Naujausios
Pirmo zuikio istorija
Jei kas prieš kokį dešimtmetį G. Zaičenko būtų užsiminęs, kad ji pradės kurti nertinius žaislus, būtų tik smagiai nusijuokusi – apie kūrybą, juolab apie nėrimą vąšeliu, niekada negalvojo. Jau nekalbant apie tai, kad vąšelį rankose laikė prieš kelis dešimtmečius, kai mokykloje ne savo noru, vien dėl pažymio, mokėsi nerti servetėlę. Niekada Gerdos netraukė nei siuvimas, nei nėrimas, nei siūlai.
Tačiau atsitiko. Motinystės atostogų išėjusi moteris, dukrelei suėjus metukams, vieną dieną save pagavo galvojančią, kuo galėtų užsiimti, kad veikla būtų įtraukianti ir maloni sau.
„Visi žmonės, pagalvojau, turi kažkokius pomėgius, vieni skaito knygas, kažką kolekcionuoja, medžioja, žvejoja, dar kažką įdomaus laisvalaikiu veikia, o aš neturiu nieko, ką galėčiau vadinti savo hobiu“, – šypsosi.
Ir nors apie rankdarbius nebuvo nė minties, Gerda, vieną dieną internete pamačiusi iš pliušinių siūlų nunertą zuikį, nusprendė pamėginti sukurti savo zuikį. Namuose netrukus atsirado vąšelis iš pliušinių siūlų. Nėrimo vadovu tapo internetas. Pamažu, po truputį ėmė domėtis, kaip ką daryti, ir bandyti. Neįgudusios nėrėjos rankos traukė nelygias akis, dėl to nėrinys neatrodė labai dailus.
Nepaisant to, pirmą pačios nunertą zuikį G. Zaičenko prisimena iki šiol, nors jau praėjo penkeri metai. Dabar netgi gaila, kad to ilgaausio, kaip malonaus prisiminimo, neišsaugojo, kad ir koks jis šleivas, kreivas buvo. O neišsaugojo, todėl, kad, bandydama taisyti „broką“, nepataisomai sugadino visą nėrinį.
„Viena to zuikio akytė gavosi aukščiau, kita žemiau, dėl rankų neįgudimo valdyti vąšelį kailiuke liko skylutės. Pagalvojau, kad reikia tas skylutes panaikinti, praardžius ir prikimšus vatos. „Patobulinau“ ir taip savo zuikį sugadinau, kad nebebuvo įmanoma jo pataisyti, beliko tik išmesti. Liko nuotrauka“, – prisiminė pašnekovė.
Galvoja, kad pradėti nerti iš pliušinių siūlų, o ne iš vilnos ar medvilnės, buvo jos klaida, nes neriant iš pliušo nesimato nėrinio akių ir tenka nerti tik apčiuopiant. Nepaisant šitos klaidos, pasak Gerdos, jai pavyko siūlus prisijaukinti.
Pramokusi iš vaizdo įrašų internete, Gerda pradėjo mokytis skaityti ir mezginių aprašymus, vadinamąsias schemas. Bėgant laikui klovainiškės namuose ėmė atsirasti vis daugiau vienas už kitą dailesnių pliušinių žaislų, kurie nė iš tolo nepriminė to pirmojo kreivakio.
Po zuikio atsirado begemotas, meškutis. Žaisliukai, Gerdos žodžiais, nebuvo patys dailiausi, bet jai gražiausi. Žodžiu, pirmas ilgaausis neatbaidė, o atvirkščiai – paragino gilinti įgūdžius ir dirbti, dirbti.
Dailius žaisliukus vieną dieną pastebėjo pažįstami. Pamatė ir paprašė parduoti.
„Buvo kuklu imti pinigus, todėl padovanojau vienam, kitam. Nuo tada dovanas tik vąšeliu ėmiau nerti“, – sako pašnekovė.
Gyvūnėliai – pagal augintinių nuotraukas
Kelis sukurtus žaisliukus, kaip malonaus laisvalaikio įrodymą, ji įsidėjo į savo feisbuko paskyrą. Iki šiol prisimena, kokios audringos reakcijos jos gyvūnėliai sulaukė. Gerdą užplūdo prašymai.
