Naujausios
Šventė išvaikė niūrias mintis
„Labai dvasinga šventė. Nuoširdus priėmimas. Prasmingi pirmosios ponios Dianos Nausėdienės žodžiai ir nuoširdus dėmesys kiekvienai iš 51 apdovanojimui pakviestų motinų ir globėjų. Šiluma ir teigiama energija, sklindanti iš gerumu trykštančių daugiavaikių mamų. Šiuo metu turiu sveikatos problemų. Baiminausi, kad galiu neatlaikyti iškilmių. Bet po šventės atrodė, kad sveikata net pasitaisė“, – švente Prezidentūroje džiaugiasi Sofija Blažienė.
Jautrią moterį labai sujaudino šiltas priėmimas Prezidentūroje, iš šalies vadovo rankų gautas medalis, elegantiškas furšetas, šalia buvusių dukrų Linos ir Salomėjos pagarba bei dėmesys: „Stoviu, žiūriu ateina kilimu mano mergaitės ir suvokiu, jog su kaupu grįžta toji meilė, kurią dalinau visą savo gyvenimą.“
Po šventės dar užteko jėgų aplankyti Katedrą ir pasimelsti už tuos, kurie inicijavo ir palaimino apdovanojimą, padėkoti Aukščiausiajam, kad sulaukė tokios garbės.
„Tuo medaliu turiu dalintis su savo miestelio gyventojais, šią vasarą švęsiančių 525 – ąsias Šaukėnų gyvavimo metines, su mokyklos, kurioje dirbau, bendruomene, su kultūros žmonėmis ir žiniasklaida, kuri ne kartą pastebėjo mano darbą, mano vaikus, padrąsino ir padėjo augti“, – emocijomis dalijasi ponia Sofija.
Dukros parodė Universiteto kiemelį, kuriame daug laiko praleido Filologijos fakultete čia studijavusi dukra Salomėja.
Kelionė į sostinę ir šventė Prezidentūroje šiek tiek praskaidrino niūras pastarųjų dienų nuotaikas. Prieš trejus metus per Motinos dieną mirė vyras Pranas. Šiemet, prieš pat Motinos dieną Sofija neteko brolio, dėsčiusio fiziką ir matematiką vienoje Klaipėdos mokyklų. Užgeso tiesiog autobuse važiuodamas į darbą.
Šeima pakišo koją mokslams
Netoli Šaukėnų, Pavainiškio kaime, gimusi ir augusi, o vėliau visą savo gyvenimą Šaukėnuose praleidusi S. Blažienė studijavo lietuvių kalbą ir režisūrą anuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Mokslų nepavyko baigti. Į gyvenimą pasibeldė meilė. Ištekėjo. Po metų gimė vyriausioji dukra Lina.
Tačiau, pasak daugiavaikės mamos, gyvenimas pats tarsi užglaistė jos profesinę skolą. „Gal iš aukščiau taip buvo sudėliotas mano gyvenimas?“
Šaukėnuose buvo sava, tarp savų žmonių. Visi ja pasitikėjo. Taigi, darbo gaudavo ir neturėdama profesijos. Tuo pačiu įgijo ir labai daug įvairiapusės profesinės patirties.
Dirbo apaskaitininke, vėliau sekretore – mašininke, kadrų inspektore Šaukėnų tarybiniame ūkyje. Taip darbavosi 18 metų, kol pradėjo ardytis tarybiniai ūkiai ir žemės ūkio bendrovės.
Baigus darbą bendrovėje, išeitį pasiūlė tuometinis Šaukėnų vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Armalis: „Reikia drąsaus žmogaus dėstyti informatiką. Gauname kompiuterių. Pasiųsime į kursus.“
Sofija šiek tiek gąsdino pokyčiai, bet nebuvo ką daryti. Darbai nedideliame miestelyje nesimėto. Sutiko.
Vėliau darbo dar prisidėjo. Tikybos mokytoja išėjo dekretinių atostogų. Reikėjo ją pavaduoti. Direktorius nekėlė jokių ypatingų reikalavimų, tik juokais paklausė: „Kaip ten su sakramentais?“
„Nebuvau labai stipriai praktikuojanti katalikė. Bet vyresnieji vaikai, mano mamos Zofijos Vinklerienės įkvėpti buvo artimi bažnyčiai. Sūnus Karolis patarnavo Šv. Mišiose, dukra Lina giedojo bažnyčios chore. Klausiau jų, ką man daryti.
O dukra Lina pasiūlė vienareikšmį atsakymą: „Mamyte, Dievas yra meilė. Eik ir skelbk meilę.“
Sofija jau augino tris vaikus. Direktorius vylėsi: „Tu jau į dekretines nebeisi.“ Deja, balandį pradėjusi dėstyti tikybą mokykloje, rugsėjį Sofija pasijuto besilaukianti. Suglumo. Labai netikėta. Jauniausiajai dukrai Salomėjai tuo metu jau buvo 11 metų. Kaip pasakyti mokyklos direktoriui?
Bet mokyklos vadovas geranoriškai sutiko žinią. Nepriekaištavo. Pasveikino ir pasidžiaugė. Pagimdžiusi sūnų Igną, Sofija nusprendė nesinaudoti motinystės atostogomis. Sūnų auginti nusprendė vyras. Dirbo bendrovėje, atlyginimas – mažas. Be to, bendrovė jau buvo ant išnykimo ribos.
