Naujausios
„Lietuva — mano tėvynė“
Šiauliuose gyvenanti 80-metė Genovaitė Sinušienė atsispiria dukters kvietimams važiuoti kartu gyventi į Angliją. „Lietuva — mano tėvynė, dėl kurios ir tėvelis Fabijonas Mackevičius, ir mama Agota, ir brolis Jonas paaukojo tiek daug“, — moteris pasineria į ryškius vaikystės ir jaunystės.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Žmona drąsa nenusileido vyrui
Apie pirmuosius tėvelio kovos už Lietuvą bandymus ponia Genovaitė iš mamos išgirdo jau gerokai paaugusi, mat pati tais laikais dar nebuvo gimusi. Kelerius metus kartu su kitais emigrantais JAV padirbėjęs Fabijonas Mackevičius, atsisakęs planų statytis didžiulį namą už Atlanto. Grįžo pas Lietuvoje likusią žmoną su nemaža pinigų suma. Išsvajotas namas neišdygo ir Lietuvoje.
„Tėvelis namo grįžo tuomet, kai lenkai buvo užėmę Vilniaus kraštą (apie 1920 metus), jie buvo ir Varėnoje, kur gyveno mano mamytė. Tėvelis paklausė draugo patarimo paaukoti Amerikoje uždirbtus pinigus kovai už Lietuvos laisvę. Jis kovotojams pirko šautuvų, skyrė pinigų proklamacijai. Tačiau tarp kovotojų atsiradus šnipui, mano tėvelį ir jo draugą suėmė, uždarė į kalėjimą Vilniuje“, — pasakoja dukra.
Drąsa vyrui nenusileido ir žmona. Agota Mackevičienė kalinčio vyro į už beveik 100 kilometrų nuo Varėnos esančią sostinę eidavo pėsčiomis. Ji pasamdė vyrui advokatą, kuriam pavyko išreikalauti jo paleidimo iki teismo. „Tikiu, kad tėvelį būtų išteisinę, tačiau jis nuo teismo ėmė slapstytis. Mama kartą yra skaičiavusi, kad pati nuo lenkų policininkų jį gelbėjo septynis kartus“, — sako ponia Genovaitė.
Tik pasirodžius lenkų įsakymui suimti Fabijoną Mackevičių gyvą ar mirusį, jo žmona susitarė dėl jo pabėgimo į Kauną plano. Kauno Šančių ginklų fabrike jam teko sargo darbas. Į Kauną pas vyrą persikėlė ir Agota su keturiomis atžalomis, tarp jų — ir penkerių metukų Genovaite, iki šiol aiškiai prisimenančia dryžuotą pasieniečio būdelę. „Žinau, kad mama “rubežių“ buvo kirtusi keletą kartų. Lietuvoje tuomet labai trūko knygų vaikams, apskritai informacijos iš aplinkinio pasaulio. Mama vis nešdavo knygas, laikraščius“, — sako ponia Genovaitė.
Dukart išgelbėjo fabriką
Kai Kauno Šančių ginklų fabriką perkėlė į Radviliškio rajoną, Linkaičius, kartu persikėlė ir Mackevičių šeima, mat šeimos galva naujajame ginklų ir šaudmenų fabrike išsaugojo sargo vietą. Ten dirbo ir „užėjus rusams“. “Kai priartėjo frontas, rusai turėjo greitai trauktis. Prieš išeidami, užminavo fabriką. Tačiau sprogo tik elektrinė ir keli sandėliai, kitus pastatus tėvelis spėjo išminuoti“, — 1940 metų įvykius mena ponia Genovaitė.
Fabriką perėmus vokiečiams, kaip ir daugelis vietinių, Fabijonas Mackevičius jame įsidarbino paprastu darbininku. „Tėvelis ir antrąkart, tik jau besitraukiant vokiečiams ir su mano brolio Jono pagalba išminavo fabriką. Sprogo tik trys sandėliai. Mama, tėčiui grįžus namo, ilgai žegnojosi“, — vėl sunkiai atsidūsta pasakotoja.
Rusai, sužinoję apie Fabijono Mackevičiaus drąsą, ne tik jo žygdarbį išgyrė spaudoje, bet ir norėjo vyrą apdovanoti. „Tačiau tėvelis buvo nepartinis ir tokiu tapti atsisakė, — toliau pasakoja moteris, — Savo drąsų poelgį aiškino paprastai: “Noriu, kad po manęs gyvensiantys žmonės matytų, kas buvo pastatyta mano kartai gyvai esant. Juk visko sugriauti negali“.
Išgelbėjo žydaites
Vokiečiams besitraukiant iš Linkaičių, į Mackevičių namus atbėgo išsigandusi žydaitė moteris su 8-9 metukų mergaite iš Linkaičių priverčiamųjų darbų stovyklos. „Matyt, vokiečiai ruošėsi toje stovykloje už spygliuotos vielos tvorų laikytus ir jiems dirbusius žydus šaudyti ar išvežti“, — viešnių apsilankymą aiškina pašnekovė.
Genovaitė Sinušienė kilusi iš devynių vaikų šeimos, tačiau ir baimė dėl gausaus būrio savo atžalų jos tėvams nesutrukdė padėti žydaitėms.
