Karas su latviais dėl braškių?

Emig­ra­ci­jos kryp­tis – Lat­vi­ja

– Ko­dėl ėmė­tės lie­tu­vių Lat­vi­jo­je te­mos, kuo ji ak­tua­li, ko­kias pro­ble­mas kė­lė­te?

– Kaž­ka­da la­bai nu­ste­bau su­ži­no­jęs, kiek lie­tu­vių gy­ve­no Lat­vi­jo­je Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­rė­se. Da­bar­ti­nė­je Lat­vi­jos te­ri­to­ri­jo­je tuo lai­ku su­si­for­ma­vo gau­sios lie­tu­vių ko­lo­ni­jos dėl dar­bo emig­ra­ci­jos.

Lie­tu­va bu­vo ag­ra­ri­nis kraš­tas, o tuo­me­ti­nės Lat­vi­jos did­mies­čiai Ry­ga, Lie­po­ja for­ma­vo­si kaip pra­mo­ni­niai cent­rai, į šiuos mies­tus vy­ko na­tū­ra­li dar­bo mig­ra­ci­ja.

Apsk­ri­tai Ry­ga iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo vie­nas spar­čiau­siai eko­no­miš­kai be­si­vys­tan­čių pa­sau­ly­je mies­tų. Lie­po­ja au­go ne tik pra­mo­nės, bet ir sta­to­mo ka­ri­nio uos­to dė­ka.

Tiks­lių ži­nių nė­ra, bet lie­tu­vių vei­kė­jai, su­si­dū­rę su lie­tu­vių ko­lo­ni­ja prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Ry­go­je, tvir­tin­da­vo, kad tuo me­tu lie­tu­vių Ry­go­je ga­lė­jo gy­ven­ti iki 40 tūks­tan­čių. Pa­vyz­džiui, Vaiž­gan­tas mi­ni 37 tūks­tan­čius. Ko­lo­ni­ja bu­vo dar­bi­nin­kiš­ka, in­te­li­gen­ti­jos ne­bu­vo daug, bet prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Ry­go­je ėjo net du lie­tu­viš­ki laik­raš­čiai.

Su ko­le­ga lat­viu Eri­ku Je­kab­so­nu jau se­niai šne­kė­jo­me, kad rei­kė­tų pa­ra­šy­ti apie lie­tu­vius, gy­ve­nu­sius Lat­vi­jo­je. Tai at­spin­di pro­ce­sus, ku­rie vy­ko nuo XIX am­žiaus pa­bai­gos iki so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos. Ko­lo­ni­jos is­to­ri­ja kar­tu yra ir abie­jų tau­tų is­to­ri­ja.

Iš pra­džių bu­vo su­ma­ny­ta ra­šy­ti vie­ną kny­gą. Pag­rin­di­nė pro­ble­ma – kaip lie­tu­viams pa­vy­ko iš­sau­go­ti sa­vo tau­ti­nę ta­pa­ty­bę emig­ra­ci­jo­je. Dir­bant paaiš­kė­jo, kad me­džia­gos yra la­bai daug, bū­tų pra­smin­ga leis­ti dvi at­ski­ras kny­gas, ty­ri­mą skai­dy­ti.

Da­bar išė­jo kny­ga apie tar­pu­ka­rio Lat­vi­jos lai­ko­tar­pį, šiuo me­tu yra ren­gia­ma ant­ra kny­ga apie lai­ko­tar­pį nuo XIX am­žiaus pa­bai­gos iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

– Esa­te mi­nė­jęs, kad iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Ry­ga bu­vo be­ne lie­tu­viš­kiau­sias pa­sau­lio mies­tas. Ko­kią mig­ra­ci­jos di­na­mi­ką ste­bi­me po 1918 me­tų?

– Tar­pu­ka­rio Lat­vi­jo­je lie­tu­vių bend­ruo­me­nė la­bai su­si­trau­kė. Dau­ge­lis lie­tu­vių grį­žo į Lie­tu­vą. Mig­ra­ci­ja vy­ko la­bai įvai­riai. Kai ku­rie bu­vo pa­si­trau­kę dar Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais kar­tu su iš Ry­gos eva­kuo­to­mis įmo­nė­mis į Ru­si­jos gi­lu­mą, pa­skui iš Ru­si­jos jau ke­lia­vo tie­siai į Lie­tu­vą.

