Kasdien – apie orus ir daržo darbus

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Vytautas Liulys sako, kad daug kas gali nesutikti su jo pastebėjimais apie orus, bet jis rašo juos tik apie Žagarę, tad kitame rajone, kitame Lietuvos pakraštyje galėjo būti ir visdai kitaip.
Žagarietis Vytautas jau daugiau kaip dešimtmetį kiekvieną dieną pradeda, užsirašydamas pastebėjimus apie to ryto orus. Dažniausiai pažymi oro temperatūrą, kritulius, kartais ir plačiau pakomentuoja darbus sode ir darže. Visus duomenis susisteminus galbūt būtų galima padaryti tam tikras išvadas apie oro kaitą, klimato atšilimą. Žagarietis to dar nepadarė, tačiau sako, kad kartais labai praverčia, kai kas nors susiginčija, koks oras buvo per praėjusių metų Velykas, ar kokia vasara – štai, atsiverti sąsiuvinį, ir yra tiesioginis įrodymas.

Vytautas Liulys iš knygų lentynos ištraukia du nuo kasdienio vartymo gerokai aptrintus storus sąsiuvinius. Ant vieno užrašas „2010–2015 metai“ byloja, kad jame sugulė minimų šešerių metų visa Žagares orų istorija. Kita sąsiuvinis, pradėtas 2016-aisias, jau irgi artėja prie pabaigos.

Puslapiai dailiai subraižyti lentelėmis, kiekvienoje jų skirta po langelį dienai. Trisdešimt dienų – trys dešimtys langelių, trisdešimt viena diena – vienu langeliu daugiau. Langelyje įrašyta, kiek laipsnių tądien rodė termometras, buvo debesuota ar giedra, gal lijo arba snigo.

Informacija lakoniška, tik kai kur ji papildoma, kitoje puslapio pusėje kai kur bandant suvesti mėnesio orų vidurkį, bet tam dar reiktų prisėsti, norint informaciją susisteminti. Kitur įrašyti kokie svarbesni asmeniniai mėnesio įvykiai, daržo naujienos – kada kas pasėta, kaip auga, kada pirmą kartą ar kada paskutinį tais metais pjauta žolė, kada pradėtas ar baigtas kūrenimo sezonas.

Verčiame pirmuosius puslapius. Labiausiai rūpi palyginti ankstesnes žiemas su šiųmete, parodžiusia aštrius šalčio nagelius ir privertusia sniego.

Ties 2010-ųjų vasariu prierašas, kad būta daug sniego, dažnai teko kastuvu naudotis. Bet pusnys buvusios labai purios ir sunku slidinėti. Mat Vytautas mėgsta žiemą stoti ant slidžių. Tik dabar jau reikia naujų apkaustų, tad šiemet to malonumo ir neteko patirti, nors gamtros sąlygos leistų. Tų pačių metų balandžio vidutinė temperatūra siekė 12 laipsnių šilumos, o gegužė buvo vėsoka, 9 mėnesio dieną dar teko kurti ugnį. Užtat būta grybingų metų. V. Liulys pasižymėjo, kad rugsėjį kelias dienas iš eilės tempė po du krepšus rudmėsių ir kitų grybų iš miškų masyvų Veršių-Juodeikių pakelyje.

„Tais metais žąsys skrido labai aukštai, o esu girdėjęs pasakymą, kad tai rodo šiltą rudenį ir žiemą. Ir iš tiesų, visą lapkritį laikėsi pliusinė temperatūra, gruodį buvo šalčiausią dieną 4 laipsniai šalčio, daugiau kaip dešimt dienų laikėsi apie nulį, o štai 2011 sausį daug dienų buvo net 2–3 laipsniai šilumos“, – savo pastebėjimu dalinasi žagarietis.

Beje, jis pabrėžia, kad žymėjosi išskirtinai tik pastebėjimus apie orą Žagarėje, o šis kartais labai skiriasi net tame pačiame rajone, ką jau kalbėti apie visą Lietuvą, kai kokioje Varėnoje spaudžia keliolikos laipsnių šaltukas, o Klaipėdoje, kur prabėgo didžioji Veltos ir Vytauto Liulių gyvenimo dalis – krapina lietutis.

Prie tų visų žagarietiškų fiksavimų kartais atsiranda ir daugiau bendrų gamtinių žinių, naujienų. Pavyzdžiui, kad kovas yra kovų mėnuo, būtent šie paukščiai tada turi pasirodyti, vasario 24 dieną parskrenda vieversiai. Pastaruosius Žagarėje V. Liulys pirmiausia paprastai pamato, eidamas pasivaikščioti pro Raktuvės ir žydų kapines tolėliau link Žiurių. Ten nusidriekia dirbami laukai, tad virš jų vyturėliai ir lekioja čirškaudami. Kovą jau ir pempės apie save praneša: „Gyvi, gyvi!“, parskrenda žąsys.

2012-ųjų žiemą irgi buvo šiltas sausis, tik vasarį 3 dienas laikėsi 20 laipsnių šalčio temperatūra.

2017-ųjų sausis ir vasaris šalčiu irgi negąsdino, užtat visą balandį teko kūrenti krosnį ir jau po to gegužės mėnuo pasirodė visu gražumu – net dešimt dienų temperatūra kilo per 20 laipsnių, būta net iki 27, kaip gražiausią vidurvasarį.

Bene šilčiausias per dešimtmetį, pagal žagariečio surašymus, – 2018-ųjų pavasaris, kai balandį jau buvo galima lepintis 18 laipsnių šiluma, o gegužės mėnesį net tris dienas iš eilės laikėsi 28 laipsnių kaitra. Birželio pradžioje temperatūra toliau laikėsi aukšta, net 29 laipsniai, liepą daugiau kaip 10 dienų buvo per 25 laipsnių šilumos, karščiausią dieną termometro stulpelis pakilo net iki 32 laipsnių. Tais metais orai apskritai buvo labai šilti, rugsėjį dar vieną dieną užkaitino iki 28 laipsnių, net visą spalį vidutiniškai laikėsi 15 laipsnių šiluma.

2019 metų sausį žemiausia temperatūra siekė 16 laipsnių šalčio, 2020 metų tą patį mėnesį – tris dienas paspaudė 17 laipsnių šaltukas. Tad šių, 2021-ųjų, sausis, kai net kelias savaites speigas niekur nesitraukė, o šalčiausią parą siekė net 28 laipsnius ir tapo Lietuvos rekordu, tikrai daugeliui atrodė įspūdingas. Ne ką prasčiau „spirgino“ ir vasaris.

„Mano surašymai kartais visai praverčia. Ne tik pačiam, bet va, jei su žmona Velta susiginčijame. Ji sako, kad Velykos tais ir tais metais buvo su sniegu, o aš sakau, kad ne, arba atvirkščiai. Tada pasiimu sąsiuvinį, atsiverčiu, ir viskas kaip ant delno padėta“, – sako Vytautas Liulys.

Velta Liulienė taip labai orais nesidomi, tik, kai vyras buvo patekęs į ligoninę, kurį laiką sąsiuvinyje pažymėdavo, kada giedra, kada lietus ar kokia temperatūra. Užtat abu jie turi kitą bendrą pomėgį – dainavimą. Šeima, kol nebuvo karantino, važinėjo į repeticijas Skaistgiryje, kur priklauso kultūros namų kolektyvui, vadovaujamam Birutės Dauginytės. Tad žagariečiai su nekantrumu laukia, kai vėl visi galės susitikti, pasirodyti scenoje.