Mokytoja ir keturiolikos tautybių jos mokiniai

Asmeninė nuotr.
Kai lieka viena namuose, Andželitai draugystę palaiko katinas Rolex.
Jau dešimt metų Vokietijoje gyvenanti kelmiškė mokytoja metodininkė Andželita Pumputienė šiuo metu dirba integracijos klasės mokytoja (DaZ Lehrerin) Kirchbergo dr. Theodoro Neubauerio aukštesniojoje pagrindinėje mokykloje. Jos klasėje vokiečių kalbos mokosi 24 keturiolikos tautybių vaikai, kuriems nuo dešimties iki šešiolikos metų. Tai iššūkis, kurį Andželita nesunkiai įveikia.

Savo gyvenimą Vokietijoje ir mokytojos darbą moteris vadina sėkmės istorija. Tačiau Lietuvos ir artimųjų ilgesys kartais išsiveržia eilėmis, Lietuvos peizažais ar smuiko melodija. Ypač per valstybines savo šalies šventes.

Integracijos klasė

Andželita gyvena Zwikau priemiestyje, Miulseno kaime, kuriame yra mokykla, prekybos tinklai ir visi kiti patogiam gyvenimui reikalingi dalykai. Vietovė kalnuota. Kartais vadinama Saksonijos Šveicarija. Zwikau miestas yra netoli Leipcigo.

Darbas kitame mieste Kirchberge. Tad darbovietę galima pasiekti per valandą.

Pagrindinėje mokykloje – dešimt klasių. Todėl ji vadinama „Oberschule“ – aukštesniąja pagrindine mokykla. Integracijos klasės ir mokytojos Andželitos misija – išmokyti kitataučius vaikus vokiečių kalbos, kad po pusmečio ar po metų jie galėtų pereiti į vokišką mokyklos klasę, atitinkančią jų amžių ir žinių lygį.

Šiuo metu Andželitos integracinėje klasėje mokosi 24 keturiolikos tautybių vaikai nuo dešimties iki šešiolikos metų. Daugiausia jų iš Afganistano, Sirijos, Libijos. Yra ir iš Tuniso, Rusijos, Makedonijos, Čekijos. Skirtinga jų patirtis, skirtingas žinių lygis. Pavyzdžiui, vienas neseniai iš Talibano atskraidintas dešimtmetis berniukas nežino, kas yra mokykla, nematęs vadovėlio.

Toje pačioje pamokoje mokytoja privalo dirbti su keturių skirtingų vokiečių kalbos lygių mokiniais. Mat vieni atvykę jau seniau, kiti mokosi dar visai neseniai.

Dar vienas sunkumas – mokytoja negali mokėti visų kalbų, kuriomis kalba 24 jos mokiniai, atvykę iš keturiolikos šalių. Mokiniai nemoka vokiškai. Todėl visas bendravimas prasideda nuo piešinių lentoje, nesudėtingų dainelių.

Skirtingas ir mokinių mentalitetas. Pavyzdžiui, persai nesupranta, ką reiškia žodis „gyvenimas“. Tenka piešiniais rodyti šeimą, jos kasdienį gyvenimą, buitį. Apskritai arabų ir persų vaikai labai dažnai nesutaria.

Kyla problemų ir dėl drausmės. Kai kurie mokiniai per pamoką tiesiog atsistoja ir išeina. Į tualetą ar dėl kokių nors kitų poreikių. Jie sunkiai suvokia, kaip reikia elgtis pamokoje. Dauguma mokinių – berniukai. Mergaičių – tik penkios.

Vaikai iš Lenkijos, Čekijos, Rusijos kartais nesupranta, kodėl jie turėtų kalbėti vokiškai. Nori kalbėti savo kalba. Iš aukšto žiūri į trečiųjų šalių bendraamžius. Kadangi integracijos klasėje mokiniai nevertinami pažymiais, labai sunku ir sudėtinga juos motyvuoti mokytis.

