Naujausios
Nei vaistų, nei akinių
„O ko man liūdėti: niekur neskauda, vaistų jokių nereikia, vaikai, anūkai aplanko, apiperka“, – nepaleisdama iš rankų virbalų ir mezginio sako O. Remeikienė.
Megzti, pasakoja, pradėjo vos vienuolikos metelių. Nebeprisimena, kas pamokino, bet pirmas mezginys buvo liemenė mamytei.
O dabar labiausiai mėgsta megzti šiltas kojines, jų per gyvenimą numezgė greičiausiai ne vieną šimtą porų. Apdovanoti, apdalyti ne tik artimieji, bet ir visi, kurie užsuka jos aplankyti.
Senolė rodo į maišus, kuriuose įvairiaspalviai mezgimo siūlai. Sako, kol visų nesumegs – nemirs. Už siūlus labiausiai dėkinga mylimoms marčioms, kurios jai kaip dukros.
Mezga, skaito ir kitokius smulkius darbus sereikiškė atlieka be akinių – iki šiol puikiai mato ir be jų.
Kaip ir be vaistų. Neatsimena, kada kokią tabletę gėrė – vaistai, įsitikinusi, tik nuodija organizmą.
„Mano vaistai yra maistas. Sveikata nesiskundžiu, valgau viską, nieko neišskirdama. O labiausiai mėsą. Kiek noriu ir kada noriu. Būna, kad ir kokią trečią valandą nakties šaldytuvą atidarau, lašinių bryziuką suvalgau“, – šypsosi namų šeimininkė.
Pikta ant daktarų, kurie išgalvojo „kažkokius žolėdžius“. Žmogui, įsitikinusi, būtinai reikia valgyti viską, tik taip organizmas gali būti sveikas ir stiprus.
Net ir saldainius, tvirtina, reikia valgyti. Oi, kaip ji mėgsta saldainius!
„Mes dirbdami kolūkyje gaudavom po kelis maišus cukraus. Saldainius virdavau, patys valgydavome ir vaikams negailėdavom. O dabar nuo proanūkių saldumynus liepia kuo greičiau paslėpti“, – stebisi.
Kavos ilgaamžė nemėgsta, nebent proga kažkuo išskirtinė, pavyzdžiui, kokia draugė užeina pasisvečiuoti. Tačiau tokia proga kava būna ne įprastinė, o „pagerinta“, su šiek tiek konjako. Maža taurelė, sako ilgaamžė, sveikata organizmui. Kitokių gėrimų Ona niekada nemėgo ir nevartojo.
Mylimos knygos
Visą gyvenimą, pasakoja, nepaleisdavusi iš rankų knygos – namuose iki šiol yra ne viena lentyna, ir visos knygos iki vienos perskaitytos, kitos dar ir ne po kartą. Netgi tos knygos, kurios nuo skaitytojų pirštų ir prabėgusių metų gerokai apdilusios, apsitrynusios ir sunykusios, be viršelių, vis tiek rado vietą Onos namų bibliotekoje.
Taip pat ir laikraščiai. „Šiaulių kraštą“ teigia skaičiusi nuo pat jo atsiradimo. Iki šiol saugoja seniausius dienraščio numerius, ypač tuos, kuriuose apie pažįstamus žmones, apie kraštiečius parašyta.
Onos tėvelis taip pat buvo didelis knygų mėgėjas. Jis savo vaikams šią meilę skiepydavo skaitydamas. Prieš miegą – pasaka, už gerą darbą – pasaka.
Onos tėvelis mirė būdamas 94-erių. Skaitė kone iki amžiaus pabaigos. Senolė įsitikinusi, kad ir dabar tėvai nuo mažumės turėtų skaityti savo vaikams, nes tik taip galima išmokyti pamilti knygas.
Sako, pati knygų dabar skaitanti kiek mažiau. Knygas dabar dažniau pakeičia planšetė, per ją bendrauja su visoje Lietuvoje, o ir užsienyje išsibarsčiusiais artimaisiais.
Žinių šaltinis Sereikių kaimo gyventojai yra ir televizorius. Tik politika nelabai įdomu – ginčai, nesutarimai, įžeidinėjimai senolei nepriimtini. O apie gražius dalykus būtinai pasižiūri, pasidomi. Ką jau kalbėti apie mėgstamą turkų serialą „Palikimas“ – stengiasi nepraleisti nė vienos serijos.
Brangiausi žmonės
Kilusi iš Joniškio rajono Niūraičių kaimo. Būdama bemaž 20 metų, atvyko į Sereikius Šiaulių rajone dirbti vietos pieninėje. Čia sutiko Praną, kolūkio vairuotoją. Juodu susituokė, augino tris sūnus, Sereikiuose pasistatė namą – jame pati viena gyvena ir dabar.
1998-ųjų rugsėjo pabaigoje vyras, su kuriuo santuokoje praleido 45 metus, žuvo, nuėjęs į nuosavą ganyklą perkelti arklio – gyvulys tiesiog pasibaidė. Gaila Onai, kad auksinių vestuvių juodu nesulaukė.
O po kelių mėnesių, tų pačių 1998-ųjų gruodžio 1-ąją, lemtis pasiglemžė ir 12 metų anūką. Netikėta vaiko mirtis moteriai iki šiol tebėra gyva žaizda.
Tarsi išbandymų būtų negana, O. Remeikienė prieš aštuonerius metus neteko 52-ejų sūnaus. Liga be brangaus žmogaus paliko ne tik motiną, bet ir jo šeimą.
