Naujausios
Išgelbėta gyvybė
Vitražistas K. Šatūnas su žmona menotyrininke Veronika Taurinskiene-Šatūniene gyvena Vilniuje, tad apie Onos ir Stasio Šatūnų drąsų poelgį, karo metų ir pokario Šiaulius kalbėjomės telefonu.
Nors K. Šatūnas gimė Kaune, Šiaulius vadina savo miestu. Jo tėvai Ona ir Stasys Šatūnai susituokė Kaune 1937 metais: mama – kaunietė, tėtis – nuo Kėdainių, iš Šilainių kaimo.
Kada šeima su dviem vaikais atsikėlė gyventi į Šiaulius, K. Šatūnas tiksliai nežino. Spėja, kad nacionalizavus Chaimo Frenkelio fabriką, reikėjo specialistų. Stasys Šatūnas buvo odininkas – sumanus, darbštus, veiklus ir nagingas.
Yad Vashem puslapyje nurodoma, kad nacių okupacijos metais fabrike dirbo ir daug geto gyventojų, vienas jų – Leiba Kaplanas. Kartais jis atsivesdavo į darbą ir savo 7-erių metų dukrą Emmą, kuri slėpdamasi tyliai laukdavo tėvo.
Fabrike mergaitė buvo ir 1943 metų lapkričio 5 dieną, kai vaikų akcijos metu Šiaulių gete buvo nužudyta jos mažytė sesuo ir keturi pusbroliai.
L. Kaplanas apsisprendė nebesivesti mergaitės į getą – Emma liko gamykloje visą savaitę, kol S. Šatūnas sugalvojo išeitį.
„Ar Leibą Kaplaną tėvas pažinojo iš anksčiau, ar susipažino fabrike, irgi negaliu pasakyti. Šiandien man gaila, ka namuose mažai buvo kalbama apie praeitį. Keista, bet Emmos gelbėjimo epizodą prisimenu, nors man ką tik buvo sukakę ketveri. Gal tėvelio vidinė įtampa persidavė? Neabejoju, kad ji buvo, nors iš išorės atrodė visai ramus“, – svarsto K. Šatūnas.
Tą rytą į darbą S. Šatūnas atėjo už rankos vedinas sūnumi. Prie tvoros stovėję du vokiečių kareiviai rūkė, energingai, linksmai kalbėjo, į vyrą su berniuku nekreipė dėmesio.
Pro vartus S. Šatūnas išėjo jau su dviem vaikais – Konstantinu ir Emma. Kareiviai nesustabdė.
Tuo metu Šatūnų šeima gyveno nuomojamame bute Vytauto gatvėje, netoli Rūdės gatvės.
Su Emma daugiausiai bendraudavo Konstantinas. Svarsto – jauniausias brolis, pusantrų metų, gal buvo per mažas, o vyriausias, pusšeštų, gal jau – per didelis?
„Ką ir kaip žaisdavome, neatsimenu, bet santykis su Emma išliko šiltas, artimesnis nei kitų brolių“, – sako K. Šatūnas.
Emma nekalbėjo laisvai lietuviškai, tad prie svetimų buvo pamokyta apsimesti nebyle. Kartais, iškilus rimtam pavojui, ją slėpdavo artimos kaimynės Filonenkienės namuose. K. Šatūnas sako neprisimenąs, kad per tą laiką būtų įvykęs koks incidentas.
Kai frontas priartėjo prie Šiaulių, L. Kaplanas paprašė atvesti Emmą į fabriką. Dvi savaites, iki 1944 metų liepos 27 dienos, L. Kaplanas, dukra Emma, žmona Bluma ir jos sesuo Sara Furaitė slėpėsi fabriko palėpėje.
Po karo Vilniuje apsigyvenusi Kaplanų šeima ir toliau palaikė ryšius su Šatūnais.
Įstojęs į tuometinį Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), K. Šatūnas kurį laiką gyveno pas Kaplanus Subačiaus gatvėje, turėjo mažą kambariuką: „Buvo nuostabi šiluma – kaip šeimoje.“
Emma Kaplan tada jau studijavo mediciną. Vėliau ryšiai nutrūko, kol Izraelyje įsikūrusi moteris vėl susirado K. Šatūną.
Į Izraelį iš Lietuvos iškeliavo siuntinys – K. Šatūno sukurta vitražinė menora.