Nors bend­ruo­me­nė Lat­vi­jo­je la­bai su­ma­žė­jo, pa­grin­di­niai su­si­tel­ki­mo cent­rai li­ko tie pa­tys: Ry­ga, Lie­po­ja, daug lie­tu­vių gy­ve­no Žiem­ga­los re­gio­ne, ku­ris ri­bo­ja­si su Lie­tu­va.

– Koks lie­tu­vio Lat­vi­jo­je so­cia­li­nis po­rtre­tas?

– Jei bend­ruo­me­nės vys­ty­ma­sis bū­tų ne­pert­rauk­tas, na­tū­ra­lus, ne­bū­tų bu­vę Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, dar­bi­nin­kiš­ka Ry­gos lie­tu­vių ko­lo­ni­ja bū­tų su­for­ma­vu­si sa­vo in­te­li­gen­ti­ją.

La­bai di­de­lė da­lis tuo me­tu jau su­si­for­ma­vu­sios in­te­li­gen­ti­jos grį­žo į at­si­kū­ru­sią Lie­tu­vos vals­ty­bę.

Iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Lat­vi­jos lie­tu­viai bu­vo dau­giau juo­da­dar­biai: žmo­gus at­vyk­da­vo į Ry­gos did­mies­tį iš lie­tu­viš­ko kai­mo, ne­tu­rė­jo iš­si­la­vi­ni­mo, pa­si­ren­gi­mo, at­lik­da­vo dar­bus, ku­riems ne­rei­kė­jo kva­li­fi­ka­ci­jos.

Yra iš­li­ku­sios XX a. tar­pu­ka­riu Ry­gos pra­di­nę lie­tu­vių mo­kyk­lą tar­pu­ka­riu bai­gu­sių mo­ki­nių įkur­tos drau­gi­jos an­ke­tos. Iš jų ma­to­me, kad dau­gu­ma tam­pa kva­li­fi­kuo­tais dar­bi­nin­kais, ama­ti­nin­kais. Port­re­tas kei­čia­si.

In­te­li­gen­ti­jos pro­ble­ma iš­lie­ka, nors Ry­go­je tar­pu­ka­riu vei­kė lie­tu­viš­ka gim­na­zi­ja, ji tam­pa pa­grin­di­ne in­te­li­gen­ti­jos ug­dy­mo vie­ta. Gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai su­da­ro dau­gu­mą mo­ky­to­jų, ku­rie dir­bo Lat­vi­jo­je lie­tu­viš­ko­se mo­kyk­lo­se. Kai ku­rie stu­di­juo­ja Lat­vi­jos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se.

– Iš ku­rių Lie­tu­vos re­gio­nų dau­giau­siai bu­vo emig­ruo­ja­ma į Lat­vi­ją?

– Pag­rin­di­nė trau­ka bu­vo iš pa­sie­nio re­gio­nų. La­bai daug žmo­nių iš lie­tu­viš­ko kai­mo vyk­da­vo dar­bams į Lat­vi­jos kai­mą. Tai ska­ti­no ge­res­nis at­ly­gis už dar­bą, ge­res­nės sam­di­nių gy­ve­ni­mo są­ly­gos. Vei­kiau­siai bū­ta ir įsi­vaiz­duo­ja­mo pres­ti­žo bei lū­kes­čių per Lat­vi­jos kai­mą pa­tek­ti į Lat­vi­jos did­mies­čius, bet to­kių lai­min­gų bu­vo ma­žai.

Ju­dė­ji­mą ga­li­ma ma­ty­ti iš vi­sos Lie­tu­vos, ne­tgi iš pie­tų Lie­tu­vos.

Lat­vi­jos kon­su­las Šiau­liuo­se, ko ge­ro, bu­vo vie­nas iš Lat­vi­jos dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je il­giau­siai vie­no­je vie­to­je iš­dir­bu­sių kon­su­lų. Jo vei­ki­mo zo­na bu­vo la­bai pla­ti, vi­sa Šiau­rės Lie­tu­va.

