Naujausios
Norėjo išsaugoti šeimą
Į užsienį Alma Šlimienė su trimis vaikais išvyko 2004-aisiais. Šiaurės Airijoje duonos fabrike jau dirbo prieš kelis mėnesius išvykęs jos vyras. „Norėjau sutvirtinti šeimą, pati labiau išprusti, išmokti anglų kalbą, pažinti kitą kultūrą“, – apsisprendimo motyvus dėsto moteris.
Felčerės profesiją dar sovietiniais laikais įgijusi A. Šlimienė dirbo Janaučių medicinos punkte. Tuo metu čia gyveno daug žmonių. Nedarbas negrėsė. Nors atlyginimas nelabai džiugino. Šeima Janaučiuose turėjo savo namą. Augo trys vaikai. Reikėjo jiems užtikrinti ateitį.
„Mokykloje mokiausi vokiečių kalbos. Prieš išvykdama paprašiau anglų kalbos mokytojos pamokų. Tačiau per trumpą laiką ne ką teišmokau. Taigi, praktiškai išvažiavau į niekur, nemokėdama net tos šalies kalbos. Galėjau įsidarbinti tik ten, kur dirbo vyras – fasuoti duoną fabrike. Tokiomis aplinkybėmis teko surasti mokyklas vaikams. Sutvarkyti kitus emigrantams būtinus formalumus“, – emigracijos pradžią prisimena ponia Alma.
Per metus neblogai išmokusi anglų kalbą moteris pagaliau gavo slaugytojos padėjėjos darbo senelių namuose.
Tačiau jos siekis buvo dirbti slaugytoja. Šis darbas jai labai patiko ir Lietuvoje. Tačiau sovietiniais laikais įgytas felčerės diplomas ten nebuvo pripažįstamas. Felčeriai ten vadinami paramedikais. Jiems keliami labai aukšti reikalavimai. Didelis dėmesys kreipiamas pacientų teisėms.
Kad galėtų dirbti gydymo įstaigoje, lietuvė turėjo baigti daug mokymų, išlaikyti matematikos ir anglų kalbos egzaminą, kad universitete galėtų baigti išlyginamąsias studijas.
Svajonės dirbti registruota slaugytoja ir nešioti mėlyną uniformą kelmiškė siekė palaipsniui, kol pagaliau tapo paramediko padėjėja, galėjo vairuoti pas ligonius vykstantį „Ambulant“ automobilį.
Augo vaikai ir jų poreikiai. Šeima paėmė iš banko paskolą ir nusipirko naują namą lietuvių kvartale. Finansinių problemų nebuvo. Abu neblogai uždirbo.
Deja, šeima vis tiek iširo. Teko parduoti namą, pasidalyti gautus pinigus ir eiti į skirtingas puses.
Siekė svajonės išsipildymo
Alma po truputį išsipirko trijų kambarių butą Šiaurės Airijoje ir apsigyveno jame su vaikais. Moteris dirbo trijose darbovietėse ir toliau siekė savo svajonės tapti registruota slaugytoja.
Keitė darbovietes, kad gautų slaugytojai vis artimesnes pareigas. Pagaliau pateko į gydytojų centrą, kuriame dirbo plebotomiste (intraveninio kraujo ėmimas) ir atlikdavo kitus slaugytojos pareigoms prilygstančius darbus. Ten susipažino su kitomis kitatautėmis medikėmis, kurioms taip pat buvo aktualu, kad pripažintų jų diplomus. Visos drauge išsiaiškino, kur galima mokytis, kad per trumpą laiką baigtų išlyginamąsias studijas.
Du vyresnieji Almos vaikai baigė koledžus ir išvyko studijuoti į Angliją, dukra – į Birmingamą, o sūnus – į Liverpulį. Sužinojusi, jog būtent Anglijoje yra geriausia galimybė mokytis, moteris po devynerių metų gyvenimo Šiaurės Airijoje išnuomojo savo butą ir taip pat persikėlė į Londoną.
Nors nekentė matematikos, išlaikė jos egzaminą ir įstojo į išlyginamąsias studijas universitete. Buvo paskirta dirbti į Bath Royal United ligoninės onkologijos ir hematologijos skyrių. „Tuos metus į darbą važiuodavau verkdama, – sunkų laiką mena buvusi emigrantė. – Ligoniai labai sunkūs. Bendraudamas su jais privalai apgalvoti kiekvieną žodį. Negali suklysti ir kaip medikė. O po darbo dar egzaminuoja mentoriai.“
Nepaisant sunkumų Alma išsilaikė visus egzaminus, pagaliau tapo registruota slaugytoja ir galėjo vilkėti mėlyną chalatuką.
