Japonija – vidinė ramybė, tvarka ir nuostabūs sodai

Pa­ti­ki­mi, ta­čiau at­sar­gūs vers­lo par­tne­riai

As­tai ja­po­nai, kaip vers­lo par­tne­riai, pa­li­ko la­bai at­sar­gių žmo­nių įspū­dį. "Jie la­biau bend­rau­ja su Azi­jos ša­li­mis, tu­ri ten eks­por­to par­tne­rius. Eu­ro­pa jiems yra ne Lie­tu­va, Lat­vi­ja, ar Len­ki­ja. Eu­ro­pa – vie­na di­de­lė ša­lis, tu­rin­ti fan­tas­tiš­ką ne­pa­sie­kia­mą rin­ką, ir jiems sun­kiai su­pran­ta­ma. Jie no­ri tu­rė­ti par­tne­rį Eu­ro­po­je, ta­čiau, ar leis­tis į to­kią par­tne­rys­tę, il­gai svars­to ir at­sa­kin­gai ver­ti­na. Daž­nai ga­li­ma iš­girs­ti ti­pi­nį at­sa­ky­mą – mus ten­ki­na esa­ma si­tua­ci­ja, mes ne­tu­ri­me ga­my­bi­nių pa­jė­gu­mų", – pa­sa­ko­ja sa­vo pa­tir­tį As­ta.

Ji ly­gi­na su ame­ri­kie­čiais, ku­rių veik­los va­rik­lis – yra rin­ka, ją rei­kia ap­rū­pin­ti: sta­ty­sim fab­ri­ką, plė­si­mės.

Ja­po­nai – per­fek­cio­nis­tai. Jei jau rei­kia pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tą, pri­va­lu pa­štu siųs­ti ori­gi­na­lą, ska­nuo­ti ne­tin­ka. La­bai ven­gia klai­dų, to­dėl il­gai gal­vo­ja. Ta­čiau jau ta­po ta­vo par­tne­riais, tai la­bai pa­ti­ki­mi ir vi­sam gy­ve­ni­mui.

Daug po pa­sau­lį ke­liau­jan­čią šiau­lie­tę ne­bes­te­bi­na tai, kad Lie­tu­vos to­li­mes­nė­se ša­ly­se ne­ži­no. Ta­čiau vie­no vie­nuo­lio Ja­po­ni­jo­je iš­tar­tas mū­sų ša­lies api­bū­di­ni­mas jai nu­skam­bė­jo nau­jai: "Ži­nau Lie­tu­vą, tai ša­lis, ku­ri tu­ri iš­vys­ty­tas IT tech­no­lo­gi­jas ir daug star­tuo­lių".

Tu­ris­tau­ti įdo­mu, bet bran­gu

As­tai kri­to į akis, kad Ja­po­ni­jo­je vis­kas la­bai mi­nia­tiū­riš­ka: že­mi žmo­nės, ma­ži bu­tu­kai, ma­ši­nos, kie­mai, au­ga­lai.

"Iš­kar­py­tų mi­nia­tiū­ri­nių bon­sų yra kiek­vie­nam kie­me. To­kie nykš­tu­kų pa­sa­kų mies­tai. Au­to­mo­bi­lių yra ir mums įpras­tų pre­ki­nių ženk­lų, ta­čiau jie čia ki­to­kie – be prie­kių ir ga­lų, to­kios ma­žos su­stum­tos kvad­ra­ti­nės ma­ši­ny­tės. Jie ne­ga­li čia pirk­ti di­des­nių ma­ši­nų, nes ne­tu­rės kur sta­ty­ti – kie­mai ma­žu­čiai. Ja­po­nai la­bai tau­po vie­tą. Dau­giaaukš­čio na­mo kie­me sto­vi dau­giaaukš­čiai ga­ra­žai, ku­rie pri­me­na san­dė­lio ste­la­žą", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Osa­ko­je, Kio­te ji lan­kė­si ko­vo pa­bai­go­je – ba­lan­džio pra­džio­je. Tu­rė­jo žy­dė­ti sa­ku­ros, ta­čiau šis gro­žis šį­met vė­la­vo. Ne­žiū­rint to, bu­vo daug tu­ris­tų. Ypač to­kių, ku­rie ku­rie ke­liau­ja vie­ni, o ne gru­pė­mis. Dau­giau­siai to­kioms ke­lio­nėms ryž­ta­si mer­gi­nos iš Azi­jos ša­lių. Jos at­vyks­ta į Ja­po­ni­jos mies­tus ke­lioms die­noms.

