Naujausios
Laikas, atrastas sau
Tai, su kuo dabar susiduria Lietuvos žmonės — krize, nedarbu, nežinia dėl ateities, Dalia Pocienė patyrė prieš trejetą metų. Bankrutavus įmonei visi keliai į ateitį atrodė užkirsti. Žemaitė užsispyrė ir gyvena taip, kaip visada norėjo: daro papuošalus iš odos ir priverčia laiką paklusti sau.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Smogė bankrotas
Kūryba ir savęs išbandymas prasidėjo skaudžiai. Išdirbus penkiolika metų gamybos ekonomiste, kartu su visais „Šiaulių Stumbro“ darbuotojais, vieną dieną ji išgirdo seniai sklandžiusį, tik galutinai pasitvirtinusį nuosprendį — bankrotas.
Žinia atėmė jėgas, buvusi aiškiai suplanuota diena vedė į nežinomybę.
Per keletą mėnesių susirado darbą. Susitiko su darbdaviu, pasirašė darbo sutartį. Bet paaiškėjo, kad jai mokės šimtu litų mažiau, nei buvo nurodyta skelbime.
Dėl šios apgaulės, Dalia pasijautė menka. Ji atsiėmė darbo sutartį ir atsisveikino.
Gelbėjimosi planas
Pirmą dieną apėmė neviltis. Antrą dieną susiėmė ir nusprendė: gana savęs gailėti, laikas save pradėti mylėti. Meilė prasidėjo kiek netikėtai — Dalia nusprendė, kad užteks vaikščioti su sena rankine, reikia siūdintis naują.
Odos turėjo, siūti mokėjo — Vilniaus lengvosios pramonės technikume yra įgijusi viršutinių drabužių siuvimo technologės specialybę.
Tačiau trūko odai paruošti reikalingų įrankių. Išsiruošusi į turgų užmatė įrankius medžiui apdirbti. Ir lyg tarp kitko paklausė, ar nėra ir odai skirtų? Prekiautoja pasiūlė ateiti į jos vyro dirbtuves — meistras ką nors sugalvosiąs.
Kita diena Dalios planus sujaukė: ligoninė, operacija, sanatorija. Atgaunant jėgas sanatorijoje, mamą ištiko pirmas insultas. Visa moters vasara praėjo Kūlupėnuose (Kretingos rajonas) slaugant tėvus.
Pas įrankių meistrą ji grįžo po trijų mėnesių. Tada moteris nežinojo, kad ją likimas suvedė su šiauliečiu tautodailininku Antanu Lažinsku.
Išvydęs paržuvėlę, jis pajuokavo: „O aš galvojau, kad numirei!“ Dalia atsakė: “Beveik“.
Vidinė kova
Meistras moterį pradėjo kamantinėti, ką ji siūs? Išgirdęs, kad rankinę sau, neatstojo toliau: o kodėl sau, kodėl nepabandžius parduoti?
Tą patį rugsėjį, per Šiaulių miesto dienas, Dalia pirmą kartą bulvare pradėjo prekiauti odiniais savo gaminiais.
Oda ją traukė seniai, dar dirbdama „Stumbre“ ji nepraeidavo nepaglosčiusi šios medžiagos. Jau tuomet ji oda buvo dekoravusi šalį, pasisiuvusi rankinę, striukę, į kurią žmonės gatvėje atsigręždavo.
Darant pirmąsias seges, rankos nebuvo klusnios. Jei per visą dieną susukdavo penkias rožes, kurių žiedlapiai reikalauja ypatingo išpuoselėjimo (jie ne tik išlankstomi, bet ir pakaitinami ant atviros liepsnos), būdavo laiminga. Dabar tiek rožių išraito per vakarą.
Pirmą kartą ant prekystalio pasidėjusi keletą dirbinių, moteris jautėsi nejaukiai. Buvo gėda. Galvojo: bendradarbiai pagalvos: „Išėjo į gatvę“. Už tokias mintis meistro Antano žmona Staselė motiniškai barė: “Tu gi nevogei, pati padarei!“
Vidinę kovą su savimi Dalia laimėjo. Su Lažinskais pradėjo važiuoti į muges. Kai pirmą kartą atvažiavo į Kaziuko mugę, ją pastebėjo Vilniaus modelių namai, su kuriais pradėjo bendradarbiauti. O atvažiavus antrąkart ją susirado prieš metus papuošalus pirkusios moterys.
Per dvejus metus kūrėją iš Šiaulių įvertino ir didmiesčių Dailės galerijos. Jos odinės gėlės iškeliavo į Australiją, Olandiją, Ameriką.