Bet jį vilkėjo tik metus – kaip praktikantė. Gyvenimą netikėtai pakeitė jos gyvenimo draugo Steveno meilė Lietuvai.
Vyras su motociklu
Londone Alma dirbo dviejose darbovietėse, nes norėjo padėti universitete studijuojantiems vaikams Kristinai ir Algirdui. Apie pasimatymus ir draugus nebuvo kada galvoti. Tačiau vieną dieną degalinėje Alma netikėtai susitiko su vyriškiu, kuris vairavo prabangų motociklą. Užsimezgė lemtingas pokalbis.
Praėjus kiek laiko pora apsigyveno kartu. O po kelerių bendro gyvenimo metų nusprendė įsigyti bendrą būstą. Būsto ieškojo ir Anglijoje, ir Lietuvoje.
Lietuvos pušyno grožis, privatumas ir ramuma laimėjo prieš daugiataučio Londono su milijonais žmonių ir transporto priemonių šurmulį.
Paskui mamą į Lietuvą grįžo ir jauniausias Almos sūnus Marijus, Anglijoje baigęs koledžą. Buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Nors beveik nemokėjo kalbėti lietuviškai, sėkmingai atitarnavo.
Marijus dviračiu keliauja po Europą, jau įveikė per keturis tūkstančius kilometrų. Grįžęs ketina studijuoti Dubline dviračių inžinerijos akademijoje, nori išmokti savo rankomis gaminti dviračius, kurie šiuo metu populiarūs ir brangūs.
Vandens ir miško magija
„Senovinė girininkija – miško gelmėje. Prieš langus – pušynas, Šonos upės užtvanka. Tiesiog kieme sirpsta mėlynės ir kitos miško uogos. Nereikia ant sienų kabinti paveikslų. Gražiausi peizažai tiesiog languose. Ir niekuomet nenusibosta šis vaizdas, nes keičiasi kartu su metų laikais. Vanduo ir miškas – užburianti magija „, – su džiaugsmu apie savo naująjį, vėl nuo nulio pradėtą gyvenimą Lietuvoje pasakoja Kelmės pirminės sveikatos priežiūros centro slaugytoja Alma Šlimienė.
Jeigu būtų nesutikusi savo gyvenimo draugo Steveno, kelmiškė tikriausiai šiandien tebegyventų Londone. Dirbtų slaugytoja vienoje didžiausių ligoninių. Nešiotų mėlyną uniformą. Džiaugtųsi solidžiu uždarbiu. Didžiuotųsi savo pasiekimais.
Būtų arčiau vyresniųjų vaikų, kurie ten baigė koledžus ir universitetus. Kristina dirba teisės ir finansų versle, Algirdas – sveikatos priežiūros specialistų rinkodaros projektų vadovu.
Tačiau jos gyvenimo draugą grynakraujį anglą Steveną taip užbūrė lietuviška gamta, kad, atsidūręs Šaukėnų miškuose, nebenorėjo grįžti į Londono šurmulį. Suradę senovinę girininkiją beveik negyvenamame Šaukėnų seniūnijos Galvydiškių kaime, sprendimą likti Lietuvoje priėmė akimoju.
„Kai nusprendėme pirkti nekilnojamąjį turtą, į Lietuvą važiavome tarsi juokais. Pirmenybę teikėme Anglijai. Į Šaukėnų apylinkes, matyt, vedė natūrali trauka prie savo šaknų. Aš pati gimiau ir užaugau Vidsodyje. Šiose apylinkėse gyvena keturi mano broliai. Buvau pasiilgusi gamtos. Labai mėgstu gėles“, – pasakoja Alma, nesitikėjusi, kad gimtinės gamta pavergs ir jos gyvenimo draugą.
Moteris neįsivaizdavo, kaip visą savo gyvenimą didmiesčiuose praleidęs, prie itin patogaus ir poniško gyvenimo pripratęs jos draugas gyvens senoje troboje, be patogumų. Juk Anglijoje gyvenimas gali būti daug lengvesnis ir patogesnis.
Stevenas į lietuvių gyvenimą pažvelgė iš romantiškosios pusės: „Prisirinksime malkų miške. Kūrensime krosnį.“
Ir iš tiesų visus metus kūreno statinius ir krosnį, sėmė pelenus. Matyt, buvo įgrisusios tos minios žmonių Londone. Spūstys, kai keliaudamas į darbą turi beprasmiškai sugaišti kelias valandas.
Sodyba nebuvo apleista. Tačiau devyniasdešimties metų senumo. Ankstesnieji šeimininkai čia tik vasarodavo. Norint gyventi nuolat, reikėjo didelių investicijų. Alma pardavė savo trijų kambarių butą Šiaurės Airijoje ir visus pinigus investavo į sodybą. Naujakuriai apšiltino namo sienas. Įsirengė geoterminį šildymą, vandens gręžinį. Daugelį pakeitimų teko derinti su įvairiomis institucijomis, nes sodyba yra Kurtuvėnų regioniniame parke.
