiilgi po pamokų savo draugų, jis namie turi savo žemę ir upę.
KŪRYBA: Nadia ir Viktoras per žiemą užsiima kūryba: lipdo iš molio, drožia dūdeles.
KELIAS: Viktoras Luchovnikovas kasdien du su puse kilometro palydi sūnų Ernestą nuo namų iki mokyklinio autobuso ir kasdien ateina jo pasitikti.
Jono TAMULIO nuotr.