Naujausios
Netipiška pirmininko žmona
Pirmoji filmo dalis pasakoja apie Janiną Garbenienę – kraštotyrininkę, preciziškai surinkusią ir į dvi knygas sudėjusią Karklėnų krašto, kuriame gyveno, istoriją knygoje “Karklėnų senovės atspindžiai” ir žmonių gyvenimą tautos istorijos kryžkelėse knygoje “Sielos žaizdos”.
Prisiminimais apie Karklėnų šviesuolę dalijasi Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos mokytoja – metodininkė Emilija Kvietkuvienė. Pirmą kartą J. Garbenienę ji išvydo 1984 – aisiais, kai buvo pristatytas jos vyras Juozas Garbenis – kolūkio pirmininkas. Emilija tuomet buvo jauna, neseniai Karklėnų mokykloje pradėjusi dirbti lituanistė.
“Kukli išvaizda. Pilkas sijonėlis. Glotniai sušukuoti plaukai. Ryškiai išsiskirianti iš kitų valdžios vyrų žmonų. Nestereotipinė pirmininkienė. Be galo šviesaus veido. Malonių veido bruožų, nuoširdžios šypsenos”, – pirmuosius savo kaip jaunos mokytojos įspūdžius prisimena E. Kvietkuvienė.
Vėliau ji girdėdavusi karklėniškius kalbant, jog Janina, dirbusi kolūkio kontoroje raštvede dažnai užtardavo kad ir prasikaltusius kolūkiečius. Įsiterpdavo į jų ir vyro pakalbį, patardama: “Nebausk. Atleisk. Pasitaisys.”
Beje, po daugelio metų, jau dirbant Kražiuose, ponios Janinos asmenybė E. Kvietkuvienę įkvėpė savo mokinei Gitanai Šarkytei pasiūlyti temą tautosakos tiriamajam darbui “Sovietinis kolūkis: pirmininkų žmonų gyvenimai.”
Šio 90 puslapių darbo kopiją E. Kvietkuvienė įteikė J. Garbenienei pristatant filmą Vašilėnuose.
Kaip mena kiti karklėniškiai, ir pats pirmininkas Juozas Garbenis buvęs puikus kolūkio šeimininkas. Labai rūpinosi žmonėmis. “Ne dėl savęs, dėl žmonių gyveno. Karklėnuose pastatyti vieni pirmųjų rajone kaimo kultūros namai, čia veikė dramos būrelis, repetavo ansambliai dirbo du meno vadovai. Pirmininkas pasirūpino, kad būtų įrengta maudykla. O patys Garbeniai gyveno labai kukliai. Nė lengvosios našinos neturėjo”, – prisiminimais dalijasi karklėniškiai.
“Protingas žmogus. Nelaižė valdžiai padų. Tvirtai jautėsi darbe, nes žinojo, ką ir kaip reikia daryti, kad kolūkis tvirtėtų”, – jau seniai Amžinybėn iškeliavusiam savo sutuoktiniui Juozui gerų žodžių negaili ir pati Janina, drauge su juo išauginusi keturis vaikus.
Su Juozu Janina susipažino pas savo tetą Aleksandrą. Jos namuose, baigęs mokslus ir įgijęs agronomo specialybę, kambarį nuomavosi būsimasis Janinos vyras.
Iš Šilalės rajono Trumpainių kaimo kilusi Janina Garbenienė rodo nuotraukas ir pasakoja savo šeimos istoriją. Tėvelis Petras Arlauskas buvo labai nagingas. Vasaromis statydavo žmonėms namus. Gebėjo viską. Nuo pamato iki rakto. Žiemomis darydavo baldus. Tačiau, kai Janinai sukako aštuoneri metai, tėvelis mirė. Tuomet šeima patyrė vargo ir nepriteklių. Ponia Janina pasakoja, kaip basa iš Šilalės nuėjo į Varnius aplankyti savo tetos Amelijos. Ji, pamačiusi dukterėčios kojas, iš kuklaus savo siuvėjos uždarbio nupirko Janinai batelius. Tai vienas šilčiausių ir gražiausių ponios Janinos vaikystės atsiminimų.
