Naujausios
Kažkur ten, Mongolijos stepėse (1)
Dvylikos dienų pažinčiai su Mongolija — milžiniška ir paslaptinga valstybe — mažoka, tačiau susikaupti ankstesnėse kelionėse nepatirtų įspūdžių ir nuotykių pertekliui — per akis, o birželio pradžia — turbūt geriausias laikas įžengti į šią šalį: dar nekaršta, nepakilusios mašalų ordos ir turistams paruoštose jurtų stovyklose dar neankšta.
Pati kelionių sezono pradžia. Ką tik prasiskleidusi gamta svetingai priima kiekvieną prašalietį, skubantį palikti chaotišką milijoninį Ulan Batorą, kol kas vienintelį miestą, į kurį šio žygio dalyviai norėtų nebegrįžti.
Vladas VERTELIS
„Nuo jurtos iki jurtos“
Antroji turistų programos „Nuo jurtos iki jurtos“ diena prasidėjo gerokai prieš aušrą nuo avių ir ožkų bliovimo.
Mongolai nomadai — piemenys klajokliai — avis ir ožkas nakčiai suvaro arčiau jurtų, mažyliai paliekami aptvaruose, o likusią bandą nuo vilkų saugo dideli šunys ir žmonių kvapas.
Ryte mus lydintis nomadas pagaus žvilgsnį, užkliuvusį už avies liekanų, ir tarstels — čon — vilkas.
Programa „Nuo jurtos iki jurtos“ — socialinis projektas. Teigiama, kad 85 proc. pajamų, gaunamų iš turistų, atitenka klajoklių šeimoms. Todėl tas tris mongolų šeimas, tarp kurių gyvenome, galima laikyti pasiturinčiomis.
Kiekviena jų turi tris keturis šimtus avių ir ožkų, po 30-40 arklių, keliasdešimt karvių ir jakų. Dar kupranugariai ar jaučiai.
Stovyklavietėje — dvi trys jurtos, viena iš jų — švariausia ir ornamentuota — turistams. Jų per metus šeimose apsilanko apie 300, todėl gaunamų pinigų užtenka ir apynaujiems motociklams, saulės baterijai, kad vakare įsižiebtų lemputė ar prašvistų mažas televizorius.
Kupranugarį galima nusipirkti už 700, arklį — už 500 dolerių. Paskaičiavom, kad mūsų grupelė trims mongolų nomadų šeimoms nupirko po kelias avis ar po įmitusią telyčią.
Atstumas ir laikas – savaip
Naktis stepėje vėsoka, tačiau jurtose įlindus į miegmaišius nešalta, tik šonus spaudžia lovų lentos.
Sėdynės — lyg nesavos. Tai nuo nomadų naudojamų medinių siaurų balnų. Įveikus pirmuosius 15-20 kilometrų neaukštais mongolų arkliais ar dvikupriais pramokome laikytis balne, tad po pusryčių laukia kelias tolyn.
Sako — 15-18 kilometrų, bet stepėje kažkodėl užtrunkame penkias valandas. Keturios — balne, viena — poilsio.
Nomadai atstumus skaičiuoja savaip: toli, šalia, už kalnų, kažkur ten. Laikrodžių jie nenešioja, todėl laikas telpa trijuose matavimuose: aušra, vidurdienis ir vakaras.
Sunkiai ropščiamės į balnus, kad dar labiau įsitikintumėme, jog žygis mongolų nomadų keliais — ne lietuviškas kaimo turizmas.
— Jokio kičo,–sako dukra ir mano, kad kupranugarių balnai po tėvų sėdynėmis mažiau spaudžia.
Mūsų palydovai — prieš kelis mėnesius susituokusi šeima. Jodami priekyje jaunavedžiai retsykiais uždainuoja. Melodijos susilieja su nesibaigiančia stepe ir tolumoje ryškėjančiomis priekalnėmis.
Tos dainos galbūt ne tik turistams, bet ir iš natūralaus poreikio. Pirmosios aplankytos šeimos vyriausiasis sūnus Ulan Batoro menų akademijoje studijuoja nacionalinį dainavimą ( ilgosios dainos, gerklinis dainavimas— vertybės saugomos UNESKO), paprašytas padainavo ir penkerių jaunėlis.
Tegul tas dainavimas ir pagal programą, bet ir dabar, susigulėjus kelionės įspūdžiams, jos lieka tarp gražiausių Mongolijos momentų.
— Apie ką dainuojate?
— Apie gamtą, — atsako jaunavedžiai.
Po pietų, kuriuos patieks antrosios jurtos moterys, jie sės į balnus ir pasileis savo jurtos link.
Jos tikrai ne keturias valandas, todėl dar vakare spės parginti avis, į stirtą sukrauti juostas veltinio, ruošiamo savai jurtai. Kai suvels ir išdžiovins pakankamai medžiagos, jaunavedžiai statysis jurtą, iš tėvų gaus kažkiek gyvulių ir pradės savo gyvenimą.
