Naujausios
Kinija visam gyvenimui nesuviliojo
23-ejų šiaulietė Simona Stumbrytė, baigusi studijas Lietuvoje, pusmetį kinų kalbos mokėsi Kinijoje. Dabar atostogas namuose leidžianti mergina ir vėl netrukus planuoja grįžti į šią Rytų Azijos valstybę baigti kalbos mokslų. „Kinijoje nesijaučiu emigrante, ten esu laukiama, bet gyventi nenorėčiau. Kodėl? Nes nėra pieno, sūrio, duonos ir vyno“, — pusiau rimtai, pusiau juokais paaiškina Simona.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Pirmieji sunkumai — kinų kalbos pamokose
Mokytis kinų kalbos Kinijoje Simona ryžosi įvertinusi pasaulyje augančią šios šalies įtaką: „Kinų ekonomikai stiprėjant, manau, ateityje kinų kalbos poreikis dar labiau augs, taigi, tikiu, kad mano įgytos žinios bus naudingos“.
Studijoms Pekine ji pasirinko privačią mokyklą, kuri norinčius mokytis kinų kalbos priima ištisus metus. 600 eurų mėnesinio mokyklos mokesčio pakako ir pamokoms, ir apgyvendinimui.
Kinų kalba, Simonos žodžiais, itin sunkiai įkandama. „Mokausi keturių dalykų — kaip pasakyti tam tikrą žodį, kaip jį parašyti lotyniškomis raidėmis, kaip jį parašyti hieroglifais ir kaip teisingai išgirsti kiniškai sakomą žodį. Ypač sunku teisingai išgirsti. Pavyzdžiui, Pekine yra keturi skirti kirčiavimo būdai, pavyzdžiui, priklausomai nuo kirčio žodelis “ma“ gali reikšti “mama“, “arklys“, “linai“ arba “keiktis“, — pasakoja mergina.
Iš viso Kinijoje — apie 60 etninių grupių, kurių daugelis turi skirtingą šnekamąją kalbą. Mokslų užsieniečiui nepalengvina ir tai, kad greta surašyti dviejų skirtingų žodžių hieroglifai gali turėti trečiąją reikšmę, pavyzdžiui, „elektriniai“+“smegenys“=“kompiuteris“, “ranka“+“mašina“=“telefonas“. Kinų kalboje nėra nė vieno tarptautinio žodžio. “Na, gal išskyrus ok“, — šypteli Simona.
Mergina tiki, kad gerai išmokti kalbėti ir rašyti kiniškai įmanoma per dvejus metus. Pusmečio jai pakako išmokti elementariai susikalbėti. Gerai išsilavinęs kinas moka 6000— 8000 hieroglifų, tačiau kasdien galima išsiversti ir su 1500. Šiaulietės mokslus palengvino tik tai, kad praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, siekiant pakelti raštingumo lygį Kinijoje, valdžia supaprastino dažnai vartojamus hieroglifus. Tada sukurta ir raidyno sistema lotyniškais rašmenimis, atsirado galimybė transliteruoti kinų hieroglifus. „Todėl dabar Kinijoje ant kompiuterių ar mobiliųjų telefonų klaviatūrų esant lotyniškoms raidėms, jais rašomi skiemenys ir tada ekrane pasirodo eilė jas atitinkančių hieroglifų. Belieka pasirinkti reikiamą“, — pasakojo Simona.
Pavydas darbe
Kadangi Kinijoje troško ne tik mokytis, bet ir įgyti darbo patirties, Simona internetu susirado praktiką vienoje iš tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Praktikų Kinijoje siūloma įvairių: nuo neapmokamų, tačiau itin naudingų bakalauro darbus rašantiems ar praktiką universitetinėms studijoms turintiems atlikti studentams iki gerai apmokamų, leidžiančių padengti studijų įmokas ir užsidirbti. Simona pasirinko vidurkį, vidutiniškai apmokamą praktiką — 2000 juanių (apie 800 litų) per mėnesį.
Lietuvaitė susidūrė su visiškai kitokia darbo kultūra.
