Naujausios
Kaimo pragiedruliai ir šešėliai
Budraičių kaime (Kelmės rajonas) gyvenanti literatė, konkurso „Prozos aruodai“ organizatorė, aktyvi bendruomenės narė ir visuomenininkė Justina Viržintienė save laiko gryna kaimiete purvabride. Tik apgailestauja, jog kaimas po “kolchozų“ nesušvito ryškesnėmis spalvomis.
Regina MUSNECKIENĖ
„Nepakelčiau tėvelių naštos“
Justina įgijo ekonomistės specialybę Lietuvos žemės ūkio akademijoje. „Kaimas tada buvo vien darbai ir darbai, — Skuodo rajone, šalia Mosėdžio prabėgusią vaikystę mena Justina. — Daržus ravėti, šienauti, rinkti akmenis nuo laukų. Laukdavom nesulaukdavom rugsėjo pirmosios, kad mokykloje galėtume pailsėti.“
Tėvelis dirbo šėriku, mama — melžėja. Turėjo šešiasdešimt arų ir pagalbinį ūkelį. Grįžus iš darbo kolūkyje, namuose prasidėdavo antra pamaina. O ką daryti? Keturi vaikai. Pašalpų anuomet niekas nemokėjo.
„Mama, kaip kokia baudžiauninkė, keldavo ketvirtą valandą ryto, bėgdavo į fermą, grįžusi ruošdavo mums pusryčius, išleisdavo į mokyklą. O tvarte jau žviegdavo savos kiaulės. Vėl suplukusi puldavo jų šerti, melžti savo karvės. Paskui skalbdavo, tvarkydavo namus, vėl kulniuodavo į fermą, po fermos — dar viena pamaina namuose, — pasakoja Justina. — O dar reikėjo nuravėti runkelių normas, padėti rauti linus... Kovoti dėl papildomo pievos gabaliuko kur nors karklyne. Aš nė trečdalio tiek nedirbau. Nepakelčiau tėvelių naštos.“
Gyvenimas apvirto aukštyn kojom
Kaimui save paskyrusi Justina kartais stebisi, kaip gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Tytuvėnų tarybinis ūkis — technikumas laikė 500 karvių, per 2000 kiaulių, augino šimtus veislinių telyčių — jas veždavo parduoti į Kazachstaną. Jaučius veždavo į Maskvą ir Leningradą.
O dabar ant to paties žemės ploto tik du smulkūs ūkininkai. Vienas laiko 4, kitas 14 karvių. Dar viena kita šeima laiko po vieną karvutę. Kaimynai pieną kaip mat išgraibsto. Kitur pievos apžėlusios karklais.
Anksčiau visi kaime laikydavo bent po vieną karvę. Justina 20 metų laikė. Karvė per mėnesį uždirbdavo du šimtus rublių arba gerą vieno žmogaus algą. Paskui pieno kainos vis mažyn, mažyn. Kai pradėjo gauti tik po penkiasdešimt litų, gyvulio atsisakė.
Dabar laiko ožką. Nusipirko lengvą dalgį. Pati nupjauna pievą, sugrėbia. Šieną sukemša į didžiulį maišą ir parsiveža karučiais. Jai padeda kaimo vaikai. Už valandą darbo paprašo penkių litų.
Pašalpų magija
Justina stebisi, kad jaunos šeimos visai atsisakė gyvulių. Juk neturint darbo, bet turint daug laiko ir sveikatos, galima vienai karvutei parūpinti pašaro. Ir savo šeimai pieno užtektų, ir pardavę atlikusį, gautų keliasdešimt litų vaikams sąsiuviniams. Deja, žmonės labiau linkę gyventi iš pašalpų.
„Vidurdienį jauni vyrai jau traukia dainas prie parduotuvės. Gražiausi, dailiai nuaugę. Mes juos vadiname jaunikiais. Nes jie amžinai laisvi, — pasakoja Justina. — Nupraustum juos sušukuotum, daliai aprengtum — tiktų kariuomenei.
Bet jie patys save nurašę. Vakarais vaikšto šniūrais girti, be laiko miršta arba tampa neįgalūs. Socialinės darbuotojos jiems sutvarko krūvas dokumentų, kad gautų pašalpas. O gavę pašalpas vėl geria. Vaišina draugus, kurie dar pašalpų negavę. Paskui anie vaišina šituos...„
Justina pasakoja, kad kai kurie jų buvo puikūs šaltkalviai, santechnikai, staliai. Dabar kaime nėra kam durų rankenos pataisyti.
Kaimo žmogų reikia "vairuoti"
— Kaip manote, kodėl taip atsitiko? Ar gerti įprato kolūkio laikais?
— Tarybiniais laikais buvo įpratę gerti. Bet ateidavo brigadininkas ir nuvarydavo dirbti. Gal žmonės įprato, kad kas nors juos „vairuotų“?