Sie­nos su Lat­vi­ja pe­rė­ji­mo tvar­ka kei­tė­si. Bu­vo me­tas, kai la­bai leng­vai tei­sę pe­rei­ti sie­ną tu­rė­jo pa­sie­nio gy­ven­to­jai. Bū­da­vo, at­va­žiuo­da­vo žmo­gus iš Aly­taus ap­skri­ties, įsi­dar­bi­na pas ūki­nin­ką, pa­dir­ba tris mė­ne­sius ir, me­tęs dar­bą, išei­na į Lat­vi­ją.

Šiau­rės Lie­tu­vo­je bu­vo me­tų, kai la­bai trū­ko dar­bo ran­kų dėl ma­si­nės emig­ra­ci­jos dirb­ti į Lat­vi­ją.

Dar­bo mig­ra­ci­ja vy­ko ne tik iš Lie­tu­vos, bet iš tuo me­tu Len­ki­jos val­do­mo Vil­niaus kraš­to.

Emig­ra­ci­nės po­li­ti­kos pa­vyz­dys

– Ko­kios tau­ti­nės ma­žu­mos Lat­vi­jo­je bu­vo di­džiau­sios ir įta­kin­giau­sios, kaip jų kon­teks­te at­ro­do lie­tu­viai?

– Tau­ti­nės ma­žu­mos dy­dis ne­bū­ti­nai at­spin­di jos įta­ką. Be abe­jo­nės, įta­kin­giau­sia tau­ti­nė ma­žu­ma – vo­kie­čiai. Bal­ta­ru­sių, ru­sų bend­ruo­me­nės la­bai gau­sios, bet jų įta­ka ge­ro­kai kuk­les­nė.

Len­kų bend­ruo­me­nė Lat­vi­jo­je už lie­tu­vių yra, ko ge­ro, du kar­tus di­des­nė, jos po­zi­ci­jos taip pat stip­res­nės, in­te­li­gen­ti­jos po­žiū­riu jų pa­jė­gu­mai di­des­ni.

Lie­tu­viai – neį­ta­kin­ga ma­žu­ma. Lie­tu­viams pa­si­se­kė, kad jie yra do­mi­nuo­jan­čio et­no­so bro­liai, į ku­riuos ne­re­tai vy­res­niuo­ju bro­liu ta­pę lat­viai pa­si­žiū­ri at­lai­džiau ir jiems lei­džia­ma ge­ro­kai dau­giau.

Bu­vo me­tas, kai lie­tu­viai ir es­tai tu­rė­jo iš­skir­ti­nes są­ly­gas švie­ti­mo sri­ty­je – kuo­met Lie­tu­va su Lat­vi­ja su­ta­rė, kad vie­na ki­tos tau­ti­nės ma­žu­mos at­žvil­giu ne­vyk­dys jo­kios asi­mi­lia­ci­nės po­li­ti­kos.

Ket­vir­to de­šimt­me­čio pra­džio­je pra­dė­ju­si veik­ti kon­ven­ci­ja dėl mo­kyk­lų iš es­mės reiš­kė asi­mi­lia­ci­jos at­si­sa­ky­mą. Abi ša­lys įsi­pa­rei­go­jo sa­vo bend­ruo­me­nėms su­kur­ti tau­ti­nėms mo­kyk­loms to­kias są­ly­gas, ko­kias jie tu­rė­tų sa­vo is­to­ri­nė­je tė­vy­nė­je.

Nors si­tua­ci­ja šiek tiek pa­si­kei­čia po 1934 me­tų Lat­vi­jo­je įvy­ku­sio vals­ty­bės per­vers­mo, kai įsi­tvir­ti­na na­cio­na­liz­mo ideo­lo­gi­ją iš­pa­žįs­tan­tis K. Ul­ma­nio re­ži­mas, kai pra­de­da­ma vyk­dy­ti kar­tais bea­to­dai­riš­ką ša­lies le­to­ni­za­ci­ją, lie­tu­viai pa­sek­mių pra­ktiš­kai ne­jau­čia.

– Koks Lat­vi­jos val­džios po­žiū­ris į lie­tu­vius?