„Tipiškas darbuotojas kinas nėra iniciatyvus. Gavęs nurodymą, tačiau negavęs jam įvykdyti reikiamos informacijos ar priemonių, jis po kelių valandų ramiai pasakys nurodymo neįvykdęs, nes tam neturėjo visų būtinų dalykų“, — aiškino Simona. Kinijoje darbe itin svarbi subordinacija: aukštesnes pareigas užimančio darbuotojo žodis žemesniam — neginčytinas, net jei viršininkas neteisus.
Anot pašnekovės, keliais žodžiais visų kinų darbo subtilybių neapibūdinsi. Vietinių nuomone, darbe kinai — labai pavydūs. Viena iš priežasčių: darbuotojų algalapiai kabinami viešai skelbimų lentose, todėl kiekvienas žino, kiek uždirba kitas. Prie uždirbusio daugiau tuoj pat įkyriai prisikabinama — „veskis vakarienės“. Beje, jei vakarienės kolega kviečia savo iniciatyva, reikėtų sunerimti — kažko prašys.
Kinai nenori būti kinais
Nebuvo nė dienos, kad aukštaūgė šviesių plaukų lietuvaitė neišgirstų nuostabos kupinų kinų pastebėjimų „Kokia tu aukšta!“. Vieni gatvėje ją fotografuodavo paslapčiomis, kiti priėję pasiprašydavo nusifotografuoti kartu. “Iš prigimties kinai — labai kuklūs ir nedrąsūs. Todėl susitaikiau, kad ko nors netikėtai paklausti jie pradeda juoktis. Ne, nenorėdami pašiepti, o po šypsenomis slėpdami nejaukumą ir savo nedrąsą“, — minėjo mergina.
Kitaip nei begalinis džiaugsmas ir pagarba Kinijoje demonstruojami baltaodžiams, juodaodžiams Kinijoje — itin sunku. Jie diskriminuojami ne tik darbe, jei darbą apskritai pavyksta gauti, bet ir patiria gausybę kitokių kinų jiems specialiai keliamų nepatogumų. Azietė mergina (kinė ar korėjietė), nusprendusi ištekėti už juodaodžio, iš anksto žino, kad šeima jos greičiausiai išsižadės. Kinijoje sakoma: ištekėdama už juodaodžio, nusileidi laipteliu žemiau, už baltaodžio — pakyli aukščiau.
Lietuvaitę nustebino kinų nenoras būti kinais. Jie tai aiškina paprastai: „Mūsų yra tiek daug, kad labai sunku išsiskirti“. “Būtent noras išsiskirti šalyje lemia didelį savižudybių skaičių, ypač tarp jaunų žmonių. Neretai iš universiteto išmestas ir taip savo šeimą nuvylęs jaunuolis nebemato kitos išeities. Spaudimas, stresas — didžiuliai. Ypač dabar, ekonominės krizės metu. Pagal įstatymą Pekine gali likti gyventi tik darbą susiradęs studijas baigęs jaunas žmogus. Kiek žinau, šiemet vos 30 procentų ieškojusiųjų darbo absolventų jį gavo“, — pasakojo mergina.
Viena šeima — vienas vaikas
Tėvų autoritetas Kinijoje — milžiniškas. Vaikai su tėvais vidutiniškai gyvena iki 30 metų, visapusiškai jiems paklusdami. Siekiant užkirsti kelią demografiniam sprogimui, 1979-aisiais Kinijoje įsigaliojus įstatymui „Viena šeima — vienas vaikas“, šiuo metu šalyje abortai atliekami nemokamai. “Tik įsivyravus draudimui turėti daugiau nei vieną vaiką ir įvedus 20— 25 tūkstančiams eurų prilygstančias baudas už antrą vaiką, užaugo vaikinų, negalinčių rasti bendraamžių merginų, karta. Šiems jaunuoliams dabar tenka važiuoti ieškoti žmonų į Mongoliją, Rusiją, — pasakoja Simona. — Po truputį už antrą vaiką Kinijoje, atsižvelgiant į nepasiturinčiųjų skundus, įvedama progresinė mokesčių sistema. Vienkartinės baudos dydis priklauso nuo tėvų pajamų. Žinoma, antrą, trečią vaikus galima auginti ir nemokant baudos, tačiau toks vaikas negalės nemokamai lankyti valstybinės mokyklos, ateityje pajus ir kitokį diskomfortą.
Kaimuose į vaikų skaičių šeimose žiūrima lanksčiau: susilaukus pirmos dukters, leidžiama mėginti pastoti dar kartą. Kai kurioms etninėms grupėms, kurių narių skaičius mažėja, vaikų skaičiaus draudimai negalioja„.
Šunų nevalgo
Plačiai paplitusį įsitikinimą, kad kinai valgo vien šunis ir vabalus Simona pašiepia. „Šunis valgo korėjiečiai, o Pekine kinai dažniausiai valgo vištieną, kiaulieną ar jautieną su įvairiomis daržovėmis. Žinoma, stebina, kai valgant vištieną padaže pamatai plaukiojant visą vištos galvą. Užkandėlę “Vištos kojelės“ reikėtų suprasti tiesiogiai — ne kaip vištos blauzdeles, o būtent patiekalą iš vištų kojelių su nagiukais“, — perspėjo lietuvaitė.
Ji svarsto, gal kinai liekni todėl, kad jų nacionalinėje virtuvėje beveik nėra desertų, mat valgo tikrai riebiai: „Viskas plaukia aliejuje“. Sriubų Pekine tėra keturios pagrindinės: tirštos krakmolinės, egzotiškos jūros gėrybių tikrai nerasite. Beje, kinai nieko negalima orkaitėse, jų tiesiog neturi.
Iš vabalų Simona ragavo keptų šilkaverpių. „Labai nepatiko“, — susiraukia. Dėl maisto skirtumų Simona Kinijoje nenorėtų gyventi. “Man patinka jų maistas, tik kai kurių produktų labai trūksta. Kinai nebežino, iš kur atsiranda pienas, girdėjau svarstymų, kad ant pieno pakelių turėtų būti vaizduojamas ne toks nešvarus gyvulys kaip karvė, o pavyzdžiui, gulbė“, — sako kontrastų šalyje gyvenusi mergina.
Citata: „Nebuvo nė dienos, kad aukštaūgė šviesių plaukų lietuvaitė neišgirstų nuostabos kupinų kinų pastebėjimų “Kokia tu aukšta!“.
PATARIMAI: Besiruošiantiems keliauti po Kiniją savarankiškai Simona Stumbrytė rekomenduoja susirašyti hieroglifais numatytų aplankyti vietų pavadinimus ir turėti po ranka žodyną. Nors dabar kinai anglų kalbos mokosi nuo antros klasės, retas vietinis kalba angliškai. Verta iš anksto pasidomėti įvairių paslaugų kainomis, nes apsukrūs kinai ir pigias taksi paslaugas užsieniečiams įsigudrina pabranginti penkiagubai ir daugiau.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MĖSA: Tokį mėsos tarsi skalbinių džiovinimą prie daugiabučių šiaulietei Pekine tekdavo matyti beveik kasdien.
AIKŠTĖ: Komunizmas Kinijoje tebėra didžiulė galia. Nuotraukoje — Pekino pagrindinė aikštė.
KAREIVIS: Sovietų laikus primenantį kareivį nesunkiai sutiksite Pekino gatvėje.
FOTO: Apie kinų aistrą fotografuotis, šiaulietės žodžiais, galima kalbėti daug. Ir ne tik olimpinio stadiono „Paukščių lizdas“ fone.
SIENA: Simonos akims atsivėrė neturistinė Didžiosios kinų sienos pusė.
MAISTAS: „Kinijoje buvai per ilgai, jei nebepastebi, kaip maistas į tave žiūri“, — šmaikštauja Simona, Kinijoje pirmą kartą paragavusi keptų skorpionų ir kitų egzotiškų gėrybių.
GROŽIS: Pekino gatvėse, vietinių kavinėse šiaulietę pribloškė nešvara, bet Kinijoje yra ir tokių nepakartojamo grožio vietelių, kaip ši — Šanchajaus senamiestis.
Simonos Stumbrytės albumo nuotr.