Naujausios
Kelionė per gyvenimą — į deimantines vestuves
Akmeniškiai Elena ir Stanislovas Adomaičiai atšventė deimantines vestuves. Šešiasdešimt metų — tai kelias — kuriame jie vienas kitą įprato visada jausti šalia.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Šventė
Elenos ir Stanislovo Adomaičių sodyboje Akmenėje jau kuris laikas jautėsi sujudimas. Jų sūnus Stanislovas juokiasi, kad tėvai ruošėsi visą mėnesį — tai šiuo užsiimama, tai kitu.
Tvarkyta ir taip jau tvarkinga sodyba. Planuota, kur apnakvydinti svečius. Radosi daug darbo ir rūpesčių, bet jie — malonūs.
Dar prieš šią šventę Elena Adomaitienė juos aplankiusiam žurnalistui sakė, kad norisi sukviesti gimines ir draugus, norisi pabendrauti, pasidžiaugti visais. Tuo labiau, kad tokiam susitikimui yra tikrai neeilinė proga — judviejų su Stanislovu deimantinės vestuvės: jau 60 metų per gyvenimą žingsniuoją kartu.
Svečiai, žinoma, galėjo vėl pasidžiaugti ir jų sodyboje esančia gausybe tapybos darbų: Elena ir jos sūnus Stanislovas — jau plačiai žinomi tautodailininkai. Vėl namuose pajusti Stanislovo vyresniojo, medžio meistro, ranką.
Adomaičiai sako, kad dabar bepigu gyventi: gauną pensijas, savame sklype užsiauginą daržovių.
„Vargom, vargom...“ — tai jau apie drauge pragyventus tolimesnės praeities metus ištaria Elena Adomaitienė, mintimis jau būdama, atrodo, ne čia, namie, kur netrukus suaidėjo judviejų šventė, bet ten, kur jie buvo jauni.
Vestuves paspartino neramus metas
Elena gyveno Vervedžiuose, tuomet keturiolikos sodybų kaimelyje tarp miškų, dvylikos hektarų nuosavos žemės ūkyje. Į kaimą, pasidarbuoti pas žmones arba į vakaruškas, ateidavo vaikinai iš Akmenės, tarp jų — ir Stanislovas Adomaitis. Ventoje ar ir toliau organizuojamas gegužines pasiekdavo ir vervediškiai. Taip kartą Elena ir Stanislovas susipažino, šokiuose susitikdavo vis dažniau.
„Buvo jaunas, gražus, stambesnis, negu dabar. O aš buvau tokia kaip silkė plona, — juokavo jų pažinties pradžią prisimindama E. Adomaitienė. — Abu buvome geri šokėjai“.
„Graži, linksma buvo. Svarbiausia, kad susitinki — ir yra kalbos. O su kita išvis nėra apie ką kalbėti“, — sakė S. Adomaitis ir šypsodamasis pridūrė, kad tas, kuris matomas kiekvieną dieną, tampa nebeįdomus, o tas, kuris iš toliau ateina — kur kas įdomesnis.
Jų tolesnį gyvenimą nulėmė neramus metas: naktimis į sodybas užsukdavo ir partizanai, ir stribai, visi prašydavo valgyti, ir nežinojai, kuo baigsis šita viešnagė. Be to, Elenos tėveliams, visai šeimai, grėsė Sibiro tremtis. Todėl Stanislovas ir Elena nusprendė pradėti drauge kurti bendrą gyvenimą, kol jų dar neišvežė.
1949-aisiais sukūrė šeimą ir gyventi parsikėlė pas Akmenėje gyvenusį Stanislovą. Elenos tėvukas apsigyveno Papilėje.
Darbštuoliai
Bendro gyvenimo pradžia buvo sunki. Teko gerokai pavargti.
Iš savo ūkelio bandai išgyventi, bet valdžia reikalauja pyliavos -- savosios duoklės: turi jai pristatyti pieno, kiaušinių. Nusigyventa tiek, kad teko parduoti karvę.
Stanislovas dirbo kelių tvarkymo tarnyboje, čia įsidarbino ir Elena. Taip abu kurį laiką petys petin kastuvais ir kasė griovius. Buvo sunku. Vėliau Elenai teko lengvesnis darbas: vyrai vagonėliais gabeno iškastas žemes pakelėms užpilti, o ji užrašinėjo, kiek kuris atvežė.
Su darboviete atsisveikinusiai Elenai rūpesčių užteko ir namuose. Ėmėsi auginti triušius, namuose nuolat jų būdavo maždaug po šimtą. Tekdavo dviračiu važinėti pakelėmis, pjauti žolę ir vežti ją namo triušiams šerti.
Stanislovas po kurio laiko iš kelių priežiūros tarnybos perėjo dirbti duonos kepykloje, dar vėliau — paminklų dirbtuvėje. Čia laikui bėgant jis tapo geru meistru. Jei svarbesniems žmonėms prireikdavo padaryti gražesnį paminklą — kreipdavosi tik į jį.
Vėl teko Adomaičiams pasidarbuoti ir drauge. Nuožulnesnėse kapinių vietose jie įrenginėdavo sieneles — Stanislovas akmenis atnešdavo, skiedinį paruošdavo, formas supildavo, o Elena — mūrydavo. Išgarsėję kruopščiu darbu buvo kviečiami bei atsivežami padirbėti į Kauną, Mažeikius, Užventį, Skaistgirį.
Daug triūsė ir namuose. Šį rudenį sukanka 40 metų, kai Adomaičiai Akmenėje pasistatė namą. Samdyti statybininkai tik mūrijo sienas, o visus medžio darbus atliko Stanislovas.
Visur visada kartu
O, gyvenant sunkumuose, rūpesčiuose, ar nekildavo nesutarimų?
Į tokį klausimą Elena Adomaitienė juokdamasi atšauna, juk kaip tik iš gero gyvenimo dabar daugiausiai šeimų ir skiriasi. Kad ir Seimo nariai, milijonieriai: pagyveno su viena — jau reikia kitos. „O kai abu biedni — ir gerai“.
Gyveno ir gyvena Adomaičiai vienas kitam pritardami, jei tekdavo pasiginčyti, tai nepiktai.
Jaunesnysis iš dviejų sūnų, Stanislovas, mamai padėjo atrasti savyje ilgai ir nepastebimai slypėjusį pomėgį.
Jis, baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, labai daug tapydavo. Mama, stebėdama jį dirbantį, imdavo patarinėti. O sūnus neapsikentęs ir leptelėdavo: „Eik pati ir dirbk, jeigu taip išmanai“.
E. Adomaitienė ir ėmėsi teptuko, jos jau pirmasis paveikslas pateko į parodą. Dabar ji — plačiai žinoma tautodailininkė. E. Adomaitienės 80-mečio proga rengiamasi išleisti knygą, kurioje bus jos biografija, apie šimtą paveikslų reprodukcijų.
Matyt, ir nuolatinis meno dvelksmas šiuose namuose padeda, kad rūpesčiai neužgožia gerumo ir dėmesio vieno kitam.
Atrodo, visai tokio pat, koks juos lydėjo per tuos šešiasdešimt metų.
Ir dabar jie visur — ar į miestą, ar į daržą — vis kartu. Į tai dėmesį atkreipę kaimynai kartą jau juokėsi: „Jūs visada vaikštot ir vaikštot kartu — turbūt kartu ir mirsit“
O jiems belieka atsakyti šypsniu: svarbiausia kad jiems gera vienas kitą jausti šalia.
PORA: Elenai ir Stanislovui geriausia, kai jie — kartu.
SODYBA: Adomaičiai svečius mielai kviečiasi į galeriją, kurioje eksponuojami Elenos tapyti paveikslai.
Autoriaus nuotr.
VESTUVĖS: Prieš šešiasdešimt metų Elena ir Stanislovas Adomaičiai pradėjo bendrą gyvenimo kelią.
Adomaičių šeimos nuotr.
IŠNAŠA:
„Gyveno ir gyvena Adomaičiai vienas kitam pritardami, jei tekdavo pasiginčyti, tai nepiktai.“