As­ta mi­ni, kad Ja­po­ni­jo­je pa­pli­tę tu­ris­tams siū­ly­ti įvai­rias veik­las. Va­ka­rais vie­nuo­liai kvie­čia me­di­tuo­ti, bė­gi­kai – bė­gio­ti ir pa­na­šiai. Vis­kas su­kel­ta į tu­ris­tų tink­la­la­pius, kad jie ga­lė­tų įsi­jung­ti.

Šiau­lie­tei pa­ti­ko tvar­kin­gas ir gra­žus Osa­kos mies­tas. Ja­me – dau­gy­bė au­ga­lų, laip­tu­kų, nuo­sta­biai gra­žūs par­kai, so­dai. Ne­to­lie­se esan­tis Kio­tas – įdo­mus se­no­vi­nis mies­tas, ku­ria­me gy­ve­no ka­ra­liai. 6 ki­lo­met­rų ke­lias į kal­ną ly­di­mas uni­ka­lių šven­tyk­lų.

"Bu­vo­me šven­tyk­lo­je, kur 1200 pu­sės met­rų mal­di­nin­kų fi­gū­rė­lių iš­skap­tuo­ti iš ak­mens ir vie­nas prie ki­to su­dė­ti įkal­nė­se. Dau­gu­ma ap­trauk­ti sa­ma­no­mis – ža­li. Tai – Bu­dos mo­ki­niai. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo vei­do iš­raiš­ką, skir­tin­gai su­dė­tas ran­kas. La­bai įdo­mu", – pri­si­mi­nė tu­ris­tė.

Ji pa­ste­bi, kad tu­ris­tau­ti Ja­po­ni­jo­je yra pa­kan­ka­mai bran­gu. Vie­nos šven­tyk­los ap­lan­ky­mas ga­li kai­nuo­ti apie 15 eu­rų, o kai pa­ke­liui jų koks de­šimt... Šven­tyk­lo­se ga­li­ma su­tik­ti vie­nuo­lių, ku­rie ma­lo­niai bend­rau­ja su žmo­nė­mis.

Šven­tyk­lų vi­dus nė­ra la­bai ypa­tin­gas, ta­čiau ap­lin­kui – akiai ma­lo­nūs nuo­sta­bių so­dų, te­ri­to­ri­jų vaiz­dai.

La­bai pa­ti­ko As­tai pa­si­vaikš­čio­ji­mas aukš­tų bam­bu­kų gi­rai­tė­je.

No­rint kas­dien ap­žiū­rė­ti ob­jek­tus, ne­ma­žai ten­ka at­sei­kė­ti už trans­por­to pa­slau­gas. Nu­va­žiuo­jant pir­myn-at­gal po ke­lias sto­te­les ten­ka su­mo­kė­ti apie 12 eu­rų.

Toks jaus­mas, kad ten vis­kas la­bai ko­ky­biš­ka. Pa­na­šu, kad pas juos nė­ra po­rei­kio kaž­ką op­ti­mi­zuo­ti, ras­ti pi­ges­nę ža­lia­vą, taip at­pi­gin­ti pro­duk­tą.

