Kaune įsitvirtinusius kelmiškius patraukė gimtoji žemė

Asmeninė nuotr.
Įsikūrę mieste Ieva ir Andrius Partaukai nesugebėjo išsižadėti kaimo.
Iš Kelmės kilę Ieva ir Andrius Partaukai, baigę studijas, įsitvirtino Kaune. Abu dirba vadybininkais skirtingose įmonėse. Įsigijo būstą Raudondvaryje. Tačiau nei ketverių metų studijos, nei keleri metai darbo didmiestyje jų taip ir nesužavėjo.

Kiekvieną savaitgalį leidžia Kelmėje. Čia jų tėvai, mylimi gyvūnai (Ieva baigė Veterinarijos akademiją). Čia gamta ir gimtinėje gyvenantys ar savaitgaliais namo skubantys draugai.
Ilgai dvejojusi jauna šeima Žvilgių kaime, šalia Kelmės, nusipirko žemės sklypą ir nusprendė ūkininkauti. Augins česnakus, moliūgus ir šitake grybus.

Nuo vaikystės dresavo šuniukus

Ieva Banaitytė – Partaukė dar besimokydama vidurinėje mokykloje dresavo šuniukus. Prie tėvų namų buvo įsirengusi specialią aikštelę. Iš pradžių parodoms ruošdavo tik savo biglius. Vėliau padėdavo ir kitiems šunų augintojams.

Baigusi mokyklą nė neabejojo kur studijuoti. Pasirinko Veterinarijos akademiją. Studijavo gyvūnų mokslą, specializacija – kinologija.

Savo pomėgio dresuoti šunis Ieva neatsisakė ir studijų metais. Dažniausia vyksta pas šunų augintojus į namus ir padeda pasiruošti parodoms jų augintiniams. Šiuo metu parodai ruošia pudelį.

Pati Ieva taip pat dar tebeturi dvi biglių veislės kalytes ir patinėlį. Jiems taip pat reikia dėmesio.

Tačiau šiuo metu daug laiko atima darbas. Ieva dirba Kauno „Magnum veterinarija“ įmonėje, platinančioje pašarus, vaistus ir maisto papildus gyvūnams.

„Darbas labai patinka. Nuolat tenka bendrauti su Veterinarijos klinikomis, matyti ten atvežtus gyvūnus. Savo darbą sieju su visų gyvūnų gerove, rūpesčiu jais, nes nuo pašarų ir priežiūros didele dalimi priklauso jų gyvenimo kokybė“, – pasakoja jauna moteris.

Ieva po studijų buvo baigusi net šunų kirpėjų kursus ir kurį laiką užsiėmė šia veikla.

Svajojo apie svajonių ūkį

Tačiau šiuo metu visas jaunųjų Partaukų dėmesys sukoncentruotas į savo ūkį.

„Kaunas mums taip ir neprilipo. Ypač kankinomės tuo metu, kai gyvenome V.Krėvės prospekte. Ten nuolat triukšmas, ūžia mašinos. Paskui persikėlėme į Raudondvarį. Vieta – labai graži, šalia Nevėžio. Ramiau negu Kaune. Abu su vyru turime mėgstamus darbus. Atrodo, viskas lyg ir gerai. Tačiau vis tiek kažko trūksta...Savaitgaliais lekiame į Kelmę. Galvojome, kaip tuos savaitgalius praleisti prasmingiau“, – mintimis dalijasi Ieva.

Ieva ir Andrius kiekvieną savaitgalį žiūrėdavo televizijos laidą „Svajonių ūkis“, kur tiek daug sėkmės istorijų, ir patys svajodavo apie savos žemės gabalą.

Kartą važiuojant pro Žvilgių kaimą, Andrius Ievai parodė parduodamą žemės sklypą. Čia visi gamtos teikiami privalumai. Netoliese vingiuoja mažytis upeliukas. Žydi ir svaiginančiai kvepia vingiorykštės. Horizonte matosi Kelmė ir bažnyčios bokštas.

Bet tik 80 arų. Ūkiui lyg ir mažoka. Vis tiek nupirko nedvejodami. Vylėsi, jog savo žemę parduos kaimyninių sklypų šeimininkai. Nes sklypai – apleisti, šeimininkės žemės dirbti jau nepajėgia. Viena dar neturi sutvarkytų dokumentų. O kita norėjo įsitikinti: „Ar tikrai jums tos žemės reikia?“

„Reikia. Labai norim“, – aiškino jauna pora. Ir įtikino parduoti. Taip prie savo sklypo prisidūrė dar beveik pusantro hektaro.