– Ma­nau, la­bai pa­lan­kus. Sup­ran­ta­ma, bū­ta vis­ko – dau­giau že­mes­niu val­di­nin­ki­jos lyg­me­niu.

Kai val­džio­je at­si­ran­da K. Ul­ma­nis, val­di­nin­ki­jos po­žiū­ris į tau­ti­nes ma­žu­mas tam­pa ge­ro­kai įta­res­nis. Kai skai­tau Lat­vi­jos slap­tų­jų tar­ny­bų ver­ti­ni­mus, pa­vyz­džiui, lie­tu­viš­kos dva­si­nin­ki­jos Lat­vi­jo­je, kai ku­rie jai me­ta­mi kal­ti­ni­mai at­ro­do lauž­ti iš pirš­to.

Iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro 80 pro­cen­tų Lat­vi­jos te­ri­to­ri­jo­je dir­bu­sių ka­ta­li­kų ku­ni­gų yra lie­tu­viai, bet tar­pu­ka­riu šis vaiz­das vi­siš­kai pa­si­kei­čia: per ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­tį jau 80 pro­cen­tų dva­si­nin­kų yra lat­vių tau­ty­bės. Ta­čiau kai kam pra­de­da at­ro­dy­ti, kad jie sten­gia­si Lat­vi­jos ti­kin­čiuo­sius pa­vers­ti len­kais ar­ba lie­tu­viais.

Iki tol ne vie­no iš­ki­laus lie­tu­vio dva­si­nin­ko baž­ny­ti­nio tar­na­vi­mo biog­ra­fi­ja yra pa­ženk­lin­ta Lat­vi­jos. Pa­vyz­džiui, Vaiž­gan­to pir­mo­ji ku­ni­ga­vi­mo vie­ta yra Min­tau­ja (da­bar­ti­nė Jel­ga­va).

Įdo­mu, kad 1937 me­tais įkū­rus nau­ją – Lie­po­jos vys­ku­pi­ją, jos vys­ku­pu tam­pa lie­tu­vis An­ta­nas Urb­šas.

– Koks Lie­tu­vos val­džios po­žiū­ris į lie­tu­vių bend­ruo­me­nę Lat­vi­jo­je? Ar jis at­spin­di Lie­tu­vos po­li­ti­ką ki­tų bend­ruo­me­nių už­sie­ny­je at­žvil­giu?

– Ma­nau, lie­tu­vių bend­ruo­me­nės tar­pu­ka­riu Lat­vi­jo­je is­to­ri­ja yra sėk­min­gos lie­tu­vių emig­ra­ci­nės po­li­ti­kos pa­vyz­dys.

Lie­tu­vos vals­ty­bė dė­me­sio šiai bend­ruo­me­nei sky­rė la­bai daug. Net­gi di­džiau­siais tau­py­mo me­tais (ži­no­me ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio kri­zę), kai lė­šos bu­vo nu­rė­žia­mos, ši bend­ruo­me­nė ap­kar­py­mų pa­tir­da­vo ma­žiau­siai, rū­pes­tis ja bu­vo prio­ri­te­tas.

Ir švie­ti­mas, ir drau­gi­jų veik­la bu­vo re­mia­ma, ir spau­da. Ga­liau­siai – pa­ra­ma bū­da­vo ne tik per drau­gi­jas. Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad di­de­lė da­lis lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­rių tu­rė­jo Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, jų so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis taip pat tek­da­vo pa­si­rū­pin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bei.

Lat­vi­jos li­go­nių ka­sos pa­teik­da­vo są­skai­tas ir Lie­tu­vos val­džia jas ap­mo­kė­da­vo. Tai vei­kė pa­ri­te­to prin­ci­pu. Bet ką reiš­kia pa­ri­te­tas, kaip vie­nas vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­kas svars­to, jei mes lat­viams jo­kių są­skai­tų pa­teik­ti ne­ga­li­me, ap­mo­ka­me tik už sa­vus.