Ke­tu­ri me­tų lai­kai

Ja­po­nai tu­ri vi­sus ke­tu­ris me­tų lai­kus. As­ta pa­sa­ko­ja, kad va­sa­ros jie ne­mėgs­ta, nes karš­ta. Po jos atei­na aud­rų, ura­ga­nų me­tas. Daž­nai dau­giau ar ma­žiau dre­ba že­mė. Jie tu­ri slėp­tu­ves, yra dre­bė­ji­mams pa­si­ruo­šę. Kai lan­kė­si Ja­po­ni­jo­je, bu­vo la­bai vė­juo­ta, at­šiau­ru, šal­ta ir lie­tin­ga, nors iš­vyk­da­ma į šią ša­lį, šiau­lie­tė ti­kė­jo­si, kad ten bus pa­ts pa­va­sa­ris – šil­ta, žy­dės so­dai.

Mo­te­rį nu­ste­bi­no ant me­džių ka­ban­tys pri­no­kę apel­si­nai, ką tik nuim­tas ko­pūs­tų der­lius.

"Pa­si­ro­do, kad jie tu­ri įdo­mių veis­lių. Spe­cia­li apel­si­nų rū­šis, ku­ri noks­ta ir au­ga su snie­gu. Yra ir ki­to­kių – sal­džių­jų, va­sa­ri­nių. Ko­pūs­tų ir­gi tam tik­ra anks­ty­va rū­šis. Jie pri­si­tai­kė prie sa­vo gam­tos są­ly­gų", – ko­men­ta­vo As­ta.

Ka­dan­gi daug drėg­mės, vis­kas apau­gę sa­ma­no­mis, ku­rios daž­nai at­sto­ja žo­lę. Gau­siai ap­sa­ma­no­ju­sios lau­ko skulp­tū­ros.

Pa­tal­po­se nė­ra cent­ra­li­zuo­to šil­dy­mo, šil­do­si kon­di­cio­nie­riais. Vir­tu­vės, vo­nios, tua­le­to ne­šil­do, už­tat tua­le­te bū­ti­nas at­ri­bu­tas – šil­do­mas dang­tis.

Ja­po­nai As­tai pa­si­ro­dė la­bai tau­pūs. Bend­rau­da­ma su jais su­ži­no­jo, kad no­rė­da­mi oriai gy­ven­ti – su­teik­ti vai­kui iš­si­la­vi­ni­mą, kaž­kur nu­va­žiuo­ti – vi­si dir­ba dvie­juo­se dar­buo­se. Po pa­grin­di­nio dar­bo va­ka­rais kaž­ką mo­ko, va­lo, pri­žiū­ri, bu­di. Dir­ba daug ir sun­kiai.

Pai­so tai­syk­lių ir sau­go sa­vo erd­vę

Vie­ti­niai žmo­nės yra so­cia­liai at­sa­kin­gi – la­bai lai­ko­si tai­syk­lių ir to rei­ka­lau­ja iš at­vy­kė­lių.

"Jei ei­ni per gat­vę ne­leis­ti­no­je vie­to­je, bū­ti­nai ta­ve su­stab­dys už ran­kos ir pa­sa­kys, kad čia ei­ti ne­ga­li­ma. Ko­le­ga pa­sa­ko­jo, kad oro uos­te fo­tog­ra­fa­vo pa­veiks­lą, ne­pas­te­bė­jęs ženk­lo, kad fo­tog­ra­fuo­ti ne­ga­li­ma. Sus­tab­dė praei­vis ir ne­lei­do. Vie­ša­ja­me trans­por­te bū­ti­na iš­jun­gi mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Jei tau kaž­kas pa­skam­bins, su­si­lauk­si daug prie­kaiš­tų. Jau­ni­mas su­si­ra­ši­nė­ja ži­nu­tė­mis. Jo­kiu bū­du ja­po­nas gat­vė­je ne­si­neš ka­vos puo­de­lio", – sa­vo pa­ste­bė­ji­mais da­li­jo­si As­ta.