Niekada apie savo verslą negalvojusią moterį netikėtas populiarumas pastūmėjo pradėti individualią veiklą. Sutvarkiusi reikalingus dokumentus, priėmė pirmus oficialius užsakymus. Jų gausa kiekvienais metais, ypač prieš didžiąsias metų šventes, sparčiai išaugo.
Įgudus nerti pliušo siūlais, Gerdos rankose atsidūrė medvilnė. Pajuto, kad šie siūlai labai tinka mezginiams, kuriuose daug smulkių detalių, dėl to žaisliukas tampa dailesnis, nėrimo akytės glaustesnės. Iš medvilnės ji nunėrė nemažai lėlyčių, naujagimiams skirtų žaisliukų, čežančių ausyčių, barškučių – medvilnės siūlas yra natūralus, todėl tinkamas mažyliams graužti ir pasikasyti dygstančius dantukus.
Po kurio laiko Gerdos gyvūnų pasaulyje atsirado ir tokių, kurie sukurti ne vąšeliu, o numegzti virbalais. Tokių darbelių ne kažin kiek – pelėdžiukai ir vienas žiurkėnas. Virbalais moteris daugiausia kuria savo nertinių žaisliukų aksesuarus, drabužėlius – suknytes, megztukus ir t. t.
Prieš kelerius metus Gerdos pliušinių žaislų kompaniją papildė dar ir interjerui puošti skirti žaisliukai, tiesiog meno kūriniai, sukurti iš moheros siūlų. Jie sulaukia vis didesnio susidomėjimo, o kai kurie klientai jau prašo ne šiaip sau gražių žaisliukų namams papuošti, bet realistinių, sukurtų pagal jų mylimų augintinių nuotraukas.
„Niekada negalvojau, kad turiu polinkį menui. Visą paauglystę svajojau, kad būsiu arba sekretorė, arba buhalterė, apie menus net minties nebuvo. Būdama 34-erių ir atradusi nėrimą, laikiau jį paprasčiausiu pomėgiu laikui praleisti. Dabar, kai žmonės pasako, kad mano žaisliukai – lyg meno kūriniai, pradedu tikėti, kad gal tikrai gyslelę paveldėjau iš babos, kuri nerdavo skrybėlaites, megzdavo kojines, drabužius“, – santūriai kalbėjo Gerda.
Dabar, nuo pirmo zuikio praėjus penkeriems metams, Gerda užsakymų turi tiek, kad nebelieka laiko ne tik dovanoms artimiausiems žmonėms, bet ir nebespėja patenkinti visų norinčiųjų įsigyti vienokį ar kitokį daiktą. Šiuo metu eilutė nutįsusi net iki 2025-ųjų gegužės mėnesio.
Žaisliukai – lyg gyvi, bet labai liūdni
G. Zaičenko pasakoja apie savo kūrybinio darbo subtilybes. Pagal internete susirastus nėrinių aprašymus nunėrusi norimą žaisliuką, jį apipavidalina – tai jos fantazijos reikalas.
Visas nėrinio smulkiąsias detales klovainiškė prineria vąšeliu arba primezga – įvairių būdų yra, svarbiausia, kad nesimatytų. Dar įtraukas reikia padaryti, kad žaislo žandukai būtų papūsti, akytės įtrauktos – veidukui įforminti kartais prireikia ir pusantros valandos.
Akytes interjeriniams žaisliukams Gerda priklijuoja, o vaikams skirtiems užspaudžia, jas iš vidinės pusės dar ir užlydydama – toks būdas saugiausias, kad maži vaikučių pirštukai neatkrapštytų.
Anksčiau savo „augintiniams“ kūrėja klijuodavo pirktines plastikines nosytes. Bet iš tolo matėsi, jog jos netikros. Dėl to sugalvojo pati lipdyti iš polimerinio molio – iš tokios medžiagos nulipdyta nosytė arba snapelis pelėdžiukui atrodo tikroviškai. Atrastas polimerinis molis G. Zaičenko praverčia ir kuriant kitas smulkias žaisliukų apipavidalinimo detales.
„Turėjau užsakymą nunerti kačiukų porelę: vienas kačiukas su gitara, o kitas su dobilo lapu. Galvoju, ir kur man gauti tokią mažytę gitarytę! Padėjo molis. Užtrukau gal 3–4 valandas, kol stygelės toje gitaroje atsirado, bet pavyko“, – pasakoja auksarankė.
