Naujausios
Moksliškai apie milžinus
Palikime sentimentus, demagogiškai aiškinančius, jog mūsų protėviai buvo dvasios milžinai, o ūgiu mažai skyrėsi nuo mūsų. Milžinas yra milžinas, mus domina jo gabaritai. Pasitelkime mokslą. Ką jis šia tema galėtų paporinti? Mokslas iš pat pradžių lieps atsidaryti „kompą“ – visų mokslų mokslą.
Ten, vikipedijose bei jubtubėse rasime aibę žinių ir apie milžinus, ir apie jų gabaritus, atkastus Gruzijoje, Armenijoje ar Indijoje. Prisiminsime ir biblinę istorinę dvikovą, kurioje žydukas Dovydas nugalėjo milžiną Galijotą. Tik bedieviai ją priskiria legendoms, fantazijoms, nors anuometinių autorių rašiniai verčia rimtai susimąstyti visus, ne tik ateistus. Žydų istorikas Juozapas Flavijus praneša, kad išlikę gyvi gigantai dar gyveno karaliaus Džošua laikais (XIII a. prieš Kristų). Jų kūnai didžiuliai, o veidai skyrėsi nuo paprastų žmonių veidų taip, kad buvo nuostabu į juos žiūrėti, o girdėti, kaip jie kalbėjo – baisu…
Ankstyvieji krikščionių autoriai taip pat patvirtina faktą, jog anuomet būta gigantiškų žmonių. Šią informaciją neverta priskirti legendoms, kadangi metraščiai – istorijos šaltiniai, kuriais turime tikėti.
Mūsų žemėse šeimininkauta milžinų
Tai, kad Lietuvoje kažkada gyveno milžinai, žinome, nes mūsų Tėvynės priešistorė taip pat neatsiejama nuo milžinų. Žvilgtelkime į šiaurės Lietuvos istoriją, link Luponių ar Bubių... Apie Šiaulių žemės milžinus gausiai liudija išlikę žmonių pasakojimai, XIX amžiuje užrašyti Balio Buračo, Motiejaus Slančiausko, kitų.
„Anais labai senais laikais gyveno du milžinu, du draugu, du bičiuliu. Kartu pypkes rūkydavo, – žemė debesų tumulais pasidengdavo, o kai kartu per mergas eidavo – vienu metu bent dvi laumių juostos ant dangaus kabėdavo. Tai bent vyrų būta! Vienas jų gyveno Šiauliuose, kitas – Šiaulėnuose. Dirbdavo savo namuose kiekvienas atskirai, mat tiktai vieną kirvį abu milžinai teturėjo. „E-hė! Bičiuli, atmesk!“ – šaukdavo vienas. Tas mesdavo ir kirvis visas penkias mylias lėkdavo pas draugą. Draugas pagaudavo, dirbdavo, gi pavargęs, kirvį ant debesies pasidėdavo, ilsėdavosi. Kai kitam prireikdavo kirvio, draugas atmesdavo atgal“. (iliustr. 1)
Legendomis ir padavimais apipintas ir Bubių seniūnijoje stūksantis Girnikų piliakalnis. Tai – milžinkapis. Jo atsiradimas ir biografija neatsiejama nuo milžinų. Štai ką XX amžiaus pradžioje kraštotyrininkui Baliui Buračui aiškino vietos gyventojai.
„Pasakojama, kad čia, kaip ir ant Šatrijos kalno, buvusi Perkūno šventovė. Nuo Girnikų kalno į vakarus, matėsi bemėlynuojanti Šatrija. Raganos senovėje, skraidę ant šluotų, turėjo nuolatinį susisiekimą tarp Girnikų kalno ir Šatrijos, o senovės vaidilos mokėdavę ženklais susikalbėti: naktį padedami ugnies, o dieną – dūmų. Tų senovės šventyklų nė pamatų nežymu. Nors tai buvę labai seniai, kalnas ir dabar šventu laikomas...“.
Kraštotyrininkas pastebėjo, kad ne iš piršto buvo laužtas dėsningumas, jog pasakojimų apie šį kalną veikėjai – milžinai, kurie anuomet gyveno ir sugyveno su mūsų protėviais.
Kartą ėję du milžinai pasižvalgyti po savo šalį. Pamatė lauke jaučius pasijungusį artoją ariant. Sustojo ir susidomėjo, kas per vabalas. Vienas jų pasilenkė ir labai atsargiai pasiėmė tą artoją, pasistatė jį ant delno su visais jaučiais. O paskui atsigręžė į brolį, tokį pat milžiną, kad paklaustų: “Kas čia per padaras?..”. (iliustr. 2)
Tokia jų reakcija buvo visiškai natūrali ir suprantama. Juk ir man dažnai tenka pasijusti nykštuku tarp liliputų, atsidūrusių valdžioje. O šnekant apie kalno atsiradimą, girdisi padavimas apie milžiną Ansiulį:
Girnikų milžinkapį supylė milžinas?
„Girnikų kalnas atsirado tais laikais, kada žmonės dar klaidžiojo girių tankumynuose, o visoje Lietuvoje gyveno milžinai, kurie gynė mūsų šalį nuo svetimtaučių užpuolikų. Šiuos kraštus tais laikais valdė toks milžinas Ansiulis (ar Ančiulis? ar Ancukas?) – amžių tėkmėje baigiamas užmiršti jo vardas, tačiau to karžygio ūgis ir dydis buvo tokie, kad į vieną savo pirštinės pirštą jis galėjo sutalpinti net dvidešimt žmonių. Padavimas pasakoja, jog kartą Ansiulis išmušė išnaikino nematytą neregėtą priešų daugybę, ištisą kalną sukrovė iš jų kūnų. Po to neskubėdamas nužingsniavo į pajūrį – ištisus 125 varstų. Pajūryje nusiavė batus, pasisėmė jais jūros smėlio, grįžo ir išpylė ant žuvusių priešų. Taip atsirado aukštas kalnas, kurį paskiau žmonės Girnikų kalnu pavadino...“.
Milžinų vardai prasidėdavo raide „A“
Legendos tvirtina, kad milžinus užtikome būdami prabaltais, kai atsibastėme į šį kraštą. Tai ir mūsiškis Ansulis, ir Vilniaus priešistorijoje po Vilnelę braidęs lietuviškas milžinas Alcis, patekęs į LR sostinės herbą Šv. Kristoforo įvaizdžiu.
Viena ausimi žvilgtelėkime į europietiškųjų milžinų lingvistinius likučius, kurių Šiaulių lingvistai dar netyrinėjo, nors dar XIX a. pradžioje tą pastebėjo Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas. Senovės germanai turėjo du milžinus dievaičius Aldus, amžinai jaunus, kurie buvo garbinami miškeliuose. Antikos laikų graikai ir romėnai Herkulį vadino Alcidu, Minervą — Aldda. Jie taip pat turėjo atskiras dievybes, vadintas Alcidėmis (Alcides). Antikoje buvo taip pat milžinas Alcijonas (Alcyon), o Senojo Testamento žydukas Dovydas milžiną Alijotą (pardon, Galijotą!) nugalabijo. Beje, XXI a. pradžioje gruzinų archeologai, Boržomio tarpeklyje netikėtai užtikę trimetrinio milžino griaučius, prisiminė, kad paskutinysis jų turėjo vardą Ambri, – vėl lingvistinis sutapimas! (iliustr. 3)
Lietuvoje milžinai taip pat turėjo panašius vardus, prasidėjusius „A“ (Algimantas, Alius...). Istorikai ir lingvistai to dar neužakcentavo, kadangi akademinis požiūris dažnai trukdo regėjimui.
O Lietuvos archeologijoje?
Taigi ar buvo milžinų rasės atstovų Lietuvoje, mūsų tautos priešaušrėje? Juk mokslas, kurį tik ką nagrinėjome, neneigia tikimybės, jog legendinė titanų rasė išties galėjo egzistuoti, dėl nežinomų priežasčių išmirti, jog paskutiniai šios rasės atstovai gyveno mums artimu istoriniu periodu. Kodėl gi ne? Reikia patvirtinimų Lietuvoje? Prašau:
Liudvikas Jucevičius (1813–1846) taip tvirtai tikėjo, kad senovės lietuvių būta milžinų, jog ieškojo žemėje jų kaulų ir rado. Jis rašė: “Išsirūpinęs dvarininko Ruceno leidimą, liepiau jį (milžinkapį) kasinėti ir radau rūsį, akmeninį, išmūrytą ketvirtainiškai ir turintį aštuonius sieksnius perimetro. Viduryje jo gulėjo milžiniško ūgio žmogaus griaučiai, o aplink juos buvo šešiasdešimt kaukuolių, simetriškai sudėtų”. Skeptikai su ironija tvirtino, kad L. Jucevičius rado tai, ką labai norėjo rasti.
Maironis tvirtino tą patį: Milžinų ten kaulai pūna, verkia jų kapai. Beje, garbusis poetas yra parašęs ir vieną iš pirmųjų Lietuvos istorijos vadovėlių. Kodėl netikėti poetu, istoriku, tuo labiau kunigu?
Atsiminimai apie atskirus milžinus arba net jų grupes, išlikusias po katastrofos, gyvi iki mūsų laikų legendose, padavimuose. Galbūt Girnikų kalno milžinai – to paties likimo vaikai, kuriuos mes atradome krašte, apaugusiame miškais, nenusiaubtame civilizacijos ir, kaip teigia legendos, gražiai sugyvenome, netgi padėjo atremti užjūrio agresorius.
Tą patvirtintų arba paneigtų Girnikų kalno archeologiniai tyrinėjimai. Juk šis kalnas – milžinkapis, o kapų kasinėjimas – įprastas archeologo darbas, jam galintis būti labai įdomus. Jei minėta Girnikų kalno legenda nemeluoja, iškastinė milžino kaukolė prilygtų dviaukščiam pastatui (!). (iliustr.4)
Kur ją padėti? Gal užkonservavus ir vidų atitinkamai įrengus, ji galėtų būti turizmo informacijos administracijos pastatu, gal – galėtų būti jaunimo mėgstama kavinukė užmiestyje? Neabejoju, ateities savivaldybininkai su mokslininkais suras būdą ją panaudoti prasmingai, naudingai ir gražiai. Nesidalykime nenušauto lokio kailio.
Iliustr. 1. Iliustr. iš V. Purono archyvo.
Iliustr. 2. Sigito Kazlausko iliustracija.
Iliustr. 3. Iliustr. iš V. Purono archyvo.
Iliustr. 4. Iliustr. iš V. Purono archyvo.