„Mes visi neabejojome, kad netrukus į namus įsiverš vokiečiai. Reikėjo skubėti. “Žydaites mama paslėpė už vieno kambario durų ir ant jų užmetė kailinius. Vos spėjo tai padaryti, įsiveržė vokiečiai: “Juden ist?“. “Nicht“, — atšovė mama. Jie apžiūrėjo visus kambarius, pakilo “ant aukšto“. Juos sekėme apmirę iš baimės. Jei žydaites būtų radę, mus visus tikrai būtų sušaudę“, — ir šiandien neabejoja ponia Genovaitė.
Sulaukusi nakties, lietuvių šeima išgelbėtas žydaites išvedė iš namų ir paslėpė ant netoliese buvusios daržinės stogo. Ten jas slėpė ir valgydino savaitę.
„Tuomet tėvelis sukalė didelę medinę dėžę, kurioje užteko vietos mūsų globotinėms. Sukrovęs visą mūsų turtą į vežimą, pats atsisėdęs ant dėžės, kurioje slėpėsi žydaitės, su visų mūsų, vaikų būriu tėvas ir mama patraukė iš Linkaičių į tolimesnį vienkiemį, kur tuomet kraustėmės. Žydaites tėvelis paleido pakeliui, jos netoliese turėjo pažįstamų“, — baigia pasakoti išgelbėjimo istoriją.
Tačiau Mackevičių ryšiai su išgelbėtomis Roine Kaplan ir jos dukra Goldes nenutrūko. „Roine iš Izraelio, kur galiausiai išvyko, mano mamai lietuviškai rašė ilgus šiltus laiškus“, — ponia Genovaitė rodo kelis tokius laiškus. Tarp jų — sovietmečiu surašytas dokumentas, kuriuo pasiturinti Kaplan šeima, Radviliškyje turėjusi kepyklą, Kaune — žemės, Mackevičiams dovanojo 12 arų žemės ir namą.
„Kartą tėvelis buvo nuvažiavęs tos žemės apžiūrėti, tačiau priimti dovanos tuometinė sovietų valdžia neleido, prigrasinusi tremtimi į Sibirą“, — liūdnai šypteli pašnekovė.
Paskutinį laišką iš Izraelio, jau rusiškai rašytą Goldes, Genovaitė Sinušienė gavo 1992-aisiais. „Ji rašė, kad jos mama mirė, tačiau ji tebeturinti kitą mamą, kaip vadindavo mano mamytę. Tąkart atrašėme, kad ir antros jos mamos nebėra, nes mano mamytė taip pat mirė. Aš rusiškai nei skaityti, nei rašyti nemoku, tad daugiau Goldes nerašiau ir iš jos žinių nesulaukiau“, — apgailestauja ponia Genovaitė.
Vaikams — tėvų dalia
Ponia Genovaitė nesulaiko ašarų, prabilusi apie brolį Joną. Ji neatsistebi, kaip jo ir jos tėvo likimai pasikartojo. „Tėvelis, įsitraukęs į pagalbą kovotojams, buvo išduotas bendražygio, taip atsitiko ir dar visai jaunučiui, Radviliškio gimnazijoje besimokiusiam mano broliukui. Prisidėjęs prie partizanų, juos aprūpinęs ginklais ir šaudmenimis, kurių gausybė tiesiog mėtėsi tuomet jau buvusio Linkaičių ginklų ir šaudmenų fabriko teritorijoje, jis taip pat buvo įduotas rusams artimo draugo“, — kalba moteris.
Kaip mama kadaise eidavo iš Varėnos į Vilnių lankyti kalinčio vyro, taip Genovaitė iš Radviliškio „ant stabdžių“ traukiniu važiuodavo į sostinės Lukiškių kalėjimą lankyti brolio. “Ko tik ten neprisižiūrėjau, begalinėse eilėse laukdama, kol broliui galėsiu perduoti maisto ir paimti jo kruvinus marškinius.
Joną Mackevičių nuteisė tik iš trečio karto, jis prisipažino, neatlaikęs baisių kankinimų. „Nuteisė brolį 15 metų. 10 metų, gražiausius jaunystės laikus, jis praleido tremtyje Sibire. Grįžęs namo išgyveno dar dvejus metus“, — ašarą dėl sunkaus savo šeimos likimo braukia moteris.
DRĄSA: Ponia Genovaitė neatsistebi savo šeimos drąsa — tėvo, dukart išminavusio ginklų ir šaudmenų fabriką, mamos, rizikavusios vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų nepažįstamas žydaites, brolio Jono, padėjusio kovotojams už Lietuvos laisvę.
ŠEIMA: 1936 metai, Kaunas. Šeimos galva — Fabijonas Mackevičius su žmona Agota ir vaikais. Pirma iš kairės antroje eilėje — Genovaitė, šalia — jos brolis Jonas. Vieni iš ramesnių šeimos gyvenimo metų, ištrūkus iš lenkų priespaudos Vilniaus krašte.
BROLIS: Genovaitė su broliu Jonu, tik grįžusiu po 10-ies Sibiro tremtyje praleistų metų.
NUOTRAUKA: „Mano mylimai Agatai Mackevičienei ilgam prisiminimui nuo Kaplanienės Roine ir Goldes Sosnovikienės“, — Genovaitės Sinušienės mamai iš Izraelio rašė ir nuotrauką siuntė lietuvių šeimos išgelbėtos žydaitės.
AŠAROS: Genovaitė Sinušienė nesulaiko ašarų, prakalbusi apie brolio Jono tremtį, nors ir jos tėvelių likimas — sunkus, kupinas išbandymų.
Jono TAMULIO nuotr. ir reprod.