Dešine ranka, delnu į saulę
Jurtose — baltu veltiniu dengtame būste — nėra nereikalingų daiktų. Komodėlės, pasieniais lovos — vienur medinės konstrukcijos, kitur — sulankstomos sofos, centre — geležinė krosnelė, prie kurios — mažas staliukas, su miniatiūrinėmis kėdutėmis.
Medinės jurtos durys — pietų pusėje, o prie šiaurinės veltinio sienelės — budistinis „altoriukas“ su Dalai Lamos portretu, kitais budistiniais atributais, šeimos senolių nuotraukomis. Šalia kabo gausiai pasidabruotos arklių kamanos, kampe — sidabru puoštas balnas.
Nakčiai „altoriukas“ gali būti uždengiamas užuolaidėle, kad tamsoje negrabiais judesiais švenčiausioji ir gražiausioji jurtos vieta nebūtų paniekinta.
Prie krosnelės kabo juodi arklio uodegos ašutai — priminimas, kad šalia budistinių tradicijų nomadai puikiai sutaria ir su šamanizmo praktika.
Kai reikia, klajokliai kreipiasi į lamas, kad šie senųjų tibetiečių kalba perskaitytų šventus tekstus ar atliktų kitokias budistines apeigas, o, kai mano, kad šamanas labiau padės, traukia į jo jurtą.
Įeinant į jurtą nedera užlipti ant slenksčio. Svečiai iškart suka į kairę, nes dešinė — šeimininkų zona. Už stalo sėdamasi griežta tvarka prieš laikrodžio rodyklę: vyriausias vyras, kiti vyrai, vyriausioji moteris. Nepatartina atsukti nugarą į „altoriuką“, lovoje gulėti kojomis į jo pusę. Privaloma gerbti ugnį: nemėtyti šiukšlių, netiesti kojų link krosnelės.
Maistas, gėrimai ar tabokinė su uostomu tabaku (svetingumo ir pagarbos ženklas) paduodami tik dešine ranka, delnu į saulę ir kaire ranka prilaikant dešinės alkūnę.
Pastebėjome, kad šių ir dar daugelį kitų reikalavimų mongolai (ir ne tik klajokliai) laikosi ir nori, kad tą patį darytų ir juos aplankantys svetimšaliai.
Ne pagal schemą ir ne pirštais
Sulaukę svečių šeimyna ateina susipažinti ir tai atliekama pagal griežtą tvarką.
Moteriškės neša valgį. Ant stalo keletas rūšių saldžiarūgščio sūrio, kietokų bandelių. Siūloma pienu ir druska atmieštos žaliosios arbatos, sriubos, o pagrindinis patiekalas dažniausiai ruošiamas iš naminės tešlos plačiomis skiltelėmis supjaustytų makaronų, pagardintų mėsos gabalėliais ir virtomis bulvėmis, kurios, supratome, vietoj garnyro.
Desertui — gaivinantis gėrimas, panašus į jogurtą ar rūgpienį.
Vyriausiasis šeimos vyras iš maišelio traukia tabokinę ir įprasta tvarka pasiūlo uostamo tabako.
Nomadai kalba tik mongoliškai. Todėl iškart nepatikėdavo, kaip mūsų grupelės du keliautojai, aštuonis mėnesius praleidę Ulan Batore, atsakydavo, paklausdavo, elementariai papasakodavo nors laužyta, bet mongolų kalba. Sakė, pirmąkart sutikę tokius užsieniečius.
— Ar gerai leidžiate vasarą, — dera paklausti kiekvieno sutikto nomado. Atsakymas tik vienas, nes po varginančios žiemos, vasara turi būti tik gera.
Galėjome bendrauti ne tik pagal schemą ir pirštais, bet sužinoti, kad Bijambatoho šeimos senolis iš vienintelio Mongolijos kosmonauto pirko sidabrą ir juo papuošė balną, kad antrosios šeimos dešimtmetis imtynių čempionas kasdien į mokyklą ir atgal joja po 30 kilometrų, kad daugelis mus priėmusių mongolų nesižavi Ulan Batoru, nes žino, kad dešimtys tūkstančių klajoklių, ten nesuradę laimės, nors ir norėtų, bet nebeturi jokių galimybių grįžti atgal į stepę.
Tualetas – plati stepė
Prieš kelionę Ulan Batore išklausėme dviejų valandų instruktažą, pasirašėme krūvą dokumentų — neieškok, ko nepametęs.
Neglostyk šunų, nes jie ne naminiai gyvūnėliai, nesitikėk vonios ar dušo, įsidėk vaistų, nes šamano arti gali ir nebūti, prie arklio eik iš kairės (jokių dezodorantų), tualetas, sakė, tik dvi lentos ir skylė.
Jokių dviejų lentų neradome. Tualetas — plati stepė: už akmens, aukštesnės žolės kūpsto ar už skardžio. Patys nomadai nesivargina ieškodami nuošalumo — metras antras į šoną, moterys — taip pat.
