Kažkur ten, Mongolijos stepėse (2)

Kažkur ten, Mongolijos stepėse (2)

Pirmoji kelionės dalis, praleista tarp mongolų nomadų, gyvulių augintojų, leido prisiliesti prie kasdienio klajoklių gyvenimo, išmėginti jį, susipažinti su tradicijomis ir amatais( „Šiaulių kraštas“ , liepos 18 d.). Antroji — kelionė visureigiu, manau, geriausias būdas per kelias dienas pajausti bent mažos Mongolijos dalies didybę ir įvairovę.

Mongolijoje vairuotojų geriau neklausti, kiek laiko kelyje užtruks, nepasakys, nes nežinia, kas kelyje gali atsitikti. Erdigė — trisdešimtmetis, buvęs veterinaras, atvažiavo keliomis valandomis anksčiau nei tikėjomės.

Jis — laisvai samdomas vairuotojas, kurio paslaugų dažnai prireikia ne tik turistų grupelėms, bet ir kelionių agentūroms. Susikalba angliškai ir rusiškai, savo šalį išnaršęs skersai ir išilgai. Erdigė, buvęs ne tik vairuotojas, bet ir gidas, — geriausias pasirinkimas kelionei po Mongolijos provinciją.

Plentas, nuo Ulan Batoro bėgęs kokius 60 — 70 kilometrų, baigėsi ties užverstų žemių krūva, rodančia, jog reikia sukti į stepę, kur driekiasi automobilių įspaustos vėžių linijos. Jų praplatėjimas virsta šunkeliais, o kai kur ir vieškeliais. Tokiais keliais nepaspausi, todėl keliaujama ilgai, o kai trasa virsta vos ne tankų poligonu — visą amžinybę.

Pasukus toliau į stepę vieškeliukai dingsta, lieka tik provėžos ganyklose. Būna — jos lygios kaip stalas, tada lekiama su vėjeliu, o vaizdai keičiasi lyg „Travel“ kanale.

Keliaujame į vakarus nuo sostinės, keičiasi kraštovaizdis. Stepes, kuriose akis užkliūna tik už aukštesnio žolės kupsto, o žvilgsnis pradingsta priekalnėse, keičia kalvotesnis reljefas su spygliuočių miškais.

Pušimis ir maumedžiais apaugusia įkalne kopiame pusantros valandos. Miškas retėja, trūksta oro, karšta, slenkame koja už kojos. Viršūnėje, ant uolos — budistų vienuolynas.

Žemyn leidžiamės kartu su vyresniųjų klasių mokiniais ir jų mokytojais. Lietuva — jiems mažai girdėta šalis, bet kad lietuviai gerai žaidžia krepšinį — žino. Painioja su Latvija ir mano, kad lietuvių kalba panaši į rusų. Sužinojome, kad mongolams nepatinka, kai užsieniečiai jų šalį priskiria Rusijos įtakos ar buvusiai sovietinei zonai.

Nuo kalno staiga nusileidęs vėjas nupučia karštį ir už kelių kalvų jau karšta. Lietus, kruša, todėl slėnyje baltuojanti jurtų stovykla — pačiu laiku.

Birželio viduryje stovyklos dar tuščios, todėl ir kainos lanksčios. Čia, kaip ir daug kur Mongolijoje, visi užsieniečiai — milijonieriai. Jei vairuotoją į stovyklą įleistų už 10 tūkstančių tiugrikų (20litų), tai mes verti — po 40 dolerių.

Po derybų kaina krenta du kartus, plius — vakarienė ir pusryčiai restoranėlyje. Liepą ir rugpjūtį, kai didžiausias turistų antplūdis, nepasiderėsi.

Kiekvienais metais Mongoliją atranda vis daugiau turistų. Ulan Batore prisisteigė daugybė kelionių agentūrų. Brangoka, o paslaugų kokybė, teko patirti, nespėja vytis kainų.

Planuodami antrąją kelionės dalį, kreipėmės į agentūrą, bet šokiruoti kažkodėl ryškiai padidėjusiomis kainomis suradome Erdigė — šaunų vairuotoją ir gidą. Už 4 kartus mažesnę nei agentūros užsiprašytą kainą pralėkėme tūkstantį kilometrų, pamatėme viską, ką tuose kraštuose privaloma pamatyti ir dar daugiau.

— Po taurelę, — pasiūlė paežerėje sutikta prancūzų porelė, pasistačiusi mongoliškos degtinės butelį. Jiems nepasisekė: automobilis kelionėje nuolat gedo, galiausiai sustojo, keliautojai buvo priglausti klajoklių jurtoje, po to atsikapstė iki turistų stovyklos. Nežino, kada pasirodys vairuotojas.

Mums geriau — tvarkingas ir galingas „Landcruiser“ įveikdavo stačias įkalnes, forsuodavo upes. Leki stepėje dvi tris valandas ir nė vieno automobilio, nė vienos gyvenvietės. Tik gyvulių kaimenės rodo, kad kažkur turi būti žmonių.

Ore visą kelionę lydi plėšrūs paukščiai. Daugiausia–maitvanagiai. Šie pauksčiai — ne tik neatsiejama kraštovaizdžio dalelytė, bet ir skraidantys sanitarai. Vienuolynuose teko matyti senuosius piešinius, kuriuose maitvanagiai pavaizduoti, kaip tarpininkai tarp žmonių ir dievybių.

Religiniuose pasakojimuose (ir ne tik) maitvanagiai turi sudoroti stepėje paliktą mirusio žmogaus kūną. Jeigu tai įvyksta, keliautojama į džiaugsmo ir šviesos karalystę, jei kūnas neliečiamas, tada budistiniuose pragaruose jį doroja plėšrūs žvėrys. Antropologai svarsto, kad ir dabar kai kuriuose Mongolijos užkampiuose gal ir pasinaudojama skraidančių sanitarų paslaugomis.

Po kelių dienų kraštovaizdis akiai tampa monotoniškas, pabosta ir starų — stepių graužikų — lenktynės, todėl vertėtų pasukti labiau į vakarus ir šiaurę — į aukštųjų kalnų, taigos ir didžiųjų ežerų zoną ar į pietus — kur Gobio dykuma, su laukinių kupranugarių kaimenėmis, dinozaurų radynvietėmis.

Milžiniškos kelionių erdvės. Reikia laiko, jėgų ir nusiteikimo atrasti ir pabandyti suprasti visiškai kitokį pasaulį.

Renato Berniūno, Eglės Vertelytės ir Vlado Vertelio nuotr.

ŽVILGSNIS: Nuo ant aukštos uolos įkurto vienuolyno atsiveria vaizdas į kalnuotuosius Vakarus.

UPĖ: Jei upę perbrenda karvės, tai ją galima ir visureigiu įveikti.

PIEMUO: Aukštai kalnuose, prie sugriauto vienuolyno, sutiktas piemuo pasakojo apie savo šeimą ir turimus gyvulius.

JAKAI: Smalsūs ir drąsūs jakai neišsigąsta pravažiuojančio automobilio.

AVYS: Ir važiuojant plentu dažniau sutiksi avių ir ožkų bandą nei automobilį.

PAGARBA: Kelių sankirtose, ant aukštesnių kalvų sukrautos akmens piramidės — šventos, pagarbos, padėkos vietos, puošiamos mėlyno šilko skiautėmis, šalia paliekama pinigų, pačių įvairiausių daiktų. Šventosios vietos apeinamos tris kartus iš kairės į dešnę. Pravažiuodami vairuotojai sulėtina greitį ir signalizuoja.