Naujausios
Tą dieną visur pasisekė
Laimai Lavans jau septintoji kelionė per Atlantą buvo ypač sėkminga. Iki tol po įvairias vietoves važinėjusi ir atkakliai giminės pėdsakų ieškojusi moteris vis turėdavo nusivilti – nieko realiai apčiuopiamo nerasdavo. Ji pati 1939 metais gimusi Saldus (Latvija), tad pirmiausia visi keliai ir vedė į šią vietovę bei apylinkes, iš kur kilęs jos tėvas Peteris Osvalds Lavans.
Šiemet jos ir pagalbininko latvio Haraldo Laucio, tapusio kelrodžiu ir vairuotoju trumpai kelionei, pasirinkta kryptis nuvedė į Lietuvą, Joniškio rajoną, iš kurio kilusi L. Lavans mama Emilija Meta Timpa, gimusi 1906 metais Aleknaičiuose netoli Daunoravos. Moteris į dausas iškeliavo 1989-aisiais. Vis dėlto Laima nežinojo tikslios mamos gimimo vietos, tik įsivaizdavo, kad reiktų duomenų ieškoti Šiauliuose muziejuje ar archyve.
„Bevažiuojant ji prasitarė, jog turėtų būti apie 30 kilometrų nuo sienos. Tad suabejojau Šiaulių pasirinkimu, šis miestas gerokai toliau, tad pasiūliau stabtelėti Joniškyje. Mums tiesiog stebuklingai pasisekė. Kur ėjome, ten pataikėme į dešimtuką. Pirmiausia nuvažiavome į Joniškio rajono savivaldybės administraciją. Prie informacinio langelio dirbanti moteris iškart suprato, ko mums reikia ir pakvietė darbuotoją, kurios vardo nei pavardės, gaila, neįsidėmėjau per skubą ir pasimetimą (tai buvo Daiva Bičkienė, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėja – aut. past.), kuri davė žemėlapį ir nuorodas, padėjo susisiekti su dr. Ernestu Vasiliausku, puikiai žinančiu latvių diasporos istoriją Daunoravoje ir Joniškio krašte. Jis, išgirdęs, kad ieškome Timpų giminės, nukreipė į Daunoravą ir Nartaučius, pas Emmą (Emma Dunce–Steponavičienė, gyvenanti Nartaučiuose – aut. past.), peržiūrėjęs genealoginį medį, atsiuntė tikslias giminės atšakų pavardes. Su Laima jam ir moterims savivaldybėje esame labai dėkingi“, – pasakojo Haralds Laucis, su kuriuo L. Lavans susipažino per savo draugę, jo tolimą giminaitę, taip pat gyvenančią Brazilijoje.
Pirmą kartą susitiko giminės
Artėjant prie Daunoravos giminės šaknų ieškotojams kurį laiką nepavyko susisiekti su Emma, tad pagal nuorodas ir žemėlapį Laima su Haraldu savarankiškai nuvyko į kapines ir pagal aptiktą pavardę Duncis suprato patekę į teisingą vietą. Senelių ir kitų Timpas giminės kapų nežymi nei kryželis, nei antkapis, jas galėjo parodyti tik gerai atsimenanti Emma, įsidėmėjusi kadaise greta kauburėlio Laimos Lavans tetos, gyvenusios Rygoje, pasodintą tują. Emmai, beje, šis susitikimas irgi buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o ji su Laima Lavans yra antros kartos pusseserės.
„Mano senelis Vilis Duncis (1882–1969) ir jos senelė Lyzė (1862–1943) buvo brolis ir sesuo. Apie Laimos atšaką neteko girdėti, tačiau apie kitus giminaičius (taip pat ir Timpas) – taip. Senelė mums, vaikams, labai daug pasakodavo, bet ne pasakas, o tikrovės atsitikimus, žmonių iš giminės gyvenimo istorijas. Jos vis prašydavome: „Papasakok apie senus laikus“. Tik gaila, kad maži nežinojome, ko klausti, visų detalių neišsiaiškinome, – apgailestauja E. Dunce-Steponavičienė, surinkusi didelį lobyną iš dundurniekų istorijos, sukaupusi daug nuotraukų.
