Japonija – vidinė ramybė, tvarka ir nuostabūs sodai

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Į Ja­po­ni­ją ke­lia­vu­si A. Šu­kie­nė pa­ty­rė, kad tu­ris­tau­ti šio­je ša­ly­je – bran­go­ka, ta­čiau iš­skir­ti­nė pa­tir­tis.
Ja­po­ni­ja – mums ma­žai pa­žįs­ta­ma ša­lis, ku­ri vi­lio­ja sa­vo eg­zo­ti­ka ir mums daž­nai ne­sup­ran­ta­mu vie­ti­nių žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­du. As­ta Šu­kie­nė, įmo­nės, už­sii­man­čios pre­ky­ba me­di­ci­ni­nės pa­skir­ties pro­duk­tais, mar­ke­tin­go ir par­da­vi­mų va­do­vė, tu­rė­jo pro­gą šiek tiek pa­žin­ti ja­po­niš­ką kul­tū­rą ir kaip tu­ris­tė, ir kaip pro­fe­sio­na­lė. Dvi sa­vai­tės šio­je ša­ly­je pa­li­ko jai di­džiu­lį įspū­dį. Šiau­lie­tė pri­si­pa­ži­no, kad gy­ven­ti Ja­po­ni­jo­je ne­no­rė­tų, ta­čiau su­grįž­ti į ją – la­bai.

Pa­ti­ki­mi, ta­čiau at­sar­gūs vers­lo par­tne­riai

As­tai ja­po­nai, kaip vers­lo par­tne­riai, pa­li­ko la­bai at­sar­gių žmo­nių įspū­dį. "Jie la­biau bend­rau­ja su Azi­jos ša­li­mis, tu­ri ten eks­por­to par­tne­rius. Eu­ro­pa jiems yra ne Lie­tu­va, Lat­vi­ja, ar Len­ki­ja. Eu­ro­pa – vie­na di­de­lė ša­lis, tu­rin­ti fan­tas­tiš­ką ne­pa­sie­kia­mą rin­ką, ir jiems sun­kiai su­pran­ta­ma. Jie no­ri tu­rė­ti par­tne­rį Eu­ro­po­je, ta­čiau, ar leis­tis į to­kią par­tne­rys­tę, il­gai svars­to ir at­sa­kin­gai ver­ti­na. Daž­nai ga­li­ma iš­girs­ti ti­pi­nį at­sa­ky­mą – mus ten­ki­na esa­ma si­tua­ci­ja, mes ne­tu­ri­me ga­my­bi­nių pa­jė­gu­mų", – pa­sa­ko­ja sa­vo pa­tir­tį As­ta.

Ji ly­gi­na su ame­ri­kie­čiais, ku­rių veik­los va­rik­lis – yra rin­ka, ją rei­kia ap­rū­pin­ti: sta­ty­sim fab­ri­ką, plė­si­mės.

Ja­po­nai – per­fek­cio­nis­tai. Jei jau rei­kia pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tą, pri­va­lu pa­štu siųs­ti ori­gi­na­lą, ska­nuo­ti ne­tin­ka. La­bai ven­gia klai­dų, to­dėl il­gai gal­vo­ja. Ta­čiau jau ta­po ta­vo par­tne­riais, tai la­bai pa­ti­ki­mi ir vi­sam gy­ve­ni­mui.

Daug po pa­sau­lį ke­liau­jan­čią šiau­lie­tę ne­bes­te­bi­na tai, kad Lie­tu­vos to­li­mes­nė­se ša­ly­se ne­ži­no. Ta­čiau vie­no vie­nuo­lio Ja­po­ni­jo­je iš­tar­tas mū­sų ša­lies api­bū­di­ni­mas jai nu­skam­bė­jo nau­jai: "Ži­nau Lie­tu­vą, tai ša­lis, ku­ri tu­ri iš­vys­ty­tas IT tech­no­lo­gi­jas ir daug star­tuo­lių".

Tu­ris­tau­ti įdo­mu, bet bran­gu

As­tai kri­to į akis, kad Ja­po­ni­jo­je vis­kas la­bai mi­nia­tiū­riš­ka: že­mi žmo­nės, ma­ži bu­tu­kai, ma­ši­nos, kie­mai, au­ga­lai.