„Susitikę po daugelio metų bendravome labai nuoširdžiai, šiltai. Po to, nors ir retai, pasikalbėdavome telefonu, bet tai brangus malonumas pensininkui. Labai kvietė atvažiuoti pas ją, į Izraelį“, – sako K. Šatūnas.
Pastarąjį kartą bendravo prieš pusantrų metų: tąkart moteris pabarė, kad K. Šatūnas nesinaudoja išmaniosiomis technologijomis – galėtų pasikalbėti dažniau.
Pasaulio tautų teisuoliai
Kodėl Šatūnų šeima ryžosi gelbėti mergaitę? K. Šatūnas svarsto: abu vyrai dirbo kartu fabrike, tėvelis, ko gero, pamatė, kad L. Kaplanas – geras, draugiškas žmogus.
„Tėvelis mėgdavo draugauti su daugybe žmonių, ir man pasakė: „Draugauk su žydais, jie niekada tavęs nepaves, jei su jais būsi geruoju“. Kiek prisimenu, tėvelis nėra nuskriaudęs jokio žmogaus, pakenkęs ar pasinaudojęs, nors dirbo visą laiką aukštose pareigose, nors buvo bemokslis. Jį mėgdavo kolektyvas, jis mokėjo draugiškai daryti tai, kas reikia. Kaip man dabar atrodo, jis psichologiškai „pagavo“ momentą, kada gali padaryti tokį žingsnį, ir jam pavyko.“
Mama, apibūdina K. Šatūnas, buvo ramaus būdo, rūpestinga, niekada nekėlė balso, nesibardavo. Jei vaikai prasikalsdavo (o tai būdavo itin retai), tekdavo paklūpėti prie stalo kojos. O. Šatūnienė labai mėgo teatrą, skambino pianinu, grojo gitara, mandolina.
2000 metų kovo 13 dieną Yad Vashem pripažino Stasį ir Ona Šatūnus Pasaulio tautų teisuoliais. 2011 metais Lietuvos Prezidento dekretu Šatūnai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Šiltas ryšys išliko
Menotyrininkei Veronikai Taurinskienei-Šatūnienei vyro šeimos istorija gerai žinoma, ne kartą permąstyta. Vyras buvo nuvedęs parodyti, kur Vilniuje gyveno Kaplanai.
„Mane jaudina, ką turėjo išgyventi mergaitė, atskirta nuo saviškių, per dieną slėptis palėpėje, net nekrepštelėti, būti tylesne už pelytę, o naktį pasilikti vienui viena didžiuliame fabrike, savo slėptuvėje. Atsidurti svetimuose namuose tarp nepažįstamų žmonių, kurie nesupranta tavo kalbos, būti nuolatinėje baimėje, kad nepamatytų negera akis. Kad ir kokie geri būtų globojantys žmonės, mažam vaikui tai turėjo būti nežmoniškai sunku,“ – svarsto V. Taurinskienė-Šatūnienė.
Moterį stebina Stasio Šatūno sumanumas, drąsa bei Onos Šatūnienės pasiryžimas. Juk šeimoje jau augo trys savi mažyliai, ketvirtasis po širdimi buvo nešiojamas paskutines savaites (gimė 1944 metų sausio 1 dieną).
Emma, sako V. Taurinskienė-Šatūnienė, nuostabi moteris, puikiai kalba lietuviškai, nors Izraelyje gyvena ne mažiau 40 metų.
„Santykis liko labai šiltas. Čia reiktų pasakyti, kad ir Konstantinas yra labai šiltas žmogus, betarpiškas, labai tikras, kaip sako mano pažįstami. Jie – kaip brolis ir sesuo. Labai gražus jų ryšys.“
Šatūnai susituokę kiek daugiau nei dešimt metų, bet pažįstami seniai: kartu mokėsi dailės mokykloje Kaune. Į Izraelį jie nusiuntė savo vestuvių nuotrauką, kurioje Vilniaus Santuokų rūmuose įsiamžino prie K. Šatūno kūrinio – krištolinės kaskados.
Brangūs prisiminimai
K. Šatūnas Šiauliuose gyveno iki 1957 metų, kol išvyko mokytis. Atmintyje išliko daug šiltų prisiminimų.
„Iš Vytauto gatvės persikėlėme gyventi į Vaisių gatvę prie parko. Prisimenu beveik kiekvieną žingsnį. Kur buvo vaistinė, kur turgus, kur kino teatras, kuriame pamačiau pirmą kartą „multiką“. Prisimenu, kaip keitėsi gatvės, kaip atsistatė namai. Į „Elnio“ fabriką, kur tėvelis dirbo, teko dažnai ateiti ir darbo procedūras mačiau. Ir Frenkelių namuose, kur buvo karo ligoninė, teko būti“, – vardija K. Šatūnas.
