Naujausios
Lėlių kolekcija peraugo į muziejų
Rygietė Inara Liepa jau dvidešimt metų kuria tekstilines lėles, tiek pat laiko renka jas, pliušinius, plastmasinius ir kitokius žaislus, juos supusius daiktus. Vos prieš mėnesį ši jos aistra išaugo į Rygoje, Dauguvos pakrantėje įkurtą trijų aukštų Lėlių meno muziejų.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Seniausiai lėlei — 200 metų
Daug metų puoselėtą muziejaus idėją Inarai padėjo įgyvendinti ją palaikę vyras ir dukra: „Svajojau apie profesionaliam autorinių lėlių menui skirtą muziejų, kur ne tik būtų eksponuojamos senos lėlės, bet ir galėtų vykti meistrų pamokos pradedantiesiems lėlių kūrėjams, tarptautinės parodos“. Šį sumanymą muziejuje jau pavyko įgyvendinti: šalia keičiamoms parodoms skirtos salės įkurta klasė profesionalų vedamiems užsiėmimams.
Antrame muziejaus aukšte apžiūrime maždaug 900 lėlių kolekcijos eksponatų — nuo XIX amžiaus žaislų iki mūsų dienų. Pirmiausia žvilgsnį traukia kuklus medinis supamasis arkliukas. „Man jis labai brangus, tai — draugės dovana. Jai šį arkliuką iš malkų 1957-aisiais sumeistravo tėvelis.“
Toliau stovinčioje spintoje atskirose lentynose susodintos ir sustatytos medžiaginės, porcelianinės, vinilinės ir plastmasinės lėlytės, daugiausiai — tautiniais rūbais, iš Vokietijos, kur ypač išplėtotas lėlių menas, Prancūzijos, Estijos, Meksikos ir net Afrikos. „Beje, lėlės iš Lietuvos dar neturiu“, — užsimena Inara.
Atskira spintelė skirta praeito šimtmečio trisdešimtųjų metų žaislams. Tarp jų — ne tik lėlytės, bet ir tada ypač populiarios porceliano figūrėlės, savadarbiai įvairių formų nedidukai, daugiausiai mediniai žaisliukai, kurie vaikams buvo gaminami į Sibirą ištremtose latvių šeimose.
Inaros veide sušvinta šypsena, priėjus prie jos širdžiai ypač brangių žaislų — 1809 metais pagaminto seniausio kolekcijos eksponato — lėlės ir šimto metų senumo, daug kartų lopyto pliušinio meškiuko. Netoliese — naujausias eksponatas, vos prieš dieną Inarai dovanotas žavus 50 metų meškiukas.
„Visuomet mielai priimu tokias dovanas ir jų laukiu. Smagu papildyti kolekciją, tačiau kai kurios “dovanos“ jau tokios suplyšusios, kad jas tenka tiesiog išmesti“, — neslepia muziejaus įkūrėja. Dėl surinktų eksponatų gausos ekspozicijas ji žada keisti.
Eksponatai vaikams ir suaugusiems
Tarp įdomesnių muziejaus eksponatų — praeito amžiaus pradžioje populiari vadinamoji buduarų lėlė, mėgta aukštuomenės mergelių. Gal todėl jos kūnas, rankos ir kojos truputį pailginti, o aplinkui — gausybė smulkmenų: nuo lėlių indų servizo, iki pudros ir kvepalų buteliukų. Mažiau pasiturinčios to laikotarpio panelės mieliau žaisdavo su pigesnėmis lėlytėmis: parduotuvėje buvo galima įsigyti plastmasinių lėlių galvų ir rankų, o jų kūnas ir drabužiai būdavo siuvami ir mezgami namuose.
Pačius mažiausius muziejaus lankytojus Inara kviečia užsukti į jiems skirtą kampelį, kuriame — kartoniniai lėlių nameliai („Juos parsivežiau iš Lietuvos“, — sako muziejaus įkūrėja). “Čia gyvena fėjos — mažos lėlytės, kurias taip mėgsta patys mažiausi nenuoramos“.
