Milijonai būdų gyventi. Gambija (II)

Bri­gi­tos DIR­VONS­KYTĖS nuo­trau­ka
Nors esa­me skir­tin­gos, šyp­somės ta pa­čia kal­ba
Atsibundate ryte. Išsimiegojote gerai, šypsena veide – šiandien penktadienis! Pasirąžote, o galbūt net ir pasportuojate. Pasveikinate saulę grakščiais jogos pratimais, o gal jau prieš jai patekant spėjote nubėgti keletą kilometrų. Arba tiesiog leidote sau miegoti iki „paskutinės sekundės“.
Karštas dušas, paskubomis išgerta kava, dar skubotesni pusryčiai ir – prie darbų. Vėliau nusprendžiate atsipūsti ir įsijungiate naujienų portalą arba atsiverčiate laikraštį: pandemija, klimato krizė, protestai, karai, smurtas… Galbūt reikėtų prisitaikyti prie nūdienos aktualijų ir pasakoti apie Gambijos negandas: apsinuodijimą maistu, skaudžias netektis, maištus prieš smėlio ar žuvies pardavimą Kinijai, plastiko kalnus paplūdimiuose ir masinę bedarbystę...
Neabejoju, kad jei norėsite, tokių žinių rasite ilgai neieškoję. O aš jus kviečiu keltis į nepaprastai paprastą kasdienybę Gambijoje.

Ry­to ri­tua­lai
Šeš­ta­die­nis. Sap­ne už­gie­da gai­dys. O po to aidė­da­mi pri­si­jun­gia ki­ti – de­šim­tys, gal ne­tgi šim­tai jo gi­mi­nai­čių. Pri­si­de­da ir per gar­sia­kalbį mels­tis kvie­čian­tis žmo­gaus bal­sas. Gir­di­si tylūs žmo­nių žings­niai... Tai bu­vo ket­vir­tos va­lan­dos ma­no ry­to sap­nas. Ren­kuo­si at­si­bus­ti vėles­nia­me sap­ne – su ky­lan­čia sau­le ir tin­ges­niais gaid­žiais. Šįkart prie jų pri­si­jun­gia ož­kos ir už jas gar­siau bau­bian­tys asi­lai, skam­ba žmo­nių juo­kas, gir­dėti, kaip kaž­kas šluo­ja kiemą.
Ke­liuo­si ir aš. Ap­si­ren­giu ir ei­nu sem­ti van­dens. Sa­vo „du­šui“, ži­no­ma! Kol ran­ko­mis už virvės trau­kiu iš šu­li­nio van­dens ki­birą, ga­nau laks­tan­čias min­tis. „Kaip bus ge­ra grįžus na­mo nuei­ti į dušą... – kal­buo­si su sa­vi­mi. – Bet kaip mums pa­si­sekė, kad tu­ri­me šu­linį! Pa­me­ni tuos vai­kus, su­sto­ju­sius į il­giau­sią eilę prie vie­nin­te­lio kai­me van­dens čiau­po su už sa­ve sun­kes­niais in­dais, ir vėliau tem­pian­čius šį gy­vybės elik­syrą ant galvų na­mo?“
Min­tis išb­laš­ko be­si­taš­kan­tis van­duo. Su­pi­lu jį į ki­birą ir ei­nu į savąjį „dušą“ – kie­me ply­telė­mis išk­lotą kam­pelį, kurį su­pa trys sie­nos be sto­go. Kaip ir tua­le­tas jis – be durų. Jo­kio ste­buk­lo. Ga­li­mas daik­tas, kad kai kas iš jūsų at­si­me­na ar yra girdėję tėvų pa­sa­ko­ji­mus apie šią sis­temą: pai­mi di­desnį puo­delį, se­mi, pi­li ant savęs, ta­da vėl se­mi – pi­li. Lyg ko­kia sak­ra­linė ce­re­mo­ni­ja. Tai ypač sma­gu va­ka­re, su­te­mus. Ta­da tai jau ne pen­kių, bet mi­li­jo­no žvaigž­du­čių SPA!

Ke­lionė į turgų
– I saa­ma! (La­bas ry­tas!) – pla­čia šyp­se­na svei­ki­na­si ma­no gam­bi­jietė sesė Ami­sa. – Va­žiuo­ju į Bri­ka­mos turgų, pri­si­jung­si?
Ži­no­ma, pri­si­jun­giu. O ke­lionė sma­gi: pir­miau­sia stab­do­me tak­si, ku­ris mus nu­ve­ža iki ki­to mies­to san­kry­žos. Ta­da pri­si­jun­gia­me prie dar ke­le­to žmo­nių, ku­rie tuoj var­žy­sis dėl vie­tos au­to­bu­siu­ke. „Ge­le ge­le“ – taip va­di­na­mas se­nas, bet spal­vin­gas 16-io­li­kos vietų „mer­siu­kas“, ku­ris riedė­da­mas barš­ka taip, lyg girdė­tum garsą „ge­le ge­le ge­le gele…“
Vos jam su­sto­jus nie­ko ne­lauk­da­mas tu­ri mes­ti sa­vo kup­rinę ant lais­vos sėdynės, kad už­siim­tum vietą. O ta­da ir pra­si­de­da. Į au­to­bu­siuką tal­pi­na­mi žmonės, vai­kai, kūdi­kiai, la­ga­mi­nai, mai­šai, du­be­nys…
Bri­ka­mos tur­gu­je – šim­tai „ge­le ge­le“, tūkstan­čiai žmo­nių ir kal­nai pre­kių. Nuo šur­mu­lio, dėme­sio ir karš­čio ūžia gal­va, tad il­gai ne­gaiš­ta­me ir per­ka­me rei­kia­mus pro­duk­tus – žuvį, ry­žių, rie­šutų svies­to, alie­jaus, čes­naką, kartųjį po­mi­dorą ir ku­belį prie­sko­nių. Čia pa­pras­tai vis­kas per­ka­ma šian­die­nai. Net skal­bi­mo mil­te­lių įvy­nio­ja­ma į mažą po­lie­ti­le­no skil­telę.
Ami­sa de­da pro­duk­tus į krepšį, o aš džiau­giuo­si vie­ti­nių vai­sių pa­si­rin­ki­mu – nie­kur ki­tur ne­su val­giu­si sal­des­nių ba­nanų, nuo­sta­bes­nių pa­pajų, ko­kosų, apel­sinų ir mangų.
Ap­si­pir­ku­sios trau­kia­me ieš­ko­ti, kuo grįši­me na­mo. Ši už­duo­tis su­dėtin­gesnė: ne­tgi ra­dus mūsų kai­mo link va­žiuo­sian­čią ma­šiną rei­kia lauk­ti, kol ji pri­si­pil­dys ke­lei­vių. O tai ga­li truk­ti ir va­landą ar dvi. Vie­na iš vie­ti­nių sa­vy­bių, ku­ria ža­viuo­si ir pa­ti sten­giuo­si la­vin­ti, – ne­skubė­ji­mas ir kant­rybė, mokė­ji­mas lauk­ti.

Žmo­nos ir pirš­ly­bos
Mūsų lai­mei, lauk­ti šįkart neužt­ru­ko. „Ge­le ge­le“ triukš­min­gai par­ve­žus mus na­mo, pa­si­tin­ka džiū­gau­jan­tys šu­nys, ož­kos ir did­žiu­lis būrys mer­gai­čių. Liūd­na šio­je šei­mo­je ne­bus nie­ka­da! Tiks­liau, šei­mo­se, nes jų gal­va tu­ri dvi žmo­nas. Vie­na jų au­gi­na 10 vaikų, ki­ta – 5. Vy­riau­sia­sis sūnus se­ka tėvo pėdo­mis ir gy­ve­na ta­me pa­čia­me „kom­poun­de“ (su­jung­ta tro­ba) su dviem nuo­sta­baus gro­žio mo­te­ri­mis.
Kol vy­rai da­ro per­traukėlę tarp darbų ir tra­di­ciš­kai su­sėdę ver­da „ataya“ – juodą sald­žią ar­batą, mo­te­rys ren­ka­si namų ruo­šai – skalb­ti dra­bu­žių, ga­min­ti val­gy­ti. Vi­sa tai užt­run­ka de­šim­te­rio­pai il­giau nei pas mus, todėl abi žmo­nos džiau­gia­si galė­da­mos pa­si­da­lin­ti dar­bais.
Ma­ty­da­ma, kaip sa­vo rūbe­lius skal­bia ma­žo­sios mer­gaitės, kim­bu mir­ky­ti ir ran­ko­mis trin­ti savųjų. Nau­do­da­ma­si pro­ga, klau­siu mo­terų, kaip jos da­li­na­si vie­nu vy­ru – ar ne­si­pyks­ta? Nu­si­juo­ku­sios jos at­sa­ko, kad ki­toms būna vis­ko: „Jos ei­na pas „ma­ra­bou“ (už­sii­man­čius ma­gi­ja) ir ši­taip ieš­ko spren­dimų, o mes – ge­ros draugės. Tu­ri­me lai­ko pailsė­ti tiek nuo vy­ro, tiek nuo darbų.“
Šio at­vi­ro po­kal­bio pro­ga joms pa­pa­sa­ko­ju, kaip prie­š ke­letą dienų ir man pir­šo­si (tie­sa, jau ne pirmą kartą) vie­ti­nis jau­ni­kis – ko­le­gi­jos di­rek­to­rius, kiek­vieną sa­vait­galį at­vyks­tan­tis pra­leis­ti po­ros dienų į mūsų kaimą. Sykį vi­siems su­sėdus bend­rai va­ka­rie­nei jis pa­pa­sa­ko­jo apie tris sa­vo žmo­nas.
Bu­vo įdo­mu, kodėl trys, o ne vie­na? Vy­riš­kis aiš­ki­no, kad Gam­bi­jo­je mo­terų yra dau­giau nei vyrų, o re­li­gi­ja ir tra­di­ci­jos lie­pia, jei yra ga­li­my­bių, iš­lai­ky­ti ke­lias, su­teik­ti joms gerą gy­ve­nimą. Esą tai kiek­vie­no vy­ro pa­rei­ga.
Todėl vi­sos jo žmo­nos tu­ri po namą. „Jei per­ku su­knelę vie­nai, būti­nai tu­riu nu­pirk­ti ir ki­tai, kad būtų ab­so­liu­ti ly­gybė, – aiš­ki­no jis. – Da­bar ieš­kau 4-os žmo­nos, norė­čiau, kad ji būtų bal­taodė. Jei tekė­tum už manęs, turė­tum sa­vo namą, turtą ir la­bai daug lais­vo lai­ko.“
Ta­da pa­si­juokė­me iš šio jo pa­si­ūly­mo. At­sa­kiau, kad ap­svars­ty­siu jį... Ne­tei­siu to­kio po­žiū­rio – kiek­vie­na kultū­ra turi sa­vo būdą gy­ven­ti. Nors džiaugs­min­gai prii­mu faktą, kad jau­no­ji Gam­bi­jos kar­ta da­bar ren­ka­si tik vieną par­tnerį ir pla­nuo­ja ma­žesnę šeimą.

Vy­ras Eu­ro­po­je
Nu­dir­bus dar­bus ir pa­val­gius su Ami­sa ke­liau­ja­me į viš­tidę – jos verslą. Ši ža­vin­ga žvil­gan­čios šyp­se­nos sa­vi­ninkė la­bai sun­kiai dir­ba, kad jį iš­lai­kytų. Tai pui­kus pa­vyz­dys vi­soms mo­te­rims! Dirb­da­ma Ami­sa pa­sa­ko­ja apie sa­vo vyrą, ku­ris da­bar yra Eu­ro­po­je. Kaip dau­ge­lis Gam­bi­jos jau­nuo­lių, jis iš­ke­lia­vo per že­myną ir jūras su­si­ras­ti dar­bo.
Po metų nuo jo iš­vy­ki­mo jie­du nu­tarė su­si­tuok­ti. O kad jis Eu­ro­po­je, o Ami­sa – Gam­bi­jo­je – ne pro­ble­ma! Su­si­rin­ko šei­mos kar­tu, pa­kėlė puotą, jau­nieji įsi­pa­rei­go­jo nuo­to­li­niu būdu, per ka­meras. Praė­jo 5-eri me­tai, jie kiek­vieną va­karą leid­žia kalbė­da­mie­si te­le­fo­nu ir sva­jo­ja apie dieną, kai vėl galės būti kar­tu.

Tam­so­je – lyg sap­ne
Atei­na tam­sa, o su ja bai­gia­mi ir vi­si dar­bai. La­bai daž­nai dings­ta elekt­ra, bet žmonės tęsia gy­ve­nimą, lyg nie­ko ne­būtų nu­tikę. Neapš­vies­tos gatvės ir kie­mai pil­ni žmo­nių – tai bend­ra­vi­mo, ro­man­ti­kos, is­to­rijų me­tas.
Ir mūsų kie­mas ne­ty­li. Pa­sisk­ru­dinę žemės rie­šutų sėdi­me, gliau­do­me juos ir ne­riamės į skir­tingų, bet tuo pa­čiu la­bai pa­na­šių gy­ve­nimų is­to­ri­jas. Žvel­giu į žvaigž­des, mėgau­juo­si per kaimą skam­ban­čiu juo­ko ai­du, Af­ri­kos būgnų gar­sais ir jau­čiu, kad ne­no­riu nu­bus­ti iš ši­to sap­no.
Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi. Jei tu­ri­te klau­simų ar no­ri­te pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, ga­li­te ma­ne ras­ti ins­tag­ra­me 
@brigitaway.

Susijusios naujienos