Pastebėjusi, kad užsakovai labiau mėgsta pastelines spalvas – kreminę, švelniai rožinę, švelniai žydrą, kitas. Tuo tarpu ryškiai raudona spalva nėra labai populiari.
Vieną interjerui puošti užsakytą moherinį gyvūnėlį Gerda su nedidelėmis pertraukomis gamina apie tris dienas. Tokį nėrinį reikia labai gerai iššukuoti augintiniams skirtomis metalinėmis šukutėmis – kuo ilgiau šukuosi, tuo labiau gyvūnėlis bus panašesnis į gyvą pūkuotuką. Tinkamai iššukavus net nebūtina, kad nėrinio akutės būtų labai dailios, iššukuotas kailiukas vis tiek atrodys pasakiškai.
„Klientai sako, kad mano gyvūnėlių akys labai gyvos, lyg būtų tikros. O kiti pastebi, kad jų žvilgsniai liūdni. Kodėl? Negaliu į tą klausimą atsakyti, man tiesiog taip gaunasi.“
Kai kurie užsakovai, pasak Gerdos, prašo pagaminti, pavyzdžiui, šuniuką, bet linksmą. Arba pakelti zuikiui antakius, kad jis linksmesnis atrodytų. O kūrėja žino: jei „išspaustų“ dirbtinę šypseną, jos žaisliukas prarastų gyvybę, nes neliktų jos autentiškumo.
„Dėl to žmonėms paaiškinu, kad nelinksmi žaislų veidukai – mano stilius, ir nieko nepadarysi, nepakeisi. Toks darbas būtų nebe mano, ne iš dūšios“, – sako G. Zaičenko, čia pat pridurdama pati tikrai nesanti liūdna, ji greičiau labai ramaus būdo.
Darbas ir laisvalaikis
Nors G. Zaičenko mugėse ir parodose, išskyrus vykusias Klovainiuose, Pakruojyje, su savo darbais nedalyvauja, dabar neslepia apie tai vis dažniau pagalvojanti. Netgi turi mintį tam reikalui nusinerti didelę, jos darbus reprezentuojančią raganą. Dalyvavimas, sako, būtų ne su tikslu parduoti, o pabendrauti su žmonėmis, išgirsti jų norus, lūkesčius.
G. Zaičenko sako, kad, radusi sau mielą veiklą, už jokius pinigus, už geriausius darbo pasiūlymus jos neatsisakytų.
„Vyras man sako, nuo 17 valandos, kai grįžtu, gal tą veiklą palik. Jam turiu paaiškinimą: iki penkių aš dirbu, o po penkių yra mano poilsio laikas su virbalais ir vąšeliu. Turiu minčių ir idėjų tiek, kad įgyvendinti gal viso gyvenimo neužteks“, – šypsosi žaisliukų kūrėja, devyniolikmečio sūnaus ir šešiametės dukters mama.
Ar neatsibosta? Esą nuobodu, jei reikia daryti dešimt vienodų žaisliukų, pavyzdžiui, vienodų lėlyčių, tų pačių spalvų drabužiais apsirengusių, vienodais papuošimais.
„Čia jau nebe kūryba, o gamyba. Žinau, kad yra kūrėjų, kurios kategoriškai atsisako daryti antrą tokį pat žaisliuką. Aš taip pat einu prie to. Galima daryti kažką panašaus, bet ne analogiškai.“
Sako, kad per penkerius veiklos metus sukūrusi ne vieną šimtą įvairių žaisliukų. Minioje – meškinai, zuikiai, ežiukai, peliukai, pelėdžiukai, šuniukai, kačiukai, angeliukai, lėlytės, animacinių filmukų herojai ir gausybė kitų. Kone visi Gerdos rankų darbo „augintiniai“ iškeliavo užsakovams Lietuvoje ir užsienyje.
Dažniausias gyvūnėlis, kuris niekad neišeina iš mados – ilgaausis zuikis. Jis mėgstamiausia močiučių dovana savo anūkams.
„Sako, kodėl veiklos neplečiate, jei nespėjate? Ir kaip jūs įsivaizduojate? Bandžiau mokyti kitas moteris , nelabai išėjo. Reikia labai daug kantrybės, kad žaisliukai iš siūlų įgautų gyvybės“, – sako pašnekovė.