„Šis susitikimas buvo be galo malonus. Iš pradžių išsigandau, kad nesusikalbėsiu, bet Laima puikiai, net beveik be akcento šneka latviškai. Išsaugojo savą kalbą daugybę metų. Kartu palydėjau ją į buvusius Aleknaičius, kur kadaise stovėjo jų šeimos namas. Ten nieko nelikę, dirbami, užsėti laukai, auga javai. Bet vietą galėjau nustatyti, nes turiu pažįstamą iš Žadvainių, kadaise Aleknaičiuose gyvenusią, ji parodė. Be to, kadangi esu mėgėja rinkti su senais laikais susijusius dalykus, išsaugojau giminių turėtą to namelio nuotrauką. Jis išsiskyrė apylinkėje, nes dar tebebuvo šiaudiniu stogu. Tik dabar taip greitai neberadau fotografijos. Gal muziejui atidaviau ar kažkur padėta. Bet aš ją surasiu“, – kalba Emma Dunce-Steponavičienė.
Tad liepos 4-oji tapo atradimų diena. Po apsilankymo Nartaučių kapinėse L. Lavans iškart nusprendė pasirūpinti protėvių ir giminių kapu, pastatyti paminklinį akmenį. Tam dar spėjo apsilankyti kapinių paminklų dirbtuvėse apsižvalgyti ir įvertinti, ką pasirinkti. Jai be galo svarbi buvo ši kelionė. Juk kadaise, su tėvais per pabėgėlių stovyklą Vokietijoje išvykusi į šalį už Atlanto ir klausydama jų kalbų net netikėjo, kad apskritai kada nors galės atvykti į tėvynę už „geležinės uždangos“. Bet griuvus Sovietų Sąjungai toks šansas atsirado, o septintą kelionę vainikavo sėkmė. L. Lavans Brazilijoje dar turi jaunesnę seserį Marą, gimusią 1944 metais, brolis Janis, gimęs 1945 metais, jau miręs.
Platesnės žinios apie giminę
Klaipėdos universiteto docento dr. Ernesto Vasiliausko indėlis šiame pasakojime itin reikšmingas. Jis tyrinėjo dundurniekų istoriją, išleido knygą apie Didžiosios ir Mažosios Daunoravos, Bertaučių ir Satkūnų dvarus, šiuo metu kartu su kolegomis Lietuvoje ir Latvijoje rengia spaudai naują knygą apie Daunoravos latvius – dundurniekus. Dundurniekai – latvių evangelikų liuteronų diaspora Lietuvoje, susiformavusi XVII–XIX amžiais vokiečių baronų valdyto Daunoravos dvaro valdoje, latvių kalba vadinta dundurniekais (terminas fiksuotas XIX amžiaus antrojoje pusėje).
Pasak dr. E. Vasiliausko, Šiaulių–Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčios santuokų knygoje 1886 metais Joniškio bažnyčioje fiksuota Janio (vyresniojo, mirė po 1943 metų) Timpos ir Lyzės Duncis santuoka, o konfirmacijų knygose – jų vaikų įrašai tarp 1909–1912 metų. Vaikų gimimo vieta nurodoma įvairiai – Lielberkenė, Augstkalnė, Bukaičiai (Duobelės ir Jelgavos kraštai, Latvija) ir Daunorava, tad į Joniškio kraštą ši šeima atsikėlė iki 1909 metų.
Šiaulių ir Mežmuižos (Augstkalnės) parapijų knygose yra duomenų apie 7 vaikus – 2 sūnus ir 5 dukras. Pirmojo pasaulinio karo metais Janio Timpos šeima kaip ir kitos dundurniekų šeimos (Pūkiai) buvo priversta trauktis į Rusijos imperijos gilumą, dabartinę Ukrainą, kur likimai susiklostė įvairiai – jaunesnis sūnus Vilis žuvo Rusijos pilietinio karo metais, 2 dukros negrįžo į tėviškę ir liko gyventi Ukrainoje.
Grįžusiai šeimai teko bylinėtis teismuose, kad susigrąžintų savo sodybą, kurioje karo metais buvo įsikūrę kiti žmonės. Tėviškėje, Aleknaičių kaime, liko gyventi vyriausiojo sūnaus mūrininko (statė tam kraštui būdingus molinius namus) Janio jaunesniojo šeima, vaikai lankė Daunoraičių II (latvių) pradžios mokyklą. Jo sūnus Egonas (1925–2007) 1944 metais persikėlė į Jelgavą dirbti geležinkelyje, ten ir įsikūrė.
Pavardės Timpa kilmės aiškinimai yra du: vienas – nuo žodžio, reiškiančio smulkų piniginį vienetą – „timpa“ (30 grašių), kitas – nuo vokiško žodžio, reiškiančio kažkokį daiktą, drabužio dalį, smailų užbaigimą, kampą, kapišoną. Ši pavardė pagal 1935 metų surašymo duomenis taip pat paplitusi Jelgavos (11), Jekabpilio (10), Bauskės kraštuose.