Atmintyje liko ir maisto parduotuvėlė Vilniaus gatvėje, į kurią apsipirkti eidavo su kortelėmis.
Pradžios mokyklą K. Šatūnas lankė Šiaulių „Aušros“ muziejaus pastate Aušros alėjoje. Nuo penktos klasės perėjo į Juliaus Janonio gimnaziją. Ir dabar gali pasakyti beveik visų mokytų pavardes, išsaugojo mokyklos pažymėjimą.
Lankė muzikos mokyklą, labai mėgo piešti, meistrauti.
Studijuoti dailės K. Šatūnas išvyko mokytojo, dailininko Gerardo Bagdonavičiaus valia.
„Petras Repšys, dabar žinomas dailininkas, atėjo pas mus į kiemą, paklausė, kur yra toks Kostas Šatūnas. Sakau, aš. O jis: „Mūsų mokytojas Bagdonavičius tau liepė važiuoti į Kauną, stoti į Dailės mokyklą!“ Pasakiau: „Klausau!“
Savo stojimą šiandien K. Šatūnas prisimena su šypsena. Kai priėmusi dokumentus raštinės vedėja paklausė, kur stos, K. Šatūnas atsakė: „Ten, kur paišoma su paišiuku.“
„Toks mano buvo supratimas, – juokiasi garsus vitražistas. – Tuo metu Šiauliuose nemačiau nė vienos parodos, kas yra tapyba, grafika – nieko nežinojau! Priėmė į skulptūrą, bet vaikščiojau su grafikais, paskui – su tapytojais.“
Stodamas į Dailės institutą Vilniuje, K. Šatūnas rinkosi tapybą.
„Kai mane paskyrė į vitražą, išsigandau, nes nežinojau net to žodžio reikšmės! Bet kai pamačiau, kas tai per daiktas, kai pradėjau čiupinėti, man taip patiko!“ – lemtingu posūkiu džiaugiasi vienas garsiausių Lietuvos vitražistų.
Šiauliuose K. Šatūnas lankėsi seniai. Prieš maždaug dešimt metų buvo porai valandų atvykęs su sūnumi. Tuomet dar tebestovėjo senasis namelis Vaisių gatvėje.
„Kostas prisibijo važiuoti, sako, Šiauliai bus pasikeitę, kartais gali būti ir liūdna pasižiūrėti“, – sako V. Taurinskienė-Šatūnienė.
Bet grįžti į vaikystės miestą labai traukia.
–
Konstantinas Eugenijus ŠATŪNAS
Gimė 1939 metų spalio 9 dieną Kaune. 1966 baigęs Lietuvos dailės institutą iki 1991 dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1985–1994 metais dėstė Lietuvos dailės institute (nuo 1990 metų – Vilniaus dailės akademija); docentas (1992).
Nuo 1968 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė per 100 teminių ir dekoratyvinių vitražų pastatų interjerams, kūriniuose maksimaliai išnaudoja įvairių technologijų galimybes. Svarbiausi vitražai: „Darbas“ Žemėtvarkos instituto rūmuose Vilniuje (1967; bespalvis reljefinis stiklas jungtas su plonu, skaidriu), Juknaičių kultūros namuose (1972; pirmasis Lietuvoje abstraktus vitražas), Vilniaus santuokų rūmuose (1974; pūsto krištolo elementų erdvinė kompozicija), dviplanis kinetinis Dombajaus jaunimo centre (Karačiajų Čerkesija, 1977), poilsio namuose „Auska“ Palangoje (1979; be rišamos medžiagos sunerti stiklo luitai derinti su spalvotu vitražu), „Vargonai“ Palangos muzikos mokykloje (1986; iš smulkių sujungtų detalių).
Restauravo Rokiškio, Šiaulių bažnyčių vitražus, sukūrė naujai vitražus Kelmės, Kaišiadorių, Adutiškio, Juodkrantės bažnyčioms.
2017 metais K. Šatūnas apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkliuku.
Parengta pagal „Visuotinę lietuvių enciklopediją“