Istorijos ir gyvenimo metraštininkė
Kraštotyra J. Garbenienė susidomėjo pradėjusi dirbti bibliotekoje. Norėjosi skaitytojus pradžiuginti ne tik knygomis, laikraščiais, bet ir vietovės, kurioje gyvena, istorija. Rinkti kraštotyros medžiagą buvo sudėtinga. Funkcionieriaus, kolūkio pirmininko žmona. Žmonės vengė pernelyg atvirauti.
Tačiau rinkti kraštotyrą ir rašyti knygą apie savo kraštą nuolat skatino užventiškis kraštotyrininkas, muziejaus įkūrėjas, knygos „Kelmės kraštas“ autorius Vaclovas Rimkus. Svarbu, kad knyga būsianti parašyta, kad istorija liks ateinančioms kartoms. Tegu ir ne tuoj pat išleis. Išleis, kai savivaldybė turės pinigų.
Tai, ką per visą savo gyvenimą surinko, Janina savomis lėšomis išleido Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Atrinktą išsijotą medžiagą sudėjo į dvi knygas: „Karklėnų senovės atspindžiai“ ir „Sielos žaizdos“.
Knygoje „Karklėnų senovės atspindžiai“ pasakojama Karklėnų krašto istorija, aprašomi vietos gyventojų papročiai, šventės, pristatomi iškiliausi šio krašto žmonės.
Knygoje „Sielos žaizdos“ pateikiami autentiški Karklėnų krašto žmonių prisiminimai, Antrojo pasaulinio karo, rezistencijos dalyvių, ūkio, švietimo ir kultūros darbuotojų ir kitų žymesnių krašto žmonių biografijos, krašto tautosakos pavyzdžių.
Kražiuose J. Garbenienės knygą pristačiusi E. Kvietkuvienė eilinį kartą stebėjosi ne tik kruopščiu autorės darbu, surenkant tiek daug autentiškos medžiagos iš savo krašto, bet ir stipria jos asmenybe, kai sirgdama, vaikščiodama su ramentais arba sėdėdama vežimėlyje gebėjo išleisti knygas: „Jokio išdidumo. Jokio turto. Tik paprastas, natūralus kasdienis gyvenimas. Begalinė tolerancija. Jai nėra nė vieno blogo žmogaus.“
Už knygą „Sielos žaizdos“ J. Garbenienei paskirta anksti mirusios kelmiškės poetės Reginos Biržinytės premija. Nors ponia Janina yra pelniusi nemažai kitų apdovanojimų, jai itin brangi būtent ši premija. Su R. Biržinyte Janina bendravo. Poetė dažnai atvykdavo į Karklėnus, svečiuodavosi pas J. Garbenienę.
„Mano sielos draugė, – apie R. Biržinytę filme pasakoja ponia Janina. – Nepaprastos sielos moteris, vandenų dukra, išplaukiojusi visus Karklėnų vandens telkinius. Abi mėgome grožį, poeziją, dvasingumą. Nuostabiausia būtybė, kokią buvau sutikusi gyvenime, nuostabiausias žmogus po mano vyro.“
J. Garbenienė ir pati mėgina plunksną. Priklausė Kelmės literatų klubui „Vieversys“.Filme ji skaito prasmingų, giliaminčių savo eilėraščių apie tėviškę, žemę, žmogaus ryšį su ja, žmonių tarpusavio santykius.
Paprotinė bitininkystė
Antrojoje filmo dalyje pasakojama apie senovinį paprotinį Garbenių šeimos bitininkavimą. Kiekvienas šeimos narys turi savo avilį. Jį prižiūri, rūpinasi bitėmis, į avilį suneštas medus atitenka būtent tam šeimos nariui. Gimus kūdikiui, atsiranda naujas avilys. Kol vaikas paaugs, bites prižiūri tėvai. Išeidami iš namų dukra ar sūnus išsineša ir savo avilį.
Ponios Janinos šeimos nariai juokaudavo, jog ji gimė bityne. Mat, mama dirbdama prie bitučių, pajuto ją ateinant į pasaulį. Grįžusi į trobą pagimdė.