"Iš­kar­py­tų mi­nia­tiū­ri­nių bon­sų yra kiek­vie­nam kie­me. To­kie nykš­tu­kų pa­sa­kų mies­tai. Au­to­mo­bi­lių yra ir mums įpras­tų pre­ki­nių ženk­lų, ta­čiau jie čia ki­to­kie – be prie­kių ir ga­lų, to­kios ma­žos su­stum­tos kvad­ra­ti­nės ma­ši­ny­tės. Jie ne­ga­li čia pirk­ti di­des­nių ma­ši­nų, nes ne­tu­rės kur sta­ty­ti – kie­mai ma­žu­čiai. Ja­po­nai la­bai tau­po vie­tą. Dau­giaaukš­čio na­mo kie­me sto­vi dau­giaaukš­čiai ga­ra­žai, ku­rie pri­me­na san­dė­lio ste­la­žą", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Osa­ko­je, Kio­te ji lan­kė­si ko­vo pa­bai­go­je – ba­lan­džio pra­džio­je. Tu­rė­jo žy­dė­ti sa­ku­ros, ta­čiau šis gro­žis šį­met vė­la­vo. Ne­žiū­rint to, bu­vo daug tu­ris­tų. Ypač to­kių, ku­rie ku­rie ke­liau­ja vie­ni, o ne gru­pė­mis. Dau­giau­siai to­kioms ke­lio­nėms ryž­ta­si mer­gi­nos iš Azi­jos ša­lių. Jos at­vyks­ta į Ja­po­ni­jos mies­tus ke­lioms die­noms.

As­ta mi­ni, kad Ja­po­ni­jo­je pa­pli­tę tu­ris­tams siū­ly­ti įvai­rias veik­las. Va­ka­rais vie­nuo­liai kvie­čia me­di­tuo­ti, bė­gi­kai – bė­gio­ti ir pa­na­šiai. Vis­kas su­kel­ta į tu­ris­tų tink­la­la­pius, kad jie ga­lė­tų įsi­jung­ti.

Šiau­lie­tei pa­ti­ko tvar­kin­gas ir gra­žus Osa­kos mies­tas. Ja­me – dau­gy­bė au­ga­lų, laip­tu­kų, nuo­sta­biai gra­žūs par­kai, so­dai. Ne­to­lie­se esan­tis Kio­tas – įdo­mus se­no­vi­nis mies­tas, ku­ria­me gy­ve­no ka­ra­liai. 6 ki­lo­met­rų ke­lias į kal­ną ly­di­mas uni­ka­lių šven­tyk­lų.

"Bu­vo­me šven­tyk­lo­je, kur 1200 pu­sės met­rų mal­di­nin­kų fi­gū­rė­lių iš­skap­tuo­ti iš ak­mens ir vie­nas prie ki­to su­dė­ti įkal­nė­se. Dau­gu­ma ap­trauk­ti sa­ma­no­mis – ža­li. Tai – Bu­dos mo­ki­niai. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo vei­do iš­raiš­ką, skir­tin­gai su­dė­tas ran­kas. La­bai įdo­mu", – pri­si­mi­nė tu­ris­tė.

Ji pa­ste­bi, kad tu­ris­tau­ti Ja­po­ni­jo­je yra pa­kan­ka­mai bran­gu. Vie­nos šven­tyk­los ap­lan­ky­mas ga­li kai­nuo­ti apie 15 eu­rų, o kai pa­ke­liui jų koks de­šimt... Šven­tyk­lo­se ga­li­ma su­tik­ti vie­nuo­lių, ku­rie ma­lo­niai bend­rau­ja su žmo­nė­mis.

Šven­tyk­lų vi­dus nė­ra la­bai ypa­tin­gas, ta­čiau ap­lin­kui – akiai ma­lo­nūs nuo­sta­bių so­dų, te­ri­to­ri­jų vaiz­dai.

La­bai pa­ti­ko As­tai pa­si­vaikš­čio­ji­mas aukš­tų bam­bu­kų gi­rai­tė­je.