Suaugusiųjų akis traukia prabangių kolekcinių angliškų lėlių pilna spinta. Šias prabangia senove dvelkiančias lėles I. Liepai kartais dovanoja Anglijoje gyvenanti draugė. Tarp jų yra ir akinančiai baltais rūbais vilkinti grojanti lėlė. „Manau, kad ši lėlė seniau būdavo dovanojama nuotakai, kad prieš santuokos ceremoniją ją gerai nuteiktų“, — sako Inara.
Muziejaus vadovės žodžiais, vaikams visuomet smalsu išvysti žaislus, kuriais, būdami maži žaidė jų tėveliai. „Tai 50-60-aisiais praeito šimtmečio metais populiarūs kompozito masės (gipso, maišyto su pjuvenomis) ir celuloido žaislai. Paskutiniųjų tėra keletas, nes celuloidas — itin trapi medžiaga. Tokie žaislai greitai suduždavo arba įskildavo, o į aštrius jų kampus nemažai vaikų susižalodavo. Todėl netrukus po jų gamybos pradžios, ji buvo nutraukta ir šiais žaislais nebeprekiauta“, — pasakojo Inara.
Atrakcijos mažosioms „madistėms“
„Ypač daug įdomybių mūsų muziejuje laukia mergaičių“, — žada Inara Liepa. Joms skirta princesės spinta, kurioje esančias senas sukneles, skrybėlaitės ir batelius mažosios lankytojos gali drąsiai matuotis.
Anot muziejaus direktorės, didelio mergaičių susidomėjimo sulaukia 1936 metų suknelių eskizai, kuriuos Inarai dovanojo Suomijos pasiuntinio Latvijoje žmona Katrin Hamalainen. Juose — ponios Katrin mamos suknelės, kurias moteris įamžino perpiešdama pagal turėtus spintoje drabužius.
Tetos Mildos kampelyje jaukiai įsikūrė žmogaus ūgio medžiaginė lėlė savo vardą gavusi I. Liepos 94 metus nugyvenusios tetos garbei. „Ji buvo nepakartojama moteris, labai įdomus žmogus, todėl jos atminimą įamžinau vienoje iš muziejaus lėlių, šalia kurios padėjau tetos jaunystės nuotraukų albumą, tuometinius žurnalus. Juos mažosios lankytojos mielai varto. Joms įjungiu ir seną plokštelių patefoną“, — minėjo pašnekovė.
Baigdama rodyti savo kolekciją Inara atkreipia dėmesį į mergaitėms ir berniukams ypač įdomų prietaisą — praksinoskopą — prancūzo Čarlzo Reno 1877 metais išrastą optinį žaislą. Reno įmontavo veidrodžius aplink būgnelio centrinę ašį, jie atspindėjo aplink išdėliotus paveikslėlius. Pasukus būgną, matoma judesio iliuzija. Pasakos tęsinys.
IŠNAŠA: „Inaros veide sušvinta šypsena, priėjus prie jos širdžiai ypač brangių žaislų — 1809 metais pagaminto seniausio kolekcijos eksponato — lėlės“.
LĖLĖ: Lėlių meno muziejuje yra ir jo įkūrėjos, vadovės Inaros Liepos sukurtų lėlių, pavyzdžiui, ši — „Šviesos šokis“.
ŽAISLAI: Mediniai žaislai — vieninteliai, kuriais žaidė į Sibirą ištremtų šeimų atžalos.
MEŠKIUKAS: Šimto metų senumo kuklų meškiuką ateityje planuojama restauruoti.
ESKIZAI: 1936 metų eskizai daryti pagal originalias to laikmečio sukneles ir kitus drabužius.
MUZIEJUS: Lėlių meno muziejuje Rygoje tarp itin skirtingų eksponatų kažką įdomaus ras ir vaikai, ir suaugusieji.
Jono TAMULIO nuotr.