Naujausios
Kultūrinės klajonės tarp Australijos ir Lietuvos
Sigita Gailiūnaitė gimė, užaugo ir tebegyvena Australijoje, tačiau ją sutikome Šiauliuose vykstančiame IV tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje. Sigita — ištikima festivalio koncertų klausytoja.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Tikslas — pamatyti kuo daugiau
„Planuoju eiti jau į ketvirtąjį Frenkelio vilos festivalio koncertą, — šypsodamasi gražia lietuvių kalba sako moteris. — Viloje sukurta nepakartojama kamerinė atmosfera, kurioje gali sėdėti arti atlikėjų, tiesiog kvėpuoti kartu su jais“.
Trijų mėnesių Sigitos viešnagė Lietuvoje neapsiriboja vien Frenkelio vilos vasaros festivaliu. Ji daug keliauja po Šiaulių apskritį, nuvyksta į Vilnių, Klaipėdą, prisimena ir ankstesnį savo apsilankymą tėvų krašte.
Paskutinį kartą Lietuvoje ji buvo 2004-aisiais, kai į Papilės kapines atvežė palaidoti mamos palaikus, ten pat amžino atilsio atgulęs ir jos tėtis. „Tada buvo kitokia nuotaika, be to, tvarkiausi pilietybės dokumentus (dabar Sigita — ir Australijos, ir Lietuvos pilietė). Šįkart atvažiavau kaip kultūrinė piligrimė“, — šypsojosi moteris.
Ji stengiasi apsilankyti visur, kur per daugiau nei 20 metų, praėjusių nuo jos pirmosios viešnagės Lietuvoje 1988-aisiais, dar neteko pabuvoti. Tačiau jau dabar skaičiuoja, kad išvažiuojant liks ilgas sąrašas vietų, kurių dar nespėjo aplankyti. Jai tik šypseną kelia prieš kelionę pažįstamų australų užduotas klausimas: „Ką veiksi Lietuvoje tris mėnesius?“. Jau tada ji žinojo, kad nespės nuveikti visko, ką norėtų.
Meilę Lietuvai įskiepijo pasakos
Sigitos mama kilusi iš Ventos (Akmenės rajono), tėtis — joniškietis. „Tad visos mano šaknys — Šiaulių krašte“, — šypsosi Sigita, Šiauliuose apsistojusi pas gimines. Jai iki šiol skaudu, kad daugelį žmonių išblaškęs Antrasis pasaulinis karas paliko skaudžią žymę ir jos šeimoje.
Lietuvą palikę jos tėvai, tiesa, tada dar net nebuvę pažįstami, pirmiausia išvyko į Vokietiją, kur susipažino ir susituokė, jau vėliau — į tolimąją Australiją. Anot Sigitos, bėgdami nuo karo ir jų neišvengiamai laukusios Sibiro tremties, tėvai naiviai tikėjo, kad ši emigracija — laikina ir iki paskutinio atodūsio tikėjosi grįžti į tėvynę. „Kažin, kaip būtų susiklostęs mano, mano brolio ir tėvų likimai, jei istorinė situacija būtų kitokia“, — liūdnai svarsto Lietuvos svetur besiilginti moteris.
Lietuvos ilgėjosi ir jos tėvai, jie troško sugrįžti, tačiau Tarybų Sąjungą tvirtai gaubusi „geležinė uždanga“ to neleido. Tiesa, tėvas lankėsi Lietuvoje, o 1993— 1999 metais čia su mama gyveno Sigita. Vedusi anglų kalbos būrelį Ventos mokykloje, paskui ji įsigijo butą Klaipėdoje ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vėliau — dabartinėje Klaipėdos kolegijoje mokė anglų kalbos. Tačiau asmeninės priežastys privertė grįžti į Australiją.
Kodėl Lietuva čia negimusiai moteriai tokia svarbi? Sigita vis dar bando sau pačiai atsakyti į šį klausimą, tačiau susimąsto: „O gal net nereikia ieškoti atsakymo. Tiesiog jaučiu tai, ką jaučiu. Mane traukia Lietuva. Mano mėgstamiausia knyga, su kuria užaugau, — lietuvių liaudies pasakų knygelė “Sigutė“. Meilę Lietuvai, matyt, man ir įskiepijo tos kiekvienam lietuviui vaikui žinomos pasakos, kad ir apie kiškį praskelta lūpa“.