Kadangi bitininkavo ponios Janinos proseneliai, seneliai ir tėvai Janina išeidama iš namų išsinešė ir savo avilį su bitutėmis. Ne vieną dešimtmetį bitininkavo senoviniu, paprotiniu būdu. „Smagu, kai visa šeima susėdusi prie stalo valgo medų ir kalbasi apie biteles. Tai ir yra tikroji bičiulystė. Be to, vaikas per biteles mokosi savarankiško gyvenimo, – mintimis dalijasi ponia Janina.– Tačiau jauniausias sūnus buvo alergiškas bičių nuodams. Teko atsisakyti bitučių. Išdalinau avilius. Atsisėdau tuščiame sode ir pasijutau tarsi po laidotuvių. Apsiverkiau.“
Kražiškiui Linui Mockui J. Garbenienė padovanojo avilį su bitutėmis. „Padėjo pirmą medų išsukti. Kelerius metus mokė ir konsultavo kaip bitininkauti. Mane nustebino, kad sveikatos problemų turintis žmogus gali tiek daug dirbti“, – pasakoja Linas.
Apie J. Garbenienę kaip apie prigimtinės kultūros puoselėtoją filme pasakoja ir archeologas profesorius Vykintas Vaitkevičius, ne kartą lankęsis Vašilėnuose: „Į bitininkystę žiūri kaip į įsipareigojimą močiutei, mamai, kaip į bitininkavimo atgaivinimą moteriškąja linija. Vardiniai bičių aviliai – tai savotiškas prigimtinės kultūros lauko plėtinys.“
Atvažiavo pagerbti savo žmogaus
Jau trečiąjį ciklo „Kražių veidai“ filmą sukūrę ir Vašilėnuose, Kražiuose bei Kelmėje pristatę Diana ir Gintautas Stunguriai buvo sužavėti ir nustebinti Vašilėnų bendruomenės vienybės:
„Premjera Vašilėnuose buvo įspūdinga, nes pajutome bendruomenės dvasią. Pradėjo rinktis žmonės įvairaus amžiaus, vietiniai ir akivaizdžiai atvykę iš miesto, bet kilę iš Vašilėnų. Jie atvyko pagerbti savo žmogaus – Janinos Garbenienės.
Arvydas Rimgaila vietinius, negalinčius ateiti – oras tikrai buvo klaikus, plėšė duris, sūkuriais šokdino lapus ir kilnojo sijonus – atvežė į premjerą, o po to visus parvežė namo – tikras bendruomeniškumo jausmas“.
Kaip sakė bendruomenės pirmininkė Gražina Rimgailienė: „Dabar mes – penkiasdešimtmečiai esame jaunimas, trys šeimos mūsų amžiaus, o visi kiti gerokai vyresni ir jų belikę nedaug, trobos – tuščios, bet prižiūrimos atvažiuojančiųjų.
Stiprūs, nostalgiški prisiminimai apie tuos laikus, kai kolūkis buvo stiprus, pirmaujantis ir nieko netrūko – nei žmonių, nei darbų, nei švenčių, nei pramogų – viskas buvo žmogui.
O dabar nė kelio nėra. Tik vieškelis, nors tik 10-15 kilometrų atstumas iki Kražių ir Varnių. Nėra ir parduotuvės. Projektuose negali dalyvauti, nes per maža bendruomenė ir nėra jaunimo... Tokie šiandienos Vašilėnai. Galbūt, ta atskirtis ir vienija žmones, jie kimbasi vienas į kitą, kad išgyventų, nesijaustų visiškai vieniši.“
Studija Gin-Dia ir džiaugiasi, ir liūdi, kad tik šiais metais „išdrįso“ pristatyti filmą plačiau. Tai labai svarbu ir būtina filmo herojaus krašto žmonėms ir visam rajonui. „Ateityje stengsimės „eiti“ kuo plačiau – žmonės tokiuose dirbtinai padarytuose užkampiuose išsiilgę bendravimo, susiėjimų, naujų įspūdžių“, – mintimis dalijasi filmo kūrėjai.