No­rint kas­dien ap­žiū­rė­ti ob­jek­tus, ne­ma­žai ten­ka at­sei­kė­ti už trans­por­to pa­slau­gas. Nu­va­žiuo­jant pir­myn-at­gal po ke­lias sto­te­les ten­ka su­mo­kė­ti apie 12 eu­rų.

Toks jaus­mas, kad ten vis­kas la­bai ko­ky­biš­ka. Pa­na­šu, kad pas juos nė­ra po­rei­kio kaž­ką op­ti­mi­zuo­ti, ras­ti pi­ges­nę ža­lia­vą, taip at­pi­gin­ti pro­duk­tą.

Ke­tu­ri me­tų lai­kai

Ja­po­nai tu­ri vi­sus ke­tu­ris me­tų lai­kus. As­ta pa­sa­ko­ja, kad va­sa­ros jie ne­mėgs­ta, nes karš­ta. Po jos atei­na aud­rų, ura­ga­nų me­tas. Daž­nai dau­giau ar ma­žiau dre­ba že­mė. Jie tu­ri slėp­tu­ves, yra dre­bė­ji­mams pa­si­ruo­šę. Kai lan­kė­si Ja­po­ni­jo­je, bu­vo la­bai vė­juo­ta, at­šiau­ru, šal­ta ir lie­tin­ga, nors iš­vyk­da­ma į šią ša­lį, šiau­lie­tė ti­kė­jo­si, kad ten bus pa­ts pa­va­sa­ris – šil­ta, žy­dės so­dai.

Mo­te­rį nu­ste­bi­no ant me­džių ka­ban­tys pri­no­kę apel­si­nai, ką tik nuim­tas ko­pūs­tų der­lius.

"Pa­si­ro­do, kad jie tu­ri įdo­mių veis­lių. Spe­cia­li apel­si­nų rū­šis, ku­ri noks­ta ir au­ga su snie­gu. Yra ir ki­to­kių – sal­džių­jų, va­sa­ri­nių. Ko­pūs­tų ir­gi tam tik­ra anks­ty­va rū­šis. Jie pri­si­tai­kė prie sa­vo gam­tos są­ly­gų", – ko­men­ta­vo As­ta.

Ka­dan­gi daug drėg­mės, vis­kas apau­gę sa­ma­no­mis, ku­rios daž­nai at­sto­ja žo­lę. Gau­siai ap­sa­ma­no­ju­sios lau­ko skulp­tū­ros.

Pa­tal­po­se nė­ra cent­ra­li­zuo­to šil­dy­mo, šil­do­si kon­di­cio­nie­riais. Vir­tu­vės, vo­nios, tua­le­to ne­šil­do, už­tat tua­le­te bū­ti­nas at­ri­bu­tas – šil­do­mas dang­tis.

Ja­po­nai As­tai pa­si­ro­dė la­bai tau­pūs. Bend­rau­da­ma su jais su­ži­no­jo, kad no­rė­da­mi oriai gy­ven­ti – su­teik­ti vai­kui iš­si­la­vi­ni­mą, kaž­kur nu­va­žiuo­ti – vi­si dir­ba dvie­juo­se dar­buo­se. Po pa­grin­di­nio dar­bo va­ka­rais kaž­ką mo­ko, va­lo, pri­žiū­ri, bu­di. Dir­ba daug ir sun­kiai.

Pai­so tai­syk­lių ir sau­go sa­vo erd­vę

Vie­ti­niai žmo­nės yra so­cia­liai at­sa­kin­gi – la­bai lai­ko­si tai­syk­lių ir to rei­ka­lau­ja iš at­vy­kė­lių.

"Jei ei­ni per gat­vę ne­leis­ti­no­je vie­to­je, bū­ti­nai ta­ve su­stab­dys už ran­kos ir pa­sa­kys, kad čia ei­ti ne­ga­li­ma. Ko­le­ga pa­sa­ko­jo, kad oro uos­te fo­tog­ra­fa­vo pa­veiks­lą, ne­pas­te­bė­jęs ženk­lo, kad fo­tog­ra­fuo­ti ne­ga­li­ma. Sus­tab­dė praei­vis ir ne­lei­do. Vie­ša­ja­me trans­por­te bū­ti­na iš­jun­gi mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Jei tau kaž­kas pa­skam­bins, su­si­lauk­si daug prie­kaiš­tų. Jau­ni­mas su­si­ra­ši­nė­ja ži­nu­tė­mis. Jo­kiu bū­du ja­po­nas gat­vė­je ne­si­neš ka­vos puo­de­lio", – sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si As­ta.

