Naujausios
Mergina, kurios pilna visur
Šeduvės Elžbietos Karaliūtės pilna visur. Suspėja ji ir į šventes, ir į Pakiršinio, kur dirba kultūros namų direktore, susiėjimus. Ir visada jos rankose fotoaparatas, su kuriuo nesiskiria nuo mokyklos laikų.
Saulius JUŠKEVIČIUS
Elžbieta ir malūnai
Dar mokydamasi Šeduvos vidurinėje mokykloje mergina netikėtai atrado savo pašaukimą — pradėjo fotografuoti klasėje ir mokykloje vykstančius renginius. „Pradžioje tai buvo tik mokyklinė užduotis, kuri pamažu tapo širdžiai mielu hobiu“, — prisipažįsta Elžbieta ir priduria, jog ir pati jau negalėtų suskaičiuoti, kiek yra įamžinusi įvairių renginių, gamtos peizažų, žmonių portretų, kultūros paveldo objektų. Tačiau labiausiai merginą domina senoviniai vėjo malūnai.
„Kai gyvenome Grinkiškyje, dažnai tekdavo pravažiuoti Kubiliūnų kaime stovintį malūną. Tuomet aš prisigalvodavau įvairių būtų ir nebūtų dalykų apie tai, kas ten vyksta, ir man visą laiką širdyje kirbėjo mintis kada nors patekti į vidų. Persikėlus gyventi į Šeduvą, malūnai ir toliau “persekiojo“ mane. Ir pro mano kambario langą matėsi Šeduvos malūnas“, — pasakoja Elžbieta.
Fotografuodama vėjo malūnus, ji tarsi jaučia istorijos alsavimą. „Neprižiūrimi šie pastatai pamažu nyksta. Ir kaip būna graudu, kai po kiek laiko, atvažiavęs į tą pačią vietą, randi tik griuvėsius ar plyną lauką. Palengvėjimą pajuntu tik suvokusi, jog man anksčiau pavyko įamžinti išnykusį malūną istorijai“, — sako mergina, laisvalaikiu išvažiuojanti pasivažinėti ne tik po rajoną ar Lietuvą, kad galėtų surasti malūnų.
Svajonė
Elžbieta užsiminė, jog turi ir svajonę, kurią kada nors ryšis įgyvendinti. Dar vaikystėje jai kartu su dabar jau Anapilin iškeliavusiu dėde yra tekę skraidyti sklandytuvu.
„Dėdė beveik visada mane veždavosi į Raudondvarį, ir mes kildavome sklandytuvu į dangų. Būdavo smagu sklandyti tarp žemų debesų ar žiūrėti į žemę iš viršaus. Kokie gražūs atsiveria vaizdai iš dangaus. Gaila, kad tuomet nebuvo to “cinkelio“ fotografuoti. Norėčiau dabar vėl pakilti į dangų ir matytus vaizdus žemėje įamžinti nuotraukose“, — apie savo svajonę atviravo mergina.
Grožio skiepai šeimoje
Elžbieta gimė šeimoje, kurioje buvo nemažai savamokslių liaudies meno puoselėtojų. Jos prosenelė ausdavo, siūdavo, nerdavo, vienas senelis buvo baldžius, o kitas — fotografas ir muzikantas. Mama taip pat prie meno linkusi. Gal tai ir lėmė, kad mergina, dar mokydamasi Šeduvos vidurinėje mokykloje, susidomėjo tautodaile. Mokykloje technologijų mokytoja Inga Hokušienė sugebėjo ją sudominti skiautine batika.
Baigusi vidurinę, šeduvė Šiaulių universitete ėmė studijuoti dailės ir technologijų pedagogiką. Pradėjusi dirbti Pakiršinio kultūros namuose, susidomėjo dirbiniais iš odos. Šių dirbinių gamyba ji sugebėjo sudominti ir savo mamą bei kaimynę.
Dirbant Pakiršinyje, tautodailininkė Genovaitė Butkevičienė merginą sudomino keramikos dirbiniais. „Molis labai nuramina nervus, suteikia energijos, ir jei tau darbas nepavyko, bet kada gali jį perdaryti“, — sako Elžbieta. Merginą domina ir medžio dirbiniai. “Geriau visko po truputį negu nieko“, — sako ji.
Pripažinimas
Jauna, talentinga organizatorė, Pakiršinio dvare kartu su Baisogalos seniūnija ir Pakiršinio bendruomene svajoja įkurti Radviliškio rajono etnokultūros ir amatų centrą. Entuzastė Kultūros darbuotojo dieną buvo pripažinta „Metų atradimu“.
Per Jurgines mergina iš televizijos laidos „Gimtoji žemė“ kūrėjų atsiėmė Jorio apdovanojimą.
Savo kaimo žiburį — Elžbietą, padedančią kiekvienam besikreipiančiam, turinčią darbščias rankas, nebijančią juodo darbo, kūrybingą ir energingą, kandidate į apdovanojimus nominacijoje „Jaunam ir veržliam“ pasiūlė Pakiršinio kaimo bendruomenė. Taip bendruomenė įvertino 21-erių metų merginos sugebėjimą per metus suburti didelį kolektyvą ne tik iš Pakiršinio, bet ir iš Šeduvos, Baisogalos, Radviliškio, bendradarbiavimą su Pakiršinio mokyklos-darželio, Baisogalos seniūnijos, aplinkinių kaimelių bendruomenėmis.
Elžbietos iniciatyva buvo išleistas kaimelio lankstinukas, ji prisidėjo prie Radviliškio turistinio žemėlapio, Radviliškio krašto gražiausių sodybų knygos leidimo, nes dauguma nuotraukų ten — jos.
Pati Elžbieta sako nesitikėjusi tokio apdovanojimo: „Net nežinau, kas taip sugalvojo, tačiau širdyje džiugu, nes tave pastebėjo, įvertino tai, ką darei ir darai“, — sako ji.
Elžbieta svajoja, kad Pakiršinyje pagaliau bus įgyvendintas ankstesnio kultūros namų vadovo Romualdo Juzukonio, kuris ir įsuko jauną merginą į kultūros ratą, sumanymas įsteigti Amatų centrą. Komandą bendraminčių ir pritariančių tokiam sumanymui mergina jau turi. Netrūksta ir norinčių amatų mokytis ar mokyti.
Autoriaus nuotr.
KOLEGOS: Elžbieta Karaliūtė ir Pakiršinio kultūros namų gražiadarbis Edvardas Bielokopitovas — ne tik bendradarbiai, bet ir įvairių naujovių Pakiršinyje bendraminčiai.
ATRADIMAS: Kultūros darbuotojų dieną Elžbieta Karaliūtė buvo nominuota „Metų atradimu“.
ŠEDUVĖ: Visada besišypsanti ir energija trykštanti šeduvė Elžbieta Karaliūtė sakosi esanti svajoklė.
Elžbietos Karaliūtės albumo nuotr.
POKALBIS: Po Jorio apdovanojimų įteikimo Elžbieta Karaliūtė nusifotografavo su etnologe Gražina Kadžyte.
Citat: Llabiausiai merginą domina senoviniai vėjo malūnai.„