Nors ki­tų at­žvil­giu ja­po­nai yra drau­giš­ki, ta­čiau tai pa­kan­ka­mai už­da­ri, ne­la­bai mėgs­tan­tys bend­rau­ti, la­bai sa­vo erd­vę sau­gan­tys žmo­nės.

As­tą ste­bi­no pa­tir­tis ke­liau­jant trau­ki­niu. Trau­ki­nys vi­sa­da su­sto­ja ten, kur nu­pieš­tos iš­li­pi­mo du­rys. Ke­lei­viai jo lau­kia su­sto­ję ei­lu­tė­je.

"Yra dvi ei­lės, ant grin­di­nio nu­pieš­tos pė­du­tės ir jie pa­gal jas su­sto­ja. At­si­da­ro du­rys, per vi­du­rį iš­li­pa žmo­nės. Pė­du­čių prie­ky­je yra nu­pieš­tos ro­dyk­lės, kaip rei­kia tru­pu­tį pa­si­kreip­ti ir pa­tek­ti į trau­ki­nį. Trau­ki­ny­je sto­vi taip, kad vie­nas prie ki­to ne­si­lies­tų. Pi­ko va­lan­do­mis, jei žmo­nių dau­giau, jie ne­li­pa į trau­ki­nį, lau­kia ki­to. Tai ke­lia pro­ble­mų, nes daug žmo­nių ne­spė­ja. Ta­čiau jie ne­si­grūs ir ne­si­lies prie ki­to", – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė.

Tvar­ka ir ra­my­bė net pir­ty­je

Sa­vo erd­vę ja­po­nai sau­go ir ka­vi­nė­se, kur kiek­vie­nas sta­liu­kas yra nuo ki­to at­skir­tas per­tva­ro­mis.

"Jei gal­vo­ji, kad sė­dė­si prie lan­go ir ste­bė­si praei­vius, tai ne. Jie pie­tau­ja gar­de­liuo­se. Lau­kiau drau­gės, tu­rė­jau sto­vė­ti, kad ji ma­ne su­ras­tų. Tai į ma­ne žiū­rė­jo, kaip į iš­si­šo­kė­lę", – sa­vo pa­tir­tį pri­si­me­na As­ta.

Nors vie­ti­niai daž­nai su­glau­dę plaš­ta­kas pa­gar­biai lanks­to­si tiek vie­ni ki­tiems, tiek at­vy­kė­liams, iš tie­sų nė­ra la­bai pa­slau­gūs. As­ta pa­sa­ko­ja, kaip jai te­ko per­si­kraus­ty­ti į ki­tą vieš­bu­tį. Ko­le­gė tru­pu­tį pa­vė­la­vo ir jai rei­kė­jo paim­ti ke­tu­ris la­ga­mi­nus. At­si­ve­žė juos prie ki­to vieš­bu­čio, ta­čiau gat­vės laip­tais už­si­neš­ti bu­vo sun­ku. Ne­šė po vie­ną la­ga­mi­ną, ki­tas nu­vir­to.

"Kad nors kas nors bū­tų pa­dė­jęs. Bent nu­vir­tu­sį la­ga­mi­ną pa­kė­lęs. Aš tik­rai daug ke­liau­ju, bet nė vie­no­je ša­ly­je taip nė­ra bu­vę", – ste­bė­jo­si mo­te­ris.

Jai pa­si­ro­dė, kad ja­po­nams di­džiu­lės ver­ty­bės – san­tū­ru­mas ir tvar­ka. As­ta pa­bu­vo­jo vie­ti­nė­je pir­ty­je. Jos ten at­ski­ros vy­rams ir mo­te­rims. Daug vi­so­kių ri­tua­lų, už­tik­ri­nan­čių hi­gie­ną. Išė­jus iš pir­ties, rei­kia pa­si­ner­ti į ne­di­de­lius skir­tin­gų tem­pe­ra­tū­rų ba­sei­nė­lius. Šiau­lie­tę stul­bi­no, kaip į šal­tą le­di­nį van­de­nį mo­te­rys ėjo ra­miai, be jo­kių emo­ci­jų.