Dip­lo­ma­tai ir kon­su­li­niai dar­buo­to­jai (kon­su­la­tai vei­kė ir Lie­po­jo­je, ir Daug­pi­ly­je) ir­gi at­li­ko reikš­min­gą vaid­me­nį kon­so­li­duo­jant lie­tu­vių bend­ruo­me­nę, tuo la­biau, kad jo­je trin­ties, ne­su­ta­ri­mų vi­sa­da pa­ka­ko. Ma­nau, tik Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos dė­ka ga­liau­si pa­vy­ko su­telk­ti bend­ruo­me­nę į vie­ną Lat­vi­jos lie­tu­vių są­jun­gą.

Dip­lo­ma­tai ska­ti­no bend­ruo­me­nės po­li­ti­nę eman­ci­pa­ci­ją. Pa­vyz­dys – rin­ki­mų kam­pa­ni­jos. Lie­tu­viai da­ly­va­vo rin­ki­muo­se ir į sa­vi­val­dą, ir į Lat­vi­jos sei­mus. Įp­ras­tai jie tap­da­vo Lat­vi­jos po­li­ti­nė­je sce­no­je vei­kian­čių par­ti­jų elek­to­ra­tu – daž­niau­siai va­di­na­mosios Ka­ta­li­kų par­ti­jos (pa­na­šios į lie­tu­viš­kus krikš­čio­nis de­mok­ra­tus). Pas­ka­tin­ti, pa­drą­sin­ti dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos, lie­tu­viai su­ren­gė sa­va­ran­kiš­kas rin­ki­mų kam­pa­ni­jas ir ban­dė jė­gas sa­va­ran­kiš­kai pa­tek­ti į Sei­mą.

Lat­vi­jos bal­sa­vi­mo rin­ki­muo­se sis­te­ma bu­vo la­bai įdo­mi: ga­lė­jai bal­suo­ti, kur no­ri, ne­bu­vai pri­riš­tas prie gy­ve­na­mo­sios vie­tos.

Bu­vo pa­skai­čiuo­ja­ma, kiek rin­ki­mų apy­gar­do­se yra lie­tu­vių ir jei at­vyk­tų dar kaž­kiek, bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti bal­sų ba­lan­są ir lai­mė­ti rin­ki­mus. Pa­siun­ti­ny­bė fi­nan­suo­ja, pa­vyz­džiui, vi­sų ke­lio­nes iš Lie­po­jos ar Ry­gos į Žiem­ga­lą tam, kad pa­bal­suo­tų.

Rin­ki­mų die­ną nu­sam­do­mi au­to­bu­siu­kai zu­ja tarp Ry­gos ir Min­tau­jos. Ir ra­gi­na­ma: at­vy­kę į Min­tau­ją, ga­li­te ne tik at­lik­ti pi­lie­ti­nę-tau­ti­nę pa­rei­gą, bet ir pa­si­žiū­rė­ti baž­ny­čią, nuei­ti į lie­tu­viš­ką kon­cer­tą.

Į Sei­mą rin­ki­mų ne­pa­vy­ko lai­mė­ti, bet į vie­ti­nes sa­vi­val­das iš­rink­tų lie­tu­vių bū­da­vo.

Ar bus braš­kių ka­ras?

– Da­bar daug kal­ba­ma apie ne­pa­kan­ka­mai stip­rius Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos san­ty­kius. Ko­kią si­tua­ci­ją ma­to­me tar­pu­ka­riu?

– Bu­vo sa­vo­tiš­kas ban­ga­vi­mas. Bu­vo me­tų, kai san­ty­kiai bu­vo la­bai ar­ti­mi. Bet bu­vo ir epi­zo­das, kai vals­ty­bės pra­dė­jo siųs­ti vie­na ki­tos pi­lie­čius iš ša­lies.

San­ty­kiai nuo­sek­liai drau­giš­ki pra­de­da da­ry­tis nuo ket­vir­to de­šimt­me­čio, iš es­mės nuo 1934 me­tų, kai pa­si­ra­šo­ma Bal­ti­jos An­tan­tės su­tar­tis, vals­ty­bės de­da daug pa­stan­gų, kad ar­tė­ji­mas vyk­tų.

