Naujausios
Prezidento kaimynystėje
E. Kiškis „Šiaulių kraštą“ skaito nuo pirmųjų numerių. Į redakciją ištikimas prenumeratorius užsuko nešinas birželio mėnesio laikraščiu su straipsniu „Kalniuko mokykla atgyja prisiminimuose“.
Šiame straipsnyje apie karo metų ir pokario mokyklas Šiauliuose kalbėjęs šiaulietis Aleksandras Labanauskas prisiminė vieno aukšto pastatą Gubernijoje: pats ten nesimokė, tik žinojo, kad buvo mokykla, nes ėjo žiūrėti kino filmą.
„Gubernijoje mokykla tikrai veikė, aš joje mokiausi pusvalandį“, – šypsodamasis pasakojimą patvirtino E. Kiškis. Ir plačiau papasakojo savo istoriją.
E. Kiškio gimtinė – Žemoji gatvė Kalniuko rajone, prie Talkšos ežero. Jo tėvai į Šiaulius atsikraustė iš Ukmergės rajono.
„Tėvai gyveno kaime, prasčiokai. Nežinau, iš ko ir kaip jie sužinojo – lyg mieste galima geriau pragyventi, įsikurti ir nutarė keltis iš kaimo gilumos. Į Šiaulius jie atsikėlė, ko gero, 1939 metais. Situacija tuo metu buvo sudėtinga, darbų nebuvo, bet padėjo protekcija. Tėvai kilę iš Ukmergės rajono – Užugiris, Lėnas, Užulėnis – Antano Smetonos gimtinė. Jie puikiai pažinojo ir A. Smetoną, ir S. Smetonienę. Tėvas nuėjo pas S. Smetonienę, papasakojo, kas ir kaip, ji sako: „Gerai, kur nori? Į Kauną, Šiaulius, Panevėžį?“ Tėvas pasakė: tas pats, giminių neturiu.“ „Į Šiaulius gerai?“. „Gerai!“
S. Smetonienė parašė rekomendacinį laišką, ir Petras Kiškis atvažiavo į Šiaulius, į alaus daryklą „Gubernija“.
„Ar vyr. inžinieriui ar kitam viršininkui tą popierių padavė. Šis sako, gerai, gali rytoj ateiti dirbti!“ – prezidentienės laiškas darbovietės duris atvėrė akimirksniu.
Po mėnesio ