Naujausios
Kiekvienas žygis turi tikslą
A. Mockus ketvirtadienį telefonu atsiliepia Kėdainiuose, kur su bėgikais Rimantu ir Justinu prisėdo užkąsti.
Kėdainius pasiekė „stulbinamo grožio“ Nevėžio pažintiniu taku, kuris pakrante driekiasi 19 kilometrų.
Pirmą kartą su Aurimu kalbėjome prieš dvejus metus, kai klaipėdietis su Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanoriais nešė kryžių į Kryžių kalną. Idėja nešti kryžių už taiką pasaulyje A. Mockui buvo kilusi piligriminiame kelyje Lenkijoje, kai karys, deleguotas kartu su Lietuvos kariuomenės pajėgomis, ėjo iš Varšuvos į Čenstakavą.
Patyręs žygeivis, pėsčiomis įveikęs „Camino del Norte“ (1 117 kilometrų), „Camino de Santiago“ (1 006 kilometrai), šį kartą iškeliavo 500 kilometrų ilgio „Camino Lituano“ maršrutu.
A. Mockus sako nuo šio kelio atsiradimo pradžios žinojęs, kad būtinai eis, tebuvo klausimas, kada.
„Būtent dabar mūsų gamta spinduliuoja didžiausia energija bei gyvybe ir manau, kad nuostabesnio laiko visa tai pajausti tiesiog jau būti nebegali... o gal ir gali!“ – prieš žygį savo „Facebook“ paskyroje rašė Aurimas.
„Vietos labai gražios, vaizdingos, o jų nematome, nes dažnai sėdime namuose ir tingime pasidomėti aplinka, – įveikęs pusę maršruto, įvertino keliautojas. – Visiškai nėra jausmo, kad karantinas, tik užsukus į parduotuvę kaukės apie tai primena. Užsimiršti ir kelyje mėgaujiesi kiekvienu metru. Pasaka!“
Į visus piligriminius žygius A. Mockus eina turėdamas tikslą. Šį žygį jis skiria tikriesiems savanoriams, kurie kovos su pandemija laikotarpiu aukojosi ir darė gerus darbus.
Į kelionę Aurimas išsiruošė ne vienas – kartu su Pomeranijos špice Pūke. Laikydamasis tradicijos, Klaipėdoje prieš kelionę patrynė keliautojo Antano Poškos paminklo motociklo priekinį žibintą – kad kelionė gerai sektųsi. Pakeliui į Žagarę, Kretingoje, gavo pranciškonų vienuolio brolio Rolando palaiminimą.
Kasdien kažkas naujo
Maršruto „Camino Lituano“ pradžia – Žagarėje. Starto išvakarėse Aurimas su šeima skyrė laiko pamatyti lankytinas vietas: Žvelgaičių ežerą su tiltu, Žagarės ozo pažintinį taką, su ūkio šeimininku apžiūrėjo žirgyną ir apylinkes, senuoju Rygos keliu pasiekė Lietuvos-Latvijos pasienį.
Žygį pradėjo sekmadienį, gegužės 24 dieną. Pirmosios dienos maršrutas: Žagarė-Ramoškiai-Skaistgirys-Reibiniai-Buivydžiai.
„Žagarė labai įdomi, vienas įdomiausių senųjų miestų, kur gyvenimas tiesiog virė, su savo laiku svarbiu strateginiu keliu“, – sako A. Mockus.
Žagarės klebonijoje į žygeivio piligriminį pasą klebonas uždėjo pirmąjį antspaudą ir rekomendavo būtinai aplankyti Barboros Žagarietės pagerbimo kriptą.
„Kripta padarė gilų įspūdį. Būtinai rekomenduoju čia užsukti prieš pradedant savo žygį“, – pataria keliautojas.
Nuo Žagarės dvaro teritorijos einant Kęstučio gatve pietryčių kryptimi, kelio ženklai išvedė iš miesto. Paėjus plentu link Skaisgirio, už kelių kilometrų laukė pirmasis nusukimas ir prasidėjo žvyrkeliai – kelionė palei karjerus, dirbamos žemės laukus ir kaimus, įkvepiant žydintį pavasarį.
Kolegos piligrimai Aurimui buvo rekomendavę užsukti pas Reibinių kaimo bendruomenę, bet telefonu susisiekti nepavyko.
Pirmoji žygio diena baigėsi Buivydžiuose, kaimo turizmo sodyboje, kurios savininkė pati žavisi piligrimyste.
Antrą žygio dieną Aurimui kompaniją palaikė bičiulis Robertas, su kuriuo suvedė aistra motociklams.
Etapas Buivydžiai-Kalneliai-Ziniūnai-Jakiškiai-Gataučiai – maždaug 28 kilometrai. Didžioji maršruto dalis veda asfaltu, kartais pasuka į žvyrkelius – pro rapsais ir javais apsodintus laukus, išpuoselėtus vienkiemius.
„Kiekvieną dieną yra koks nors etapas, kai sužinai kažką naujo. Iš pradžių galvojau, kad kaimai visiškai ištuštėję, bet, ko gero, ūkininkai palaiko juos, yra labai gražiai išpuoselėtų sodybų. Toks jausmas, kad visi laukia, kas praeis pro šalį, tas labiausiai žavi. Dabar viskas žydi, paukščiai čiulba, gamta gyvena pilnu tempu savo gyvenimą.“
Joniškio klebonui pažymėjus piligriminį pasą, Aurimas vietinėje kebabinėje pirmą kartą per dvi dienas paskanavo karšto maisto. Išeidamas iš Joniškio, pasidžiaugė aptvaruose besiganančiais žirgais, kurie nė kiek nedžiugino Pūkės, kuri geriausiai jaučiasi kuprinėje.
Kelyje unikalumu akį patraukė Jakiškių Šv. Ignaco koplyčia, bet didžiausią įspūdį paliko Jakiškių dvaras. Jo svetinga šeimininkė Meilė Zaleckienė su dideliu užsidegimu pasakojo apie dvarą.
„Jis taip autentiškai restauruotas! Ir visa tai daro savo iniciatyva, žmogus entuziastas! Ko gero, pirmą kartą buvau tokiame dvare, kur taip prikelta autentika“, – džiaugiasi Aurimas.
Antrąją naktį apsistojo garsiame Gataučių kempinge „Saulėtosios Naktys“, jo savininkai pasidalijo ne tik kempingo, bet ir savo kelionių istorijomis. Šeimininkas Saulius anksčiau aktyviai keliaudavo po pasaulį autostopais, dabar pamėgo keliones dviračiu.
O vienu didžiausių dienos siurprizų Aurimui tapo bendrakeleivio žmonos Ingos padaryti cepelinai, apie kuriuos manė kelyje galėjęs tik susapnuoti.
Teko sėsti ant dviračio
Trečios dienos kelionės maršrutas Gataučiai-Ivoškiai-Mekiai-Barysiai-Beinoraičiai-Sereikiai-Rusliai (Naisiai) – apie 30 kilometrų. Išskirtinis dienos įvykis – kairės kojos kelio trauma.
Prie pusryčių stalo Gataučiuose A. Mockus susipažino su piligrime Rasa iš Alytaus. Išsikalbėjo: keliautoja išsirengė į pirmąjį piligriminį kelią vietoje suplanuotos kelionės į užsienį.
Keliaudami piligrimai gali sekti specialius kelio ženklus, naudotis puslapyje caminolituano.com sukeltais maršrutais, išsamia informacija, google žemėlapiu.
Visgi keletą kartų keliaujant teko nuklysti – greičiausiai nepastebėjus kelio žymėjimo. Taip nutiko ir iš kempingo Gataučiuose einant plentu link Ivoškių. Kad nuklydo, Aurimas suprato jau beveik praėjęs Jaučiūnų kaimą. Sumanymas trumpinti kelią atgalios buvo nesėkmingas: peršlapo kojas, batai apsivėlė žemėmis, teko klampoti ne tik laukais, bet ir per vagas.
Bėda po vieną nevaikšto. Sustojęs nufotografuoti gražų vaizdą, keliautojas nežymiai suktelėjo kairę koją ir pajuto skausmą. Iš pradžių nesureikšmino: skausmas nurimdavo paėjus kelis šimtus metrų.
Nuotaiką pakėlė Beinoraičių kaime laukęs dar vienas įdomus susitikimas.
„Buen camino!“ – netikėtai išgirdo tradicinį piligrimams skirtą pasveikinimą. Į Aurimą vardu kreipęsis vyras liepė būtinai užsukti į Šv. Jokūbo kriaukle bei geltona rodyklėle prieangyje pažymėto namo vidų.
Paaiškėjo, kad sutiktas žmogus – Jonas Juozapaitis – režisuoja bei montuoja Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus keliones. Vyras Ispanijoje yra įveikęs ne vieną piligrimų kelią, tai patvirtina ant sienų sukabinti kelių žemėlapiai, piligrimų pasai.
„Dabar net piligrimus priima po vieną nakvynei“, – sodybos šeimininką giria A. Mockus.
Nakvynę Rusliuose teko pakeisti į nakvynę viešbutyje Naisiuose, nes sodybos šeimininkas keliautojų kol kas nepriima dėl rizikos grupėje esančios mamos.
Likus keliems kilometrams iki Naisių, tapo aišku, kad kojos trauma – rimta. Kad kelionė nesibaigtų po trijų dienų, teko ieškoti išeities. Kilo idėja žygį tęsti minant pedalus.
„Belieka tik melstis, kad rytoj bus geriau nei šiandien...“ – vakare parašė Aurimas.
O jau ryte sulaukė kaimynų iš Klaipėdos ir dviračio.
Skausmą atperka vaizdai
Ketvirtąją kelionės dieną Naisiai-Lygumai-Sigutėnai-Pakruojis (plius Šinkaučiškis-Rozalimas) Aurimas pradėjo dviračiu.
Lygumų miestelyje keliautojo laukė dar viena šauni pažintis su ilgojo nuotolio bėgikais Justinu ir Rimantu, kurie bėga visą „Camino Lituano“ maršrutą ir kasdien vidutiniškai įveikia apie 60 kilometrų.
Vaizdingiausiu šios atkarpos keliu Aurimas išskyrė važiavimą mišku palei Laučių tvenkinį.
Rozalime apsistojo privačiame name, kuriame piligrimai svetingai priimami nakvynei namų sąlygomis.
Penktos dienos maršrutą Rozalimas-Birjagala-Šniukoniai-Pakalniškės-Kleboniškės-Burbiškės-Ro–koniai-Džiugoniai-Sidabravas-Prasčiūnai-Dauburaičiai-Vadaktai-Noreikiai-Vilkos-Rutakiemis-Žibartonys-Paberžė A. Mockus pavadino vaizdais, atperkančiais skausmą.
Važiuoti dviračiu su maždaug 25 kilogramų kuprine ant nugaros skaičiuojant negreideriuotų žvyrkelių duobes – nemenkas išbandymas.
Burbiškių dvaras pasitiko žydinčiomis tulpėmis. Dar įspūdingesnis keliautojui pasirodė Kleboniškių kaimo buities muziejus – su malūnu, senosiomis sodybomis.
„Nuostabus jausmas keliauti saulei besileidžiant, kada ji taip aktyviai nebekepina, o tik švelniais, šiltais gūsiais gaivina prakaitu išmuštą veidą. Vis rečiau pradeda girdėtis po aktyvaus dienos orkestro rimstantys pavienių paukščių balsai ir širdyje pasidaro taip ramu ramu... Norisi sustoti, atsigulti kur nors patogiai į aukštą pievų žolę ir žvelgiant į besileidžiančios saulės pusės horizontą, prisiminti visus savo širdžiai malonius gyvenimo įvykius...“
Paberžėje (Kėdainių r.) keliautojo laukė ne tik nakvynė, bet ir dvaro šeimininkutė Regina su kaimiška kiaušiniene.
Ketvirtadienio maršrutas per Kėdainius vedė iki Panevėžiuko. Tai jau – kelionės pusiaukelė.
Tolimesnis „Camino Lituano“ per Biliūnus, Kauną, Pažaislį, Daugšiagirę, Prienus, Punią, Alytų, Miroslavą, Metelius, Lazdijus tęsiasi iki Seinų.
Kilometrus paverčia auka
Bendraudamas su kelionėje sutiktais žmonėmis, Aurimas sužinojo, jog piligrimai „Camino Lituano“ keliu eina nuo praėjusių metų rudens. Keliauja ir užsieniečiai. „Nakvynės rezervuojamos vasarai – kelias jau įgauna savo dvasią.“
Pakeliui A. Mockus sulaukė Dano Pankevičiaus skambučio: žinomas keliautojas susidomėjo maršrutu. „Pasirodo, kad galiu įkvėpti ne tik nekeliautojus, bet ir keliautojus!“ – juokiasi Aurimas.
Dabar A Mockus kelyje neskuba, jei reikia, pasiūlo savo pagalbą „monstrams“ bėgikams.
„Ar nebus Dievulis specialiai jam tą kelio raištį patampęs? Susitikome, o atrodo, kad mano draugas 10 metų', – juokiasi bėgikas Rimantas.
Balandį vilniečiai planavo bėgti Graikijoje iš Atėnų į Spartą: norėjo palaikyti draugą, kuris treniruojasi bėgimui aplink pasaulį. Dėl karantino išvykti negalėjo, liko tuštuma – kažkas nenuveikta.
Pradėjo dairytis Lietuvoje. Justinas buvo atradęs „Camino Lituano“. Iš pradžių idėja atrodė beprotiška: nubėgti 500 kilometrų! Bet kuo toliau, tuo sumanymas atrodė gražesnis.
Pagalvojo ir apie aukojimą, nes dažnai prisideda prie labdaringų projektų. Nusprendė: kiek kilometrų nubėgs, tiek paaukos pinigų aukok.lt projektams.
„Kitiems sunku suprasti, kodėl bėgame. Smagu, sakome“, – juokiasi Rimantas.
Smagu bėgikams būna ir kai pavymui netikėtai išgirsta: „Aš jus feisbuke seku!“
Apie „Camino Lituano“
Camino Lituano – 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
Kelias prasideda ties Latvijos-Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kur susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku.
„Camino Lituano“ suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus. Visą maršrutą sudaro 20 etapų.
Kelias veda per kultūrinius, religinius, istorinius, gamtos objektus. Etapų stotelėse veikia piligrimų nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita reikalinga infrastruktūra.
„Camino Lituano, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia kelią per Lietuvą arba lietuviškąjį kelią. Šis kelias – lietuviškoji „Camino de Santiago“ kelių Ispanijoje versija.