Nors ki­tų at­žvil­giu ja­po­nai yra drau­giš­ki, ta­čiau tai pa­kan­ka­mai už­da­ri, ne­la­bai mėgs­tan­tys bend­rau­ti, la­bai sa­vo erd­vę sau­gan­tys žmo­nės.

As­tą ste­bi­no pa­tir­tis ke­liau­jant trau­ki­niu. Trau­ki­nys vi­sa­da su­sto­ja ten, kur nu­pieš­tos iš­li­pi­mo du­rys. Ke­lei­viai jo lau­kia su­sto­ję ei­lu­tė­je.

"Yra dvi ei­lės, ant grin­di­nio nu­pieš­tos pė­du­tės ir jie pa­gal jas su­sto­ja. At­si­da­ro du­rys, per vi­du­rį iš­li­pa žmo­nės. Pė­du­čių prie­ky­je yra nu­pieš­tos ro­dyk­lės, kaip rei­kia tru­pu­tį pa­si­kreip­ti ir pa­tek­ti į trau­ki­nį. Trau­ki­ny­je sto­vi taip, kad vie­nas prie ki­to ne­si­lies­tų. Pi­ko va­lan­do­mis, jei žmo­nių dau­giau, jie ne­li­pa į trau­ki­nį, lau­kia ki­to. Tai ke­lia pro­ble­mų, nes daug žmo­nių ne­spė­ja. Ta­čiau jie ne­si­grūs ir ne­si­lies prie ki­to", – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė.

Tvar­ka ir ra­my­bė net pir­ty­je

Sa­vo erd­vę ja­po­nai sau­go ir ka­vi­nė­se, kur kiek­vie­nas sta­liu­kas yra nuo ki­to at­skir­tas per­tva­ro­mis.

"Jei gal­vo­ji, kad sė­dė­si prie lan­go ir ste­bė­si praei­vius, tai ne. Jie pie­tau­ja gar­de­liuo­se. Lau­kiau drau­gės, tu­rė­jau sto­vė­ti, kad ji ma­ne su­ras­tų. Tai į ma­ne žiū­rė­jo, kaip į iš­si­šo­kė­lę", – sa­vo pa­tir­tį pri­si­me­na As­ta.

Nors vie­ti­niai daž­nai su­glau­dę plaš­ta­kas pa­gar­biai lanks­to­si tiek vie­ni ki­tiems, tiek at­vy­kė­liams, iš tie­sų nė­ra la­bai pa­slau­gūs. As­ta pa­sa­ko­ja, kaip jai te­ko per­si­kraus­ty­ti į ki­tą vieš­bu­tį. Ko­le­gė tru­pu­tį pa­vė­la­vo ir jai rei­kė­jo paim­ti ke­tu­ris la­ga­mi­nus. At­si­ve­žė juos prie ki­to vieš­bu­čio, ta­čiau gat­vės laip­tais už­si­neš­ti bu­vo sun­ku. Ne­šė po vie­ną la­ga­mi­ną, ki­tas nu­vir­to.

"Kad nors kas nors bū­tų pa­dė­jęs. Bent nu­vir­tu­sį la­ga­mi­ną pa­kė­lęs. Aš tik­rai daug ke­liau­ju, bet nė vie­no­je ša­ly­je taip nė­ra bu­vę", – ste­bė­jo­si mo­te­ris.

Jai pa­si­ro­dė, kad ja­po­nams di­džiu­lės ver­ty­bės – san­tū­ru­mas ir tvar­ka. As­ta pa­bu­vo­jo vie­ti­nė­je pir­ty­je. Jos ten at­ski­ros vy­rams ir mo­te­rims. Daug vi­so­kių ri­tua­lų, už­tik­ri­nan­čių hi­gie­ną. Išė­jus iš pir­ties, rei­kia pa­si­ner­ti į ne­di­de­lius skir­tin­gų tem­pe­ra­tū­rų ba­sei­nė­lius. Šiau­lie­tę stul­bi­no, kaip į šal­tą le­di­nį van­de­nį mo­te­rys ėjo ra­miai, be jo­kių emo­ci­jų.