Ta­čiau ir iki tol yra me­tų, ku­rie iš­si­ski­ria dė­me­siu ro­do­mu san­ty­kių plė­to­ji­mui, pa­vyz­džiui, 1930-ie­ji: vyks­ta daug vi­zi­tų, re­vi­zi­tų, pa­si­ra­šo­mos kon­ven­ci­jos.

Tar­pu­ka­riu Lie­tu­vo­je vei­kė Lie­tu­vių-lat­vių vie­ny­bės drau­gi­ja, Lat­vi­jo­je vei­kė Lat­vių-lie­tu­vių vie­ny­bės drau­gi­ja. Jei pa­žvelg­si­me į Lat­vi­jo­je vei­kian­čios vie­ny­bės drau­gi­jos su­dė­tį, iš­vy­si­me la­bai daug lie­tu­vių. Bend­ruo­me­nė vai­di­na ak­ty­vų vaid­me­nį, siek­da­ma, kad san­ty­kiai tarp vals­ty­bių bū­tų kuo ge­res­ni.

– Tar­pu­ka­riu Lat­vi­jos kon­su­la­tas vei­kė Šiau­liuo­se?

– Lat­vi­jos kon­su­las Šiau­liuo­se, ko ge­ro, bu­vo vie­nas iš Lat­vi­jos dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je il­giau­siai vie­no­je vie­to­je iš­dir­bu­sių kon­su­lų.

Jo vei­ki­mo zo­na bu­vo la­bai pla­ti, vi­sa Šiau­rės Lie­tu­va. Iš dip­lo­ma­ti­nio su­si­ra­ši­nė­ji­mo tarp jo ir Lat­vi­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ma­ty­ti, kad jis la­bai rū­pi­no­si lat­viš­ko­mis mo­kyk­lo­mis, ku­rios vei­kė Lie­tu­vo­je.

Kon­su­la­tas spręs­da­vo įvai­rius klau­si­mus. Pa­vyz­džiui, vie­no­je ata­skai­to­je ra­šo­ma, kad bū­na die­nų, kai atei­na koks 20 lie­tu­vių in­te­re­san­tų pa­si­tei­rau­ti, kaip įsi­dar­bin­ti Lat­vi­jo­je.

– Vis­gi, lie­tu­viai ir lat­viai – bro­liai ar kon­ku­ren­tai tar­pu­ka­riu?

– Lie­tu­vių bend­ruo­me­nė, ku­ri gy­ve­no Lat­vi­jo­je, tik­rai lat­viams ne kon­ku­ren­tas, jos lai­ky­se­na – la­bai lo­ja­li Lat­vi­jos vals­ty­bės at­žvil­giu. Ji nie­ka­da ne­ta­po Lat­vi­jos val­džiai to­kiu gal­vos skaus­mu, ko­kiu, pa­vyz­džiui, ta­po len­kų bend­ruo­me­nė. Ir ne­ta­po to­kiu gal­vos skaus­mu, kaip Lat­ga­los ru­sa­kal­biai, ku­rių di­džio­ji da­lis ket­vir­ta­me de­šimt­me­ty­je ne­mo­kė­jo lat­vių kal­bos. To­kių lie­tu­vių Lat­vi­jo­je mes ne­ra­si­me.

Jei pa­žvelg­si­me į par­la­men­ti­nį Lat­vi­jos lai­ko­tar­pį, bū­ta ki­tų tau­ti­nių ma­žu­mų ban­dy­mų pa­si­nau­do­ti lie­tu­viais. Lie­tu­viai ne kar­tą yra at­si­sa­kę jung­tis prie ki­tų, už­siim­ti skal­dy­to­jo vaid­me­niu, ma­ni­pu­lia­ci­ja.

Kon­ku­ren­ci­ja tarp vals­ty­bių – pre­kių, mui­tų ka­rai – vyks­ta vi­sa­da ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, čia nie­ko nė­ra keis­to, at­si­ran­da vie­no­kie ar ki­to­kie ap­ri­bo­ji­mai iš vie­nos ir iš ki­tos pu­sės.

La­biau­siai pra­juo­ki­nu­si ant­raš­tė iš tar­pu­ka­rio lie­tu­vių spau­dos skam­bė­jo taip: "Ar tarp Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos bus braš­kių ka­ras?".