Mirtis nusinešė ir ketveriais metais už Oną jaunesnę jos seserį, o neseniai ir geriausią draugę, jai buvo 102-eji.
Skaudžios netektys senolės nepalaužė, ji sugebėjo atsitiesti ir vėl pradėti džiaugtis tuo, ką Dievulis jai davė: septynis anūkus, devynis proanūkius, kurių jauniausiai – vos pusmetis, taip pat rūpestingus sūnus, puikias marčias.
„Visas mano džiaugsmelis“, – šypsosi senolė. Sako, dabar nekantriai laukia iš Vatikano ką tik sugrįžusios anūkės apsilankymo.
Didžiausias malonumas, pasakoja, kai visa gausi šeima suvažiuoja pas ją. Taip būna kiekvienais metais per Kūčias. Susėda visi prie bendro stalo, kalbasi, dovanomis apsidalija.
Valandas, praleistas su brangiausiais žmonėmis, O. Remeikienė vadina pačia didžiausia dovana.
Būta ir išgąsčio
Abu su vyru visą gyvenimą dirbo Naisių kolūkyje „Už taiką“. Kolūkiui pirmininkavo Česlovas Karbauskis. O. Remeikienė giria šį vadovą, kaip labai gerą ir supratingą.
„Nieko netrūko – abu daug dirbom kolūkyje. Namuose karvių laikėm, kiaulyčių. Pikta, kad dabar viskas sunaikinta, pas paprastą žmogų karvės nebepamatysi, atseit neapsimoka. Valdžia padarė viską, kad niekas gyvulių nebeturėtų“, – sako senolė.
Būdama 92 metų, ji savo ūkyje vis dar turi pulką vištų ir dvi antis. Nors kiaušinius ir nelabai mėgstanti, tačiau darbas prižiūrėti paukščius – „vis kažkoks užsiėmimas“.
Garbūs metai iš Onos neatėmė atminties – ji puikiai atsimena, ką perskaitė, kas, kam ir kada nutiko, jau nekalbant apie tai, kad atmintinai atsimena net dvylika telefonų numerių. Ir pati stebisi, kad atmintis, sulaukus tokio amžiaus, nešlubuoja. Bet čia pat pajuokauja, kad „amžius ne iš visų protą atima, o jaunystė ne kiekvienam duoda“.
Ar nenuobodu vienai gyventi? Sako, kad tikrai nenuobodu, nes nėra, kada nuobodžiauti.
„Veiklos, tik daryk. Dar 27 kelmai jurginų neiškasti. Kaimynė liepė nekasti, sakė, pavasarį duos naujų“, – pasakoja.
Vis dėlto vienas nutikimas prieš kelerius metus senolę buvo kaip reikiant išgąsdinęs. Tąsyk sulaukė skambučio, nepažįstamas balsas pranešė, kad netrukus pas ją atvyks žmogus, kuris patikrins turimas santaupas. Prie namo sustojus automobiliui, į duris pasibeldė dvi moterys.
O. Remeikienei pravėrus laukujes duris, viena viešnia puolė į vidų vis kartodama, kad nori gerti – skubėjo taip, kad, močiutės žodžiais, į virtuvę nepataikė, įbėgo į kamaraitę. Tuo tarpu kita atvykusioji išskleidė rankose laikytą vatinę antklodę ir ėmė eiti link namų šeimininkės. Išsigandusi Ona užkišo koją ir kiek galėdama įsirėmė tarpduryje, šaukdama sūnaus vardą: „Vidai, ateik!“ Viešnia akimirksniu sureagavo, paklausė, ką čia šaukianti.
„Sakau, sūnus už tvarto malkas tvarko, šaukiu, kad ateitų. Ir pradėjau šaukti Vidą dar garsiau“, – gerokai nugąsdinusią istoriją prisimena senolė.
Patikėjusios močiutės išmone, tariamos pinigų skaičiuotojos spruko iš namo.
Greitai atvykę policijos pareigūnai sereikiškę pagyrė už nepasimetimą ir idėją – sūnaus, kurio tuo metu nebuvo ir jokių malkų jis nekrovė, šaukimą.
Savo kaime
Ilgaamžę džiugina, kad pastaraisiais metais į Sereikius atvyksta gyventi vis daugiau jaunų šeimų – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. Vieni stato naujus namus, kiti renovuoja. Jei kuriasi jaunos šeimos, įsitikinusi, Sereikiams dar negresia išnykimas, kaip jau nutiko ne vienam brangios Lietuvos kaimui.
„Aš pati seniausia mūsų kaime esu. Be manęs yra dar keli seni, bet ir tie jaunesni. Ne tik kaime, bet ir apylinkėse aš seniausia“, – šypsosi O. Remeikienė.
Akivaizdu, kad garbus amžius jai nėra našta, džiugina gera sveikata, aplinkui supantys žmonės. Su visais puikiai sutaria, teigia, per gyvenimą nė vienam sutiktam pikto žodžio nėra pasakiusi ar nesėkmės palinkėjusi.
„Kad galėčiau, visus apkabinčiau. Labai myliu žmones. Smagiausia, kad ir kaimo naujakuriai visada pasisveikina, pakalbina, net aplanko“, – džiaugiasi ilgaamžė.
Ir panašu, kad ne tik genai nulėmė ponios Onos ilgą amžių, bet ir pozityvus požiūris į viską, kas ją supo ir tebesupa.