"Bu­vo la­bai šal­ta, no­rė­jo­si cyp­ti, bet ne­ga­li, nes tvy­ro ra­my­bė. Pir­ty­je yra te­le­vi­zo­rius – kai­ti­na­si ir žiū­ri", – pa­sa­ko­jo ke­lio­nes pa­mė­gu­si mo­te­ris.

Ei­da­ma mies­to gat­ve pa­ste­bė­jo sta­dio­ne žai­džian­čius vai­kus. Prie sta­dio­no vai­kų ba­tu­kai su­dė­ti tri­mis tai­syk­lin­go­mis ei­lė­mis. Už jų – su­ri­kiuo­tos kup­ri­nės. Idea­li tvar­ka, ko­kia pas mus sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma.

As­ta pa­sa­ko­ja, kad jos bend­ra­ke­lei­vė Ja­po­ni­jo­je lan­kė­si su sū­nu­mi, ku­ris do­mi­si ko­mik­sais. Osa­ko­je ra­do ko­mik­sų cent­rą. Di­džiu­lis pa­sta­tas. Pir­ma­me aukš­te vai­kiš­ki ko­mik­sai, aukš­čiau – paaug­liams, dar aukš­čiau – suau­gu­siems. Ja­po­nai la­bai do­mi­si ko­mik­sais, čia iš­lie­ja emo­ci­jas.

Dar vie­nas mus ste­bi­nan­tis mo­men­tas – vie­ti­niai vi­so­se pa­tal­po­se ne­šio­ja šle­pe­tes. Net­gi ofi­suo­se.

"Mes ėjo­me į sve­čius į ofi­są. Yra zo­na, iki ku­rios tu ga­li ei­ti be šle­pe­čių, ta­čiau to­liau pri­va­lai ba­tus nu­siau­ti. Yra laip­te­lis, kur su­dė­ta apie 50 šle­pe­čių. Išt­rau­ki ko­ją iš ba­to ir įki­ši į šle­pe­tę. Ba­tu­kus pa­sii­mi į ran­kas ir ati­duo­di tar­nau­to­jui. Šven­tyk­lo­je šle­pe­čių ne­duo­da, tu­ri ar­ba vaikš­čio­ti ba­so­mis, ar­ba pa­si­rū­pin­ti sa­vo šle­pe­tė­mis. Nu­pieš­ta ba­sa ko­ja, kur jau su ba­tais ei­ti ne­ga­li", – pri­si­me­na As­ta.

Te­ko iš­mok­ti nau­do­ti laz­de­les

Pa­sa­ko­da­ma apie ja­po­nų ap­ran­gos ir gy­ve­ni­mo sti­lių, šiau­lie­tė pa­brė­žia ja­me tvy­ran­tį mi­ni­ma­liz­mą ir pa­to­gu­mą.

Mo­te­rys ma­žu­tės, tar­si co­liu­kės. Šiau­lie­tei vi­sos ke­lio­nės me­tu ne­te­ko ma­ty­ti sto­ro vie­ti­nio žmo­gaus.

Nors mėgs­ta tapr­tau­ti­nių ma­dos ženk­lų dra­bu­žius, jie – san­tū­rūs, ne­ryš­kių spal­vų. Šio se­zo­no pri­va­lo­mas ir ma­siš­kai dė­vi­mas at­ri­bu­tas – "Bur­ber­ry" smė­lio spal­vos liet­pal­čiai. Ap­si­ren­gi­mu ven­gia at­kreip­ti į sa­ve daug dė­me­sio. Dra­bu­žiai pil­kos, juo­dos spal­vos, ma­žai de­ta­lių, mėgs­ta "uni­si­ze" var­pe­lio for­mos, ta­čiau ko­ky­biš­kus dra­bu­žius.

Nors As­ta ap­lan­kė daug ša­lių, val­gy­ti laz­de­lė­mis ne­si­mo­kė iš prin­ci­po. Ja­po­ni­jo­je te­ko to iš­mok­ti, nes ki­taip ri­zi­ka­vo lik­ti al­ka­na.