Išdidžiai prisistato lietuve
Paklausta, kaip pavyko taip puikiai išmokti lietuvių kalbą, Sigita neslepia, kad sunkiomis lietuvybei puoselėti sąlygomis, kuriomis ji augo, tai buvo nelengva. „Gimiau Bulli miestelyje, didesnio Wollongong miesto priemiestyje, gerokai nutolusiame nuo Australijos sostinės Kanberos. Ten, kitaip nei sostinėje, Melburne ar Sidnėjuje nebuvo lietuviškų mokyklų, nors lietuviai būrėsi į bendruomenę. Vis dėlto mokytis lietuvių kalbos galėjau tik namuose, kur buvo kalbama lietuviškai“, — pasakojo pašnekovė.
Sigita neabejoja, nebūtų supratusi tėvų išgyvenamo skausmo, netekus gimtinės, ir tuo pačiu kasdienio nepakartojamo jų humoro jausmo, jei pati nebūtų kalbėjusi lietuviškai. Nors Australija — daugiakultūrinis kraštas, Sigitos kaimynai — italai, lenkai, atvykėliai iš Azijos šalių, ji vis dar jaučiasi emigrantų vaiku, tačiau išdidžiai prisistato lietuve.
Paklausta, ar ryžtųsi antrą kartą persikelti gyventi į Lietuvą, Sigita nutyla: „Jau kartą tam ryžausi. Nebuvo lengva. Pirmiausia teko priprasti prie visiškai kitokio klimato, išmokti gausybės buities dalykų. Antrąkart turbūt tam nesiryžčiau. Kita vertus, gal ir nereikia stengtis “visus savo kiaušinius sudėti į vieną krepšį“. Pasaulis dabar suartėjo. Dirbti Lietuvos labui galima ir gyvenant svetur (Sigita — Kanberos lietuvių bendruomenės sekretorė — aut. pastaba). Tiesa, į Lietuvą nedvejodama važiuočiau, jeigu... įsimylėčiau“.
Apie lietuvius Australijoje:
Pagal 2006 metų Australijos visuomenės apklausos duomenis, Australijoje gyveno 3070 asmenų, gimusių Lietuvoje ir 13 276 nurodė, kad jie yra lietuvių kilmės. Naujosios emigracijos lietuvių yra apie 500-1000 (tikslių duomenų nėra).
2007 metais atšvęstas 60 metų jubiliejus nuo pirmųjų lietuvių emigrantų atvykimo į Australiją po Antrojo pasaulinio karo.
Be Lietuvių Bendruomenės Australijoje veikia Lietuvių Jaunimo Sąjunga, lietuvių namai/klubai, tautinių šokių grupės, sporto klubai, chorai, penkios parapijos, lietuviškas radijas, laikraščiai ir interneto svetainės, lietuvių kalbos savaitgalinės mokyklėlės ir darželis bei kiti.
Kanberos lietuvių bendruomenė vienija per šimtą narių. Jos veikla glaudžiai susijusi su Šiauliais: bendruomenės narių Šiaulių universiteto bibliotekai dovanojamos knygos, žurnalai; jau 4 metus J. Janonio gimnazistams skiriamos stipendijos. Be to nuo 2002 metų kasmet geriausiam generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventui mokama premija.
Citata: „Pasaulis dabar suartėjo. Dirbti Lietuvos labui galima ir gyvenant svetur. Į Lietuvą nedvejodama važiuočiau, jeigu... įsimylėčiau“.
PROGA: Sigita džiaugiasi jai pasitaikiusia galimybe, jos žodžiais, prisiliesti prie aukšto lygio kultūros, todėl nepraleidžia Frenkelio vilos festivalio koncertų, lanko įvairius Lietuvos muziejus, kurių atsidavusiems darbuotojams nuoširdžiai dėkinga už jai rodomą dėmesį ir skiriamą laiką.
PILIETYBĖ: Lietuvos ir Australijos pilietybes turinti Sigita Gailiūnaitė nedvejoja: „Nenorėčiau matyti, kaip Lietuva atstumia dėl vienų ar kitų priežasčių svetur atsidūrusių lietuvių, tebedirbančių jos naudai. Lietuviai — maža tauta, ar reikia dar labiau ją mažinti?..“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.