"Bu­vo la­bai šal­ta, no­rė­jo­si cyp­ti, bet ne­ga­li, nes tvy­ro ra­my­bė. Pir­ty­je yra te­le­vi­zo­rius – kai­ti­na­si ir žiū­ri", – pa­sa­ko­jo ke­lio­nes pa­mė­gu­si mo­te­ris.

Ei­da­ma mies­to gat­ve pa­ste­bė­jo sta­dio­ne žai­džian­čius vai­kus. Prie sta­dio­no vai­kų ba­tu­kai su­dė­ti tri­mis tai­syk­lin­go­mis ei­lė­mis. Už jų – su­ri­kiuo­tos kup­ri­nės. Idea­li tvar­ka, ko­kia pas mus sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma.

As­ta pa­sa­ko­ja, kad jos bend­ra­ke­lei­vė Ja­po­ni­jo­je lan­kė­si su sū­nu­mi, ku­ris do­mi­si ko­mik­sais. Osa­ko­je ra­do ko­mik­sų cent­rą. Di­džiu­lis pa­sta­tas. Pir­ma­me aukš­te vai­kiš­ki ko­mik­sai, aukš­čiau – paaug­liams, dar aukš­čiau – suau­gu­siems. Ja­po­nai la­bai do­mi­si ko­mik­sais, čia iš­lie­ja emo­ci­jas.

Dar vie­nas mus ste­bi­nan­tis mo­men­tas – vie­ti­niai vi­so­se pa­tal­po­se ne­šio­ja šle­pe­tes. Net­gi ofi­suo­se.

"Mes ėjo­me į sve­čius į ofi­są. Yra zo­na, iki ku­rios tu ga­li ei­ti be šle­pe­čių, ta­čiau to­liau pri­va­lai ba­tus nu­siau­ti. Yra laip­te­lis, kur su­dė­ta apie 50 šle­pe­čių. Išt­rau­ki ko­ją iš ba­to ir įki­ši į šle­pe­tę. Ba­tu­kus pa­sii­mi į ran­kas ir ati­duo­di tar­nau­to­jui. Šven­tyk­lo­je šle­pe­čių ne­duo­da, tu­ri ar­ba vaikš­čio­ti ba­so­mis, ar­ba pa­si­rū­pin­ti sa­vo šle­pe­tė­mis. Nu­pieš­ta ba­sa ko­ja, kur jau su ba­tais ei­ti ne­ga­li", – pri­si­me­na As­ta.

Te­ko iš­mok­ti nau­do­ti laz­de­les

Pa­sa­ko­da­ma apie ja­po­nų ap­ran­gos ir gy­ve­ni­mo sti­lių, šiau­lie­tė pa­brė­žia ja­me tvy­ran­tį mi­ni­ma­liz­mą ir pa­to­gu­mą.

Mo­te­rys ma­žu­tės, tar­si co­liu­kės. Šiau­lie­tei vi­sos ke­lio­nės me­tu ne­te­ko ma­ty­ti sto­ro vie­ti­nio žmo­gaus.

Nors mėgs­ta tapr­tau­ti­nių ma­dos ženk­lų dra­bu­žius, jie – san­tū­rūs, ne­ryš­kių spal­vų. Šio se­zo­no pri­va­lo­mas ir ma­siš­kai dė­vi­mas at­ri­bu­tas – "Bur­ber­ry" smė­lio spal­vos liet­pal­čiai. Ap­si­ren­gi­mu ven­gia at­kreip­ti į sa­ve daug dė­me­sio. Dra­bu­žiai pil­kos, juo­dos spal­vos, ma­žai de­ta­lių, mėgs­ta "uni­si­ze" var­pe­lio for­mos, ta­čiau ko­ky­biš­kus dra­bu­žius.

Nors As­ta ap­lan­kė daug ša­lių, val­gy­ti laz­de­lė­mis ne­si­mo­kė iš prin­ci­po. Ja­po­ni­jo­je te­ko to iš­mok­ti, nes ki­taip ri­zi­ka­vo lik­ti al­ka­na.

"Res­to­ra­ne ša­ku­tę pa­siū­lė, ta­čiau ke­liau­jant ir ma­ti­nan­tis už­kan­di­nė­se, net sriu­bas rei­kia val­gy­ti su laz­de­lė­meis. Ma­ka­ro­nus il­gus pri­lai­ko pa­ga­liu­kais ir šliur­pia. Už­ge­ria sul­ti­niu iš lėkš­tės", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Grei­ta­sis mais­tas – kep­ti aš­tun­ko­jai, kre­ve­tės. Su­šius val­go ret­kar­čiais kaip už­kan­dį. Su­vy­nio­ti su­šiai – pa­tys pa­pras­čiau­si. Po­pu­lia­riau­si – ry­žių ka­muo­lė­liai pa­deng­ti, pa­vyz­džiui, tu­nu. Mėgs­ta kep­tą mė­są su daug ry­žių ir dar­žo­vių.

Šiau­lie­tė pa­ste­bė­jo, kad par­duo­tu­vė­se di­džiu­lis žu­vų pa­si­rin­ki­mas, o kai­nos pa­na­šios kaip ir Lie­tu­vo­je. Ats­ki­ri sky­riai pre­kiau­ja jū­ros gė­ry­bė­mis.

As­tos at­ra­di­mas – ma­čia mil­te­liai. Tai ža­lio­sios ar­ba­tos la­pe­lių mil­te­liai. Mė­ne­sį lai­ko ar­ba­tos la­pai lai­ko­mi pa­vė­sy­je, įgau­na tru­pu­tė­lį kar­tu­mo, pri­si­so­ti­na ta­ni­nų ir an­tiok­ci­dan­tų. Ga­li­ma da­ry­ti ir šal­tus, ir karš­tus gė­ri­mus – la­bai ska­nūs, ga­li­ma pa­gar­din­ti šil­tu pie­nu. Tu­ri daug ko­fei­no, ku­ris iš­lais­vi­na­mas pa­laips­niui ir jo po­vei­kis il­gai jau­čia­mas. Jais ga­li­ma pa­bars­ty­ti ke­pi­nius.

Ne­pi­gi­na pro­duk­tų ko­ky­bės są­skai­ta

Ne vie­ną Azi­jos ša­lį ap­lan­kiu­si mo­te­ris pa­brė­žė, kad Ja­po­ni­ja iš­si­ski­ria sa­vo ci­vi­li­zuo­tu­mu, tvar­kin­gu­mu, kul­tū­rin­gu­mu, ra­my­be ir ty­la.

Nors gy­ven­ti šio­je ša­ly­je ne­no­rė­tų, ta­čiau mie­lai į ją dar su­grįž­tų.

"Toks jaus­mas, kad ten vis­kas la­bai ko­ky­biš­ka. Pa­na­šu, kad pas juos nė­ra po­rei­kio kaž­ką op­ti­mi­zuo­ti, ras­ti pi­ges­nę ža­lia­vą, taip at­pi­gin­ti pro­duk­tą. Kai­nos dėl to di­des­nės, kad ge­ros su­dė­tys, ing­re­dien­tai", – ver­ti­no As­ta.

Ji pa­ste­bė­jo, kad ja­po­nai mėgs­ta nau­do­ti vie­ti­nių ženk­lų, ku­rių nė­ra la­bai daug, ga­mi­nius, to­kius kaip kos­me­ti­ką, me­di­ci­ni­nes pre­kes.