Užtat, Sofijai darbas, regis, pats plaukė į rankas. Dirbant mokykloje jai pasiūlytos antraeilės kultūros namų direktorės pareigos. Mokyklos direktorius dar perspėjo: „Nelįsk, Zosele, į kultūrą. Sutraiškys. Tu – per geras žmogus.“
Direktoriaus žodžiai vertė susimąstyti. Tačiau reikėjo išlaikyti keturis vaikus. Vyras po tėvystės atostogų taip ir negavo darbo. Sofijai neliko nieko kito – tik sutikti.
„Dirbdavau po aštuoniolika valandų per parą, – mena ponia Sofija. – Ir kažkaip suspėdavau. Gyvenimas ėjo pirmyn. Ir tie vaikai dažniausia sukinėjosi šalia. Dar išlikę nuotraukų. Mes su vyresniaisiais vaikais kultūros namuose prieš Kalėdas puošiame eglutę, mažasis Ignas miega ant kėdžių. Kultūros darbuotojo tokia dalia. Juolab, kad buvome tik du darbuotojai: aš ir meno vadovas. Darbas vakarais, kai galėtum būti su šeima. Savaitgaliais. Anuomet dar būdavo privaloma rengti diskotekas. O dar šventės. Bet nejaučiau nuoskaudos. Įtikėjau, jog man – šventė rengti šventes kitiems.“
Dirbdama kultūros namų direktore, o vėliau renginių organizatore ponia Sofija atskleidė ir kitus savo talentus. Kūrė eiles, dainų tekstus, renginių scenarijus. Siuvo kostiumus dramos būrelio vaikams ir suaugusiems.
„Žmogus iš didžiosios raidės, visada besišypsanti, linksma, padrąsinanti žodžiu ir žvilgsniu, – taip apie Sofiją atsiliepia šaukėniškiai. – Niekada neatsisakys padėti kitiems, paguos nuskriaustą ir pamirštą. Neretai vaikai iš socialiai remtinų šeimų rinkdavosi į kultūros centrą vien tik pabūti su ja, išgirsti švelnų, padrąsinantį žodį.“
Materialiai mažai padėjau, bet palaikiau vaikų svajones
Sofija sako jaučianti dėkingumą savo mamai Zofijai Vinklerienei, kuri gyveno tame pačiame Šaukėnų miestelyje ir padėdavo prižiūrėti vaikus. Dėkingumą už tai, kad ir pati mama išaugino būrį vaikų, išmokė juos draugiškai sugyventi, atjausti vienam kitą, gyventi būryje ir dalintis.
Šiandien S. Blažienė jau yra baigusi savo darbo karjerą. Džiaugiasi penkiais anūkais. Dalyvauja Šaukėnų bendruomenės veikloje.
Jaučia dėkingumą ir kultūros žmonėms, kurie tolerantiškai žiūrėjo į jos vaikų dalyvavimą veikloje. Šaukėniškiams, kurie ja pasitikėjo ir pasiūlydavo darbo. Su jais daugiavaikė mama ir norėtų pasidalinti savo medalį.
„Per gyvenimą išdalini save visiems po gabaliuką. Bet viskas, ką išdalinai, sugrįžta“, – mintimis dalijasi Sofija.
Visi keturi Sofijos ir Prano Blažių vaikai surado savo vietą gyvenime. Karjerą Kražių kultūros centre pradėjusi istorijos studijas baigusi vyriausioji dukra Lina vėliau patraukė į sostinę, dirba projektų vadove – mentore. Daugiau kaip 20 metų, viešajame ir privačiame sektoriuose Lina inicijuoja įvairių sričių tarptautinius, investicinius, socialinio ir kultūrinio vystymo projektus. Didelė dalis vykdytų projektų susiję su šalies dvarų ir kitų kultūros paveldo objektų aktualizavimu, pritaikymu naujai paskirčiai, naujų kultūros objektų kūrimu visoje Lietuvoje, socialinės gerovės puoselėjimu.
Sūnus Karolis vienintelis liko gimtinėje. Studijavo socialinį darbą Vilniaus pedagoginiame universitete. Dirbo narkomanų reabilitacijos centre Ignalinos rajone. Vėliau grįžo į Šaukėnus. Apsigyveno senelių sodyboje Šaukėnuose. Aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje, veda renginius. Dirba specialistu UAB Agrokoncerno grupė. Dalyvauja regiono politinėje veikloje.
Dukra Salomėja studijavo vokiečių kalbą, Vilniaus, Erfurto ir Drezdeno technikos universitetuose. Dirba Vokietijos ambasadoje Vilniuje, Kultūros, žiniasklaidos ir viešųjų ryšių skyriuje.
Jauniausias sūnus Ignas – grafikas dizaineris ir animatorius. Studijavo Vilniuje ir Tartu. Dirba reklamos projektuose su tarptautinėmis kompanijomis Microsoft, Daimler, Facebook, Adidas, Aple, Riot Games, TV. Savo veikla taip pat užsiima sostinėje.
„Nebuvo kada vaikams rengti specialių auklėjimo valandėlių, – patirtimi dalijasi mama Sofija. – Auklėjome asmeniniu pavyzdžiu. Stengiausi gyventi ir elgtis taip, kad vaikai nei manęs gėdytųsi, nei dėl manęs gėdytųsi. Materialiai negalėjome daug padėti. Bet visuomet palaikiau vaikų svajones. Ir šiandien jie už tai tik padėkoja. Patys išmoko kabintis į gyvenimą, dirbti ir vertinti tai, ką uždirbo.“