Žiūrovus sužavėjo filmas ir jo herojė
Diana ir Gintautas Stunguriai džiaugiasi ir gerais žiūrovų atsiliepimais. Antai kelmiškė Vaida SUTKIENĖ filme įžvelgia gilią būties prasmę:
„Gandras tarsi angelas apglėbia plačiais sparnais pasakojimą apie Janiną Gerbenienę. Puiki pradžia, ji nuo pirmų akimirkų pakylėja aukštyn. Istoriją apie moterį, saugojusią ir dar tebesaugančią savo šeimą, giminę. Tai labai gražiai perteikta per bites, bičių šeimas, kurių kiekviena buvo skirta kiekvienam šeimos nariui, ir ne tik. Tai bičių apsauga, einanti iš kartos į kartą. Bičių šeima saugo žmonių šeimą ir visą giminę. Gili prasmė. Ji gili ir šių dienų akivaizdoje, kai didelėje šeimoje – Žmonijoje – vyksta nesuvokiami dalykai. Kodėl? Gal nėra visa vienijančio elemento?
Dokumentinė vaizdo apybraiža plaukia tarsi rami upė, niekur neužkliūdama, jos srovė teka nestabdoma ir susidaro toks įspūdis, kad ji nesibaigia ir dar tęsiasi už paskutinio kadro...“
Kelmiškis žurnalistas ir fotografas Vaclovas LIUBINAS:
„Prieš daugiau nei 20 metų su Janina teko bendrauti, jau tada žavėjausi jos stiprybe ir trykštančiu gyvenimo džiaugsmu, nepaisant negalios ir judėjimo tik vežimėlyje. Vėliau bendravimas kažkaip nutrūko, o kai šiandien pamačiau tą puikiai sukaltą filmą, labai aiškiai prisiminiau jos trobą, sodą, ir...knygų lentynas.
Kartais pavartau blizgančius žurnalus, pilna juose manančių esant garsiais žmogeliukų. Na, vienas-kitas tikrai yra žinomas kažkokiam ratui, gal net besimaudantis trumpalaikės šlovės pursluose. Fotografai per kelis žurnalo puslapius fiksuoja jų gyvenamą aplinką...Ir nė vienoje nuotraukoje neteko matyti NĖ VIENOS KNYGOS. Gražios grindys, puikios sienos, na, dar koks mopsas...Viskas...
O Janina visą gyvenimą tarp knygų. VISĄ GYVENIMĄ. Gal todėl šiandien, žiūrėdamas filmą, gėrėjausi ne tik šia žavia dama, jos namais, vaikų ir anūkų nuotraukomis ir pilnomis knygų lentynomis, bet ir nepaprastai švaria kalba. Jokių „ta prasme', „tipo“, „matomai“, jokių nereikalingų žodelyčių ir kitokių šiukšlių. Taip kalba tik labai didelės vidinės kultūros ir įgimtos inteligencijos žmogus.“
Emilija KVIETKUVIENĖ – Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos mokytoja:
„Žvarbią popietę Vašilėnų bendruomenės salė pilnutėlė. Nebuvo namų, iš kurių nebūtų atėjusių. Rinkosi ne tik vietiniai, bet ir seniai išsivaikščioję po didmiesčius. Jie sugrįžo pagerbti tos, kuri verta pagarbos. Kaip kitaip pasakysi apie Klapatauskių, Stašauskių, Savičių ir kitų vaikus. Janina visada buvo tikra. Savo gyvenimu, savo veikla, požiūriu, poelgiais. Todėl neateiti į jos šventę negalėjo tie, kurie taip pat tikri. Arba tikrumo pasiilgę.
Ilgiausių metų Janinai traukė visi Vašilėnai. Teikė gėles, sakė linkėjimus. Buvo didinga.“
Dalia LELIUKIENĖ – Vašilėnų gyventoja:
Puikus žmogus, mūsų kaimo šviesuolė. Šiltas ir mielas filmas- buvo momentas, kad net gerklėje gumulas pastrigo, p. Janinai kalbant apie kaimo beržą, iki kurio buvo lydimi išeinantys... niekad apie tai nebuvau susimasčiusi...“