Dirbdama ūkio ekonomiste mačiau, kaip mechanizatoriai „dirbdavo“ žiemą. Ateina į dirbtuves. Inžinierius dar neradęs reikiamos detalės. Susimeta po rublį ir latrauja. Taip praeidavo diena. Už išbūtas valandas ūkis sumokėdavo po keturis rublius. Antra vertus, tas mechanizatorius vasarą atidirbdavo už visas savo tinginystes. Per javapjūtę kuldavo iki vidurnakčio ar net iki paryčių. Per sėją ar šienapjūtę irgi dirbdavo įsijungę traktorių ir kombainų šviesas. Sezoninis darbas žmones išsunkdavo. Pekliškas buvo darbas. Dabar jau daugelis tų gerųjų mechanizatorių mirę.
Ne geriau buvo ir gyvulininkystėje. Antai mano kaimynė, literatė Julija Butkienė vienuolika metų abu su vyru veršelius prižiūrėjo be išeiginių ir atostogų. Pati šėrė, pati gydė tuos gyvuliukus žolelių arbatomis. Atstojo kelis žmones. Ir nebuvo kam jos pakeisti. Tik išėjusi į pensiją atsiminė, kad sugeba kurti eilėraščius, visokias grožybes megzti ir pinti, gydyti žolelėmis.
— Ar ne keista, kad dabar žmonės kaime neranda darbo?
— Dabar labai sunkiai kaime dirba ūkininkai. Geros savo technikos negali svetimiems patikėti. Patys vieni dirba per naktis. Bet ir kitokių darbų — per akis. Stogai, kaminai, remontai... Daugelis pensininkų patys nepajėgia susitvarkyti. O pasamdyti nėra ko. Žmonės žvilgčioja į bendruomenę. Tapatina ją su kolūkiu.
O ką žmogui gali duoti bendruomenė? Ji pati nieko neturi, tik patalpas. Bendruomenės pirmininkai dirba visuomeniniais pagrindais, kai kur turi pusę etato.
Jeigu jau įkurtos bendruomenės, gal iš tikrųjų joms reikėtų skirti automobilį, nupirkti žoliapjovę, traktorių. Kad galėtų kaimo žmogų nuvežti pas daktarą, nupjauti žolę jo kieme, suarti žemę ar atvežti malkų. Įdarbintų statybininką, stalių, elektriką, santechniką.
Tos paslaugos gal iš tiesų suartintų žmones, paskatintų stipresnius padėti silpnesniems.
Medicinos punkto nėra. Autobusai beveik nevažiuoja. Kultūros darbuotojų etatai panaikinti. Renginių nėra.
Kaimas apkarpo sparnus
— Ar visa tai neskatina dar A. Vienuolio aprašyto kaimo idiotizmo?
— Aišku, jog tokios sąlygos, į kurias dabar įmestas kaimo žmogus, jo neprusina. Kaime gajos apkalbos, pavydas. Gerų darbų niekas neskatina daryti. Nėra elementaraus dėkingumo, kuriam, regis, neturėtų įtakos ekonominė krizė.
Dalyvauju kaimo bendruomenės veikloje. Čia atsidavusi dirba ir mokytoja Virginija Žurbenkienė. Jos dėka Budraičiuose įkurta mikroįmonė. Ši moteris parašė projektų, kurie atnešė į rajoną pusę milijono litų.
Bet ar kas jai bent ačiū pasakė? Kaimiečiai iš pavydo tik įtarinėja, kad viską daro dėl asmeninės naudos. Rajono valdžia taip pat apsimeta nepastebinti aktyvaus pilietiško žmogaus. Nors svetimiems suteikia garbės piliečių vardus, įteikia padėkos raštus.
Manau, jeigu yra tamsos krašte šviesus žmogus, jį reikia pakelti, padėti išskleisti sparnus. O pas mus tokie žmonės specialiai žlugdomi. Gal todėl, kad per protingi? Kelia grėsmę aukštus postus užimantiems?
Dar vienas atvejis. Buvęs Tytuvėnų klebonas Vytautas Butkus buvo pirmasis žmogus, reikalavęs ir daręs daugiausia žygių, kad būtų atstatytas Tytuvėnų bernardinų vienuolynas. Bet kai pagaliau buvo laimėti projektai ir gauti pinigai jį — švilpt iš darbo Tytuvėnuose.
O per restauruoto vienuolyno atidarymo iškilmes niekas nė nepaminėjo to klebono pavardės. Nors jis sėdėjo pirmoje eilėje.
NERIMAS: Iš Skuodo rajono Šauklių kaimo kilusi, dabar Budraičiuose gyvenanti Justina Viržintienė sako, jog dabar kaime daugiau tinginystės ir amoralumo.
KLĖTELĖ: Dar Justinos vyrui rašytojui Žemaitės premijos laureatui Ignui Viržintui gyvam esant daugiabučio kieme pastatyta klėtelė. Dabar čia kiekvieną rudenį vyksta literatų konkursas „Prozos aruodai“.
ARUODAI: Akimirka iš Viržintų klėtelėje vykstančio renginio „Prozos aruodai“.
Autorės nuotr.