„Žemė ilgai nedirbta, žolės – iki pažastų, – įspūdžiais dalijasi Ieva. – Bet viliamės, kad bus derlinga, pailsėjusi. Dalgiais prasipjovėme takelį iki beržynėlio, įsiterpusio į žemės sklypą. Jį sutvarkėme, išpjovėme nereikalingus karklus. Suarėme žemę. Galvojome, ką toliau su ja daryti. Važinėjome į ūkininkams skirtus seminarus. Likimas lėmė sutikti labai išmintingą agronomę Audronę. Ji mus konsultuoja, ką labiausiai tiktų auginti mums – savaitgalio ūkininkams. Mesti darbo kol kas nenorime. Iš kokių lėšų kurtume ūkį?

Be to, ir būsto čia kol kas neturime. Kol pastatysime namą, praeis daug laiko. Nutarėme, kad į Kelmę galutinai grįšime, kai susiklostys tinkamesnės aplinkybės.“

Augins česnakus, moliūgus ir grybus

Partaukus konsultuojanti agronomė Audronė suorganizavo išvyką pas ūkininką, auginantį česnakus. Jis padėjo apsispręsti. Pernai pradedantys ūkininkai suorganizavo talką ir rankomis užsodino 50 arų česnakais.

„Šiuo metu jau sudygę, – džiaugiasi pirmaisiais savo augalais Ieva. – Rugpjūtį jau turėsime derlių. Paprastai, iš hektaro galima gauti apie aštuonias tonas. Iš pusė hektaro – keturias. Bet kol kas tokio derliaus nesitikiu. Žemė nėra taip puikiai išdirbta. Ir mums dar trūksta patirties.“

Jauna moteris sako, jog parduoti česnakus nebus sudėtinga. Kad tik jų užaugtų! Lietuviški česnakai turi paklausą. Ypač jų nori latviai.

Netrukus septyniasdešimtyje arų jaunieji ūkininkai pasodins moliūgų. Nupirko trijų rūšių sėklų. Tikisi, jog ši nereikli daržovė gerai derės. Be to, ji puikiai derinsis su česnakais, kai reikės taikyti sėjomainą. Dėl realizavimo taip pat nesibaimina. Ši daržovė dabar populiarėja.

Pats pikantiškiausias Partaukų užsiėmimas bus auginti šitake grybus. Tai savotiškas voveraitės ir baravyko mišinys. Gana skanūs grybai. Jie auginami į beržo rąstelius įkišant specialius grybiena užkrėstus kaiščius. Rąstelius galima padėti ant palečių arba sustatyti į piramides. Grybai išauga po poros metų. Jų paklausa – didelė.

Kaiščių su grybiena Partaukai jau užsisakė Austrijoje. Dabar reikia nupirkti ir paruošti beržo rąstelius.

Dvejojo, ar imti paramą

Įregistravus ūkelį, Partaukams atsirado galimybė gauti paramą. Tačiau kurį laiką svarstė imti ar neimti. Dvejojo, ar sugebės įvykdyti visus reikalavimus, ar pasiteisins toks nedidelis ūkelis. Svajonės kirtosi su atsakomybe. Galiausiai pasiryžo.

Kaip panaudoti paramą taip pat teko konsultuotis su patirties jau turinčiais ūkininkais.

Žemei įdirbti būtiniausiai reikėjo traktoriaus. Šeima dvejojo – gal pirkti japonišką, mažiuką. Juk žemės – tiek nedaug... Tačiau patirties turintis ūkininkas paprotino geriau pirkti „Belarusą“, nes palijus mažas traktoriukas gali neįvažiuoti į dirvą.

Paklausė patarimo. Už paramą pradedantieji ūkininkai nusipirko naudotą „Belarus“ traktorių, akėčias, sėjamąją. Planuoja pirkti dar pačios būtiniausios technikos ir porą tentinių angarų: vieną laikyti techniką, kitą – sandėliuoti produkciją.

„Reikia labai daug ko. Ir visko iš karto! – kiek sunerimusi ūkininkauti pradėjusi Ieva. – Tačiau žengę šį žingsnį privalome eiti tik į priekį. Manau, jog ilgainiui viskas stos į savo vietas.“

Buvo visokių dienų. Kartais, pasiilgę Kelmės, Partaukai svajodavo apie gyvenimą gimtinėje, bet tuoj pat vydavo šalin šią mintį. Juk Kaune jau įsikūrę, viskas gerai. Bet tuoj pat ateidavo kita mintis: „Ar ateityje nesigailės savo laiku nežengę ryžtingo žingsnio?“ Svarstyklės visuomet nusverdavo Kelmės naudai.

„Daugelis pažįstamų, išgirdę, jog planuojame palikti Kauną ir grįžti į Kelmę, stebėdavosi „Ką jūs čia veiksit?“, – pasakoja Ieva. – Veikti visada yra ką. Kiek jaunimo Kelmėje sukūrę įdomiausius verslus! Ir pragyvena. Džiaugiasi gamta, erdve, laisve. Jaunų žmonių vis daugėja. Matyt, daugelis įvertina kaimo privalumus.“