Daug darbų Stevenas atliko savo rankomis. Dalį vidaus sienų iškalė medžiu.
Tačiau dar ne pabaiga. Reikia baigti restauruoti seną svirną, modernizuoti buvusį tvartą.
Lietuva patinka ir dviem Steveno vaikams, kurie mėgsta aplankyti tėtį. Dukra Esmė – ypač paprasta. Kaip ir tėtis, gali prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Ji – floristė. Sūnus Joshua – kiek kitoks. Tipiškas Londono vaikas. Baigė teisės studijas. Advokatas. Mėgsta prašmatnumą. Todėl neretai pakritikuoja tėtį, savo prašmatnias turėtas mašinas iškeitusį į traktorių...
Miško terapija
Ponia Alma taip pat nė minutės nesigailėjo savo sprendimo. Kartu su Stevenu restauravo seną, 1934 metais pastatytą gyvenamąjį namą, specialiai atidengę ir palikdami vieną autentišką sieną.
Iš dalies restauruotame svirne jau pradėjo veikti nedidelis versliukas: priimti miške paklydusius, pavaišinti kava kelio pasiklausti atvažiavusius ar miško terapijos reikalingus žmones. Jį pavadino „Almos miško užeiga“.
Miško terapija reikalinga ir pačiai Almai. Atidirbusi Kelmės pirminės sveikatos priežiūros centre, ji skuba į kitą darbą – Šiaulių paliatyviosios pagalbos ir slaugos centrą “Prasmė“. Namuose lanko šešis onkologinėmis ligomis sergančius ligonius. Jos misija – ne tik sulašinti vaistus, pasirūpinti kitais su slauga susijusiais dalykais, bet ir nuraminti, paguosti šeimą. Paruošti ligonį oriai išeiti, įtikinti, jog nereikia bijoti mirties, paskatinti išsakyti visus savo norus. Reikia kuo prasmingiau gyventi, kol turime šioje žemėje mums duotą laiką.
Šitą patirtį medikė parsivežė iš Londono, kur penkerius metus dirbo Marie Curie hospise ir atliko praktiką onkologijos ligoninėje. Šita ir kitos Almos parsivežtos patirtys ir yra jos gyvenimo Anglijoje prasmė. „Tai neįkainojama patirtis“, – sako moteris. Tačiau neneigia, jog sunkių ligonių slaugymas yra sunkus, daug psichinių ir fizinių jėgų pareikalaujantis darbas. Tad grįžusi kuo greičiau su dviem sodybą saugančiais šunimis neria į mišką. Jau važiuodama namo jaučia, kaip visa jos esybė trokšta miško. Tik čia gali atgauti jėgas.
Jėgų suteikia ir rankų suleidimas į žemę, kai puoselėja gėlynus, kuriuos įrengė jaunas kelmiškis dizaineris. Ir gėlių spalvos bei kvapai.
Stevenas nusipirko traktorių, kad galėtų nupjauti žolę aplink esančiuose devyniuose hektaruose pievų. Visą gyvenimą dirbęs kompiuteriu, diegdamas apskaitos sistemas įvairioms kompanijoms ir dabar per nuotolį darbų turintis vyras puikiai jaučiasi Lietuvoje. Lietuvių kalbą vyresnio amžiaus žmogui išmokti jau kiek sudėtingiau. Tačiau išvykęs į miestą jis lengvai susikalba, nes jaunesni žmonės Lietuvoje puikiai kalba angliškai.
Mėgsta būti vienas namuose. Taip gali leisti dienų dienas, dirbdamas per nuotolį, mąstydamas, o ramybę apibūdindamas labai paprastai: „Atvažiavau į ankstyvąją pensiją.“
Sodybos kieme stovi motociklas. Mėgstamiausia Steveno transporto priemonė, beje, per pirmąjį pasimatymą pakerėjusi ir Almą.
Stovi ir mobilusis kemperis, kuriuo Alma ir Stevenas iš Anglijos parsikraustė į Lietuvą. Juo dažnai keliauja. Nori pažinti kuo daugiau gražesnių jos vietų. Alma pakeliui stebi sodybas, parsiveža vis naujų idėjų, kurias pritaiko savo aplinkoje.
Bet vieną kartą grįžę iš Nidos padarė išvadą: „Ko mes ten važiavome? Juk čia gražiau!“
Kartais draugai Almos paklausia, ar nebijo gyventi taip giliai miške. „Praradau baimės jausmą, – sako moteris. – Čia tik medžiai, žvėrys ir paukščiai, niekas nenuskriaus.“