Vasario 3 dieną Šiaulių tautodailės salone moteris rengia pirmąją parodą.
Darbo priemonės
Oda Dalia buvo apsirūpinusi anksčiau — gamykloje buvo galima nebrangiai nusipirkti odos atraižų.
Dabar moteris odą perka iš Kėdainių, Kauno. Pasiūlo ir geri žmonės. Kartą jos papuošalus ilgai apžiūrinėjo močiutė. Sekančią dieną ji atnešė rankinę, pridėtą kruopšiai susuktų juodų ir sniego baltumo atraižėlių, kurias saugojo penkiolika metų.
Kitos darbo priemonės — aštrūs kerpantys ir pjaunantys įrankiai, klijai (net plytelių), lankstūs pirštai, kruopštumas ir kantrybė.
Aišku, prie viso to reikia paminėti ir tokį faktą. Dalios senelis iš mamos pusės Jonas Leliuga buvo medžio drožėjas, o išėjęs į pensiją tapo tautodailininku. Ką gali žinoti, ar anūkės sėkmės neįtakojo jo genai?
Antikrizė pagal Dalią
Kaip nepalūžti ir rasti jėgų išgyventi? Dalia patarė: pasitelkė protą ir pradėjo galvoti, ką daryti? Nuo emocijų, jausmų, gailesčio sau atsiribojo griežtai. Liko tik esminis klausimas: kaip būti reikalinga sau, šeimai ir išlikti moterimi?
Pradėjo puoselėdama savo pomėgius. Gelbėjo tai, kad ji mokėjo siūti, niekada nebuvo nutolusi nuo meno. Tačiau Dalia pastebi: visi kažką sugebame, tik nesiryžtame pradėti, atidedame rytdienai, kuri tęsiasi ištisus metus.
O kai priimi sprendimą, padėti imasi likimas, suvesdamas su nuoširdžiais, gera linkinčiais žmonėmis ir palankiomis aplinkybėmis.
Paveldėtas užsispyrimas
Moteris mano, kad vidinį nepasitenkinimą nešiojamės kiekvienas. Kiekvienas skirtingai ir išlaisvėjame.
Rimtai susirgusi, kai lankė nelinksmos mintys gyvens ar ne, ir nebūtis, rodos, buvo čia pat, Dalia susiėmė: turiu kažką daryti! Pavyzdžiui, tai, kas šiandien malonu. Atsirado pyktis, kad taip ir nesurado laiko savo pomėgiui, sau, buvo priklausoma nuo darbo, šeimos. Negi taip ir išeis — bejėgė, silpna, nepamilusi savęs?
Moteris neatmeta galimybės, kad sunkmečiu padėjo ir tėvo, buvusio geležinkeliečio, vėliau tapusio ir Kūlupėnų geležinkelio stoties viršininku, užsispyrimas.
Kūlupėnuose pastatyta geležinkelio stotis giliais tarybiniais laikais buvo pavadinta „Kartena“. Nes abu kaimus skyrė šešetas kilometrų ir galvota, kad jie su laiku plėsis ir susijungs.
Toks pavadinimas žmones klaidindavo, važiuojantys į Karteną, išlipdavo Kūlupėnuose. Žemaitis užsispyrė atstatyti teisybę. Nors jam įrodinėta, kad tai neįmanoma, reikės keisti atlasus ir panašiai, jis buvo neperkalbamas, savo tiesą įrodinėjo ir Maskvoje. Berods, 1975-aisiais iš Rygos geležinkelio valdybos gauta palanki telegrama — tegul bus „Kūlupėnai“.
Laiminga
Dalia negalvojo, kad jos pomėgis kurti papuošalus, siūti kosmetines ir net dėklus kepsnių iešmams, taip ilgai tęsis. Manė „pasisotins“ kūryba ir imsis kažko rimtesnio.
Šiandien dar nieko keisti nenori. Gal ir dėl to, kad dabartinis ritmas jai labai parankus.
KŪRĖJA: Pradėdama kurti Dalia Pocienė neturi konkretaus vaizdo, kaip papuošalas atrodys. Forma, spalva, detalės tiesiog liejasi į visumą. Ir dar — kiekvienas dirbinys nuglostomas šimtus kartų.
KOMPLEKTAS: Šis ir kiti panašūs apyrankės ir kaklo papuošalai primena senovės didikų nešiotus papuošalus.
VĖRINYS: Per vieną vakarą sukurti du panašaus stiliaus odiniai vėriniai.
GĖLĖS: Moterys pamėgo sages-gėles. Jomis puošia paltus, kepures ir rankines.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.