"Res­to­ra­ne ša­ku­tę pa­siū­lė, ta­čiau ke­liau­jant ir ma­ti­nan­tis už­kan­di­nė­se, net sriu­bas rei­kia val­gy­ti su laz­de­lė­meis. Ma­ka­ro­nus il­gus pri­lai­ko pa­ga­liu­kais ir šliur­pia. Už­ge­ria sul­ti­niu iš lėkš­tės", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Grei­ta­sis mais­tas – kep­ti aš­tun­ko­jai, kre­ve­tės. Su­šius val­go ret­kar­čiais kaip už­kan­dį. Su­vy­nio­ti su­šiai – pa­tys pa­pras­čiau­si. Po­pu­lia­riau­si – ry­žių ka­muo­lė­liai pa­deng­ti, pa­vyz­džiui, tu­nu. Mėgs­ta kep­tą mė­są su daug ry­žių ir dar­žo­vių.

Šiau­lie­tė pa­ste­bė­jo, kad par­duo­tu­vė­se di­džiu­lis žu­vų pa­si­rin­ki­mas, o kai­nos pa­na­šios kaip ir Lie­tu­vo­je. Ats­ki­ri sky­riai pre­kiau­ja jū­ros gė­ry­bė­mis.

As­tos at­ra­di­mas – ma­čia mil­te­liai. Tai ža­lio­sios ar­ba­tos la­pe­lių mil­te­liai. Mė­ne­sį lai­ko ar­ba­tos la­pai lai­ko­mi pa­vė­sy­je, įgau­na tru­pu­tė­lį kar­tu­mo, pri­si­so­ti­na ta­ni­nų ir an­tiok­ci­dan­tų. Ga­li­ma da­ry­ti ir šal­tus, ir karš­tus gė­ri­mus – la­bai ska­nūs, ga­li­ma pa­gar­din­ti šil­tu pie­nu. Tu­ri daug ko­fei­no, ku­ris iš­lais­vi­na­mas pa­laips­niui ir jo po­vei­kis il­gai jau­čia­mas. Jais ga­li­ma pa­bars­ty­ti ke­pi­nius.

Ne­pi­gi­na pro­duk­tų ko­ky­bės są­skai­ta

Ne vie­ną Azi­jos ša­lį ap­lan­kiu­si mo­te­ris pa­brė­žė, kad Ja­po­ni­ja iš­si­ski­ria sa­vo ci­vi­li­zuo­tu­mu, tvar­kin­gu­mu, kul­tū­rin­gu­mu, ra­my­be ir ty­la.

Nors gy­ven­ti šio­je ša­ly­je ne­no­rė­tų, ta­čiau mie­lai į ją dar su­grįž­tų.

"Toks jaus­mas, kad ten vis­kas la­bai ko­ky­biš­ka. Pa­na­šu, kad pas juos nė­ra po­rei­kio kaž­ką op­ti­mi­zuo­ti, ras­ti pi­ges­nę ža­lia­vą, taip at­pi­gin­ti pro­duk­tą. Kai­nos dėl to di­des­nės, kad ge­ros su­dė­tys, ing­re­dien­tai", – ver­ti­no As­ta.

Ji pa­ste­bė­jo, kad ja­po­nai mėgs­ta nau­do­ti vie­ti­nių ženk­lų, ku­rių nė­ra la­bai daug, ga­mi­nius, to­kius kaip kos­me­ti­ką, me­di­ci­ni­nes pre­kes.

Komentarai

japonas    Ant, 2019-05-28 / 08:16
tai poniutei bepigu keliauti,tokius atkatus gaunant nuo brangiu importiniu vaistu nabagu pencinyku saskaita ir nebegrazinant kadaise pigiu irgi efektyvesniu vaistu is Rusijos ir Baltarusijos.aS IRGI TAIP PAGASTROLIUOT CHALIAVAI NORECIAU....
AS    Ket, 2019-06-06 / 11:09
Labai įdomus ir informatyvus straipsnis. Norėčiau gyventi Japonijoje dėl tos jų tvarkos bei elgesio/pagarbos vienų kitiems

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.