Šokiruoja, bet priprantama. Taip pat galima ir be vandens, tik su drėgnomis servetėlėmis, nes jo užtenka tik dantims išsivalyti.
Puikūs nomadų arkliai
Už Saulėtųjų kopų — trečioji jurta, iki kurios arkliais apie 2 valandas. Tąkart akivaizdžiausiai įsitikinta, kad nomadų turizmas gali būti ne tik varginantis, bet ir pavojingas.
Kinkavęs arklys paragintas pasileido vis greitėjančia risčia, pradėjo šuoliuoti ir, truputėlį pasukęs iš priekyje risnojančių žirgų praminto tako, kaip kulkos pakirstas virto ant šono. Išsviestas iš balno skridau keletą metrų ir tėškiausi veidu į smėlį. ( Lyg epizodas iš filmo apie kavalerijos ataką.)
Prijojęs mongolas surinko sudaužytų akinių detales, nubraukė nuo veido kraujuotą smėlį ir parodė į užneštą akivarą, į kurį smuko žirgo priekinės kojos. Suprask — pasitaiko.
Jurtoje susitikome su dviem amerikietėmis iš Arizonos — vesternų krašto — raitelėmis nuo mažens, bet taip pat nomadų žirgų išmestomis iš balno.
— Puikūs arkliai, — šypsojosi moteriškės.
Jokių pretenzijų, nes dvi valandas klausėme instruktažo, pasirašinėjome popierius ir labai norėjome pamatyti ir patirti mongolų klajoklių gyvenimą — archajišką, neįprastą, sunkų ir pavojingą. Į kelionę — atvira širdim.
Mongolija
Mongolija — valstybė tarp Rusijos ir Kinijos. Didžiąją šalies dalį užima stepės, šiaurėje ir vakaruose — kalnai, pietuose — Gobio dykuma.
Aštuonioliktoje pagal dydį pasaulio valstybėje gyvena 2,8 mln. gyventojų.
Nuo 1993 — šalyje demokratinė santvarka.
Renato BERNIŪNO, Eglės VERTELYTĖS ir Vlado VERTELIO nuotr.
Stovyklavietė: Tipiška mongolų klajoklių stovyklavietė. Aukštos kalvos saugo nuo vėjų. Iki tolumoje stūksančių kalnų – per 10 kilometrų.
VILNA: Kupranugarių vilna — ypač vertinga, todėl kupranugariai dažnai kerpami. Kirpyklos procedūros prasidėjo jauniklio varginimu, kad pailsusį būtų galima pargriauti, surišti kojas ir snukį. Po keliolikos minučių baksnojimo ir baisaus bliovimo kupranugariukas buvo įveiktas ir nukirptas. Suaugę kupranugariai prie kirpimo jau buvo įpratę.
VANDUO: Prie seklaus upelio — vešlesnė žolė, todėl ten ganosi arklių kaimenės, netoliese daugybė avių , ožkų, karvių ir jakų. Kai upelis išdžius, gyvuliai bus genami ten, kur vanduo ir žolė.
ALTORIUKAS: įrėmintoje erdvėje sudėtos budistinės relikvijos, centre — vienos iš daugelio budistų dievybių atvaizdas.
DELIKATESAS: Ant krosnelės dideliame inde kaitinamas ožkų pienas, kurį šeiminikės dažnai papilsto. Taip gaunama minkšta masė–lyg varškė, lyg mikštas sūris. Tai nomadų virtuvės delikatesas orumas.
ŠEIMA: Mongolai labai mėgsta fotografuotis, keistis adresais. Nuotrauka su Bijambatoho šeima prieš išjojant į kitą jurtą.
MAITVANAGIAI: Tarp plėšriųjų paukščių — turbūt daugiausia sutinkama maitvanagių. Juos pažinsi iš skeltos uodegos ir ramaus sklandymo padangėse. Pastebėjęs maitą paukštis šauna žemyn, taip duodamas ženklas netoliese sklandantiems saviškiams.
IDILĖ: Prie Gulbių ežero, šalia Saulėtojų kopų
JAUTIS: Kelionė jaučio vežimu — viena iš nomadiško turizmo atrakcijų.
DARBYMETIS: Vakarop prasideda visos nomadų šeimos darbymetis: į aptvarus genamos ožkos ir avys, ten atskiriami ir paliekami jaunikliai, gaudomos vilnas atauginusios avys, kurios keliais judesiais supančiojamos ir per 5-7 minutes nukerpamos.
VELTINIS: Medžiaga jurtai uždengti gaminama iš šlapios vilnos. Ji sudėliojama ant audinio, kai audeklas su vilna suviniojamas ir stipriai suveržiamas, šuoliuodamas raitelis vilnos masę supresuoja. Taip gaunamas įvairių spalvų ir storio veltinis, kuris vėliau džiovinamas saulėje.