Padeda ilgametė patirtis

Optimizmo nestokojanti mokytoja metodininkė Andželita vaikus pratinasi po truputį, kiekvieną dieną stengdamasi bent šiek tiek pakeisti jų įpročius. Padeda ilgametė mokytojos patirtis. Vilniaus universitete ji baigė lietuvių kalbos filologijos studijas. Vėliau Šiaulių universitete dar baigė ir vokiečių kalbos studijas, įgijo mokytojos metodininkės kvalifikaciją.

Tačiau neretai atsitinka taip, kad praėjus pusmečiui, kai vaikas jau nueina pusę savo integracijos kelio, jo šeima deportuojama arba pati nusprendžia grįžti į savo šalį.

Vieniems tiesiog nesiseka įsigyventi svetimoje šalyje. Kiti sąmoningai Vokietijoje apsigyvena tik tam, kad pasigydytų, atliktų sudėtingą, brangią operaciją. Susitvarko reikalus – ir grįžta namo.

Jeigu atvykėliai turi reikalų su policija, jie nedelsiant deportuojami. Jų vaikai kartais nesuspėja grąžinti mokyklai net vadovėlių.

Kad integracijos klasė nėra lengvas ir paprastas dalykas įsitikino ir pačios A. Pumputienės sūnus Aivaras. Todėl jis užsispyrė kuo greičiau savarankiškai išmokti vokiečių kalbą, eksternu išlaikyti testą. Po trijų mėnesių pateko į septintąją bendrojo lavinimo klasę.

Prieš penkerius metus Andželita yra dirbusi nepilnamečių, kurie į Vokietiją pateko be tėvų ir kitų pilnamečių lydinčių asmenų, mokykloje. Tiesa, tai nebuvo mokykla. Tie vaikai gyveno bendrabutyje. Ten ir vykdavo vokiečių kalbos pamokos.

Vaikai iš Gambijos, Somalio, Dramblio Kaulo, Gvinėjos ir kitų Afrikos valstybių nežinojo, kas tai yra mokykla. Todėl mokytoja Andželita jiems suorganizavo ekskursiją į tikrą mokyklą.

„Su šiais vaikais nebuvo galima kalbėti apie šeimą, nes jiems tai be galo skaudi tema, – pasakoja mokytoja. – Jų tėvai dažniausia išžudyti. Dėl tose šalyse leidžiamos daugpatystės jie sakydavo turį po tris mamas, tačiau kuri iš tų mamų juos pagimdžiusi, nežinodavo.“

Kelias į pripažinimą

Kelmėje Andželita Pumputienė dirbo vokiečių kalbos mokytoja metodininke Profesinio rengimo centre. Augino tris sūnus. Per vasaros atostogas kartais važiuodavo į Vokietiją prižiūrėti senukų.

2011 metais su sūnumis nuvyko į „Litexpo“ parodą. Domino mokyklos sūnums. „Bet taip išėjo, kad mokyklą radau sau, – su šypsena prisimena lemtingą dieną Andželita. – Vokietijoje radau mokyklą, kurioje galėjau įgyti slaugytojos specialybę. Pamaniau, jeigu jau ryžtuosi prižiūrėti senelius, tai bus solidžiau, jei turėsiu diplomą.“

Nedvejodama išvyko į Vokietiją. Mokėsi. Atliko praktiką senelių globos namuose ir ambulatorines paslaugas senjorų namuose teikiančioje įmonėje.

Likimas lėmė susipažinti su viena vokiete, kuri nustebo, jog du aukštojo mokslo diplomus ir mokytojos darbo patirtį turinti lietuvė pasiryžo prižiūrėti senukus. Ji patarė Andželitai kovoti, kad būtų pripažinti jos diplomai, gauti po studijų Vilniaus ir Šiaulių universitetuose.

Paklausiusi patarimo, A. Pumputienė rašė užklausą į Boną, nusiuntė į vokiečių kalbą išverstus universitetinį išsilavinimą liudijančius dokumentus.

Atsakymo teko laukti devynis mėnesius. Tuomet, ko gero, dėl nerimo ar neaiškių perspektyvų jauna moteris ieškojo kokio nors širdžiai malonaus užsiėmimo. Prisiminė, kaip dar Kelmėje, norėdama papuošti savo naujo būsto sienas, nutapė paveikslą su tulpėmis.

Užsikabino už tos minties. Pradėjo tapyti peizažus, gyvūnų portretus. Dalį paveikslų pavykdavo parduoti. Vėliau pradėjo gauti ir užsakymų. Tapė aliejumi ir akriliniais dažais.

Meniškos prigimties moteris rašo eiles. Yra baigusi muzikos mokyklą. Griežia smuiku, muzikuoja sintezatoriumi. Juokauja, jog galėtų pragyventi ir iš meno.

Kai pagaliau sulaukė atsakymo, jog gali dėstyti vokiečių kalbą ir dirbti vertėja visoje Vokietijoje, prasidėjo darbo paieškos. Tačiau, kad galėtų dirbti, vėl turėjo kreiptis į Saksonijos žemės, kurioje gyvena, švietimo ministeriją Drezdene. Privalėjo įrodyti ne tik mokslo statusą, bet ir darbo patirtį. Teko išversti ir patvirtinti darbo knygelę.

Mokytojos darbą gavo 2014 metais, kai į Vokietiją atplūdo sirų banga.

Dabar integracijos klasėje Andželita turi 26 savaitines pamokas. Kartais tenka pavaduoti vokiečių kalbos, dailės ar istorijos mokytojus ir bendrojo lavinimo klasėse.

„Esu patenkinta savo darbu, – pasakoja A. Pumputienė. – Užmokestis pakankamas. Kadangi pamokos prasideda pusę aštuonių, apie pietus jau būnu namuose. Vasaros atostogos čia trumpesnės negu Lietuvoje. Tačiau ilgos Kalėdų, pavasario, rudens atostogos. Kai atostogauja mokiniai, mokytojai taip pat nedirba. Mokykla užrakinama.“

„Išvažiavau į tyrumą“

Šiandien, kai prisiminimais sugrįžta į 2012 metus, Andželita ir pati stebisi savo drąsa: „Išvažiavau į tyrumą. Neturėdama jokių pažįstamų, jokio užnugario. Tačiau sutikau daug gerų, padėti ir patarti pasiruošusių žmonių. Tik reikia nebijoti klausti, prašyti pagalbos. Vokiečiai kartais stebisi, kad mes, lietuviai, tokie išdidūs ir drauge kuklūs. Geriau patys šliaušime keliais, bet nieko iš svetimų neprašysime.“

Nepaisant patirtų sunkumų, Andželita tvirtina, jog Vokietijoje yra laiminga. Tai didelių galimybių šalis. Gyvenimu džiaugiasi ir jos jaunėlis sūnus Aivaras, čia baigęs mokyklą. Dabar vaikinas studijuoja. Studijas derina su darbu didžiulėje tarptautinėje įmonėje.

Vyresnieji Andželitos sūnūs Adomas ir Arnoldas baigę studijas taip pat apsigyveno užsienyje. Ten įsitvirtino, turi perspektyvius darbus.

Vienintelis trūkumas – kartais užplūstantis tėvynės ilgesys: „Dažnai taip trūksta mamos. Ilgiuosi Lietuvos gamtos. Esu gimusi ir augusi kaime. Prisirišimas prie gamtos išliko nuo vaikystės. Džiaugiuosi, kad Vokietijoje gamta panaši kaip Lietuvoje. Negalėčiau gyventi kraštuose, kur neauga žolė.

Tas ilgesys ypač spaudžia širdį per lietuviškas valstybines ar religines šventes. Tuomet labai norėtųsi būti šalia artimųjų“, – atvira Andželita.

Šiemet, Vasario šešioliktąją, Andželitai spontaniškai, tiesiog iš pačios širdies tas ilgesys išsiliejo eilėmis:

Gražu šioj žemėj

kalnai ir kalneliai

Saksonijos Šveicarijos gamta.

Namuos jauku, ramu ir gera

čiobreliais kvepia arbata.

O lietui lyjant

lūpos kužda

pirmus žodžius

atėjusius galvon,

kad mes visi

iš Lietuvos išėję

vėl kažkada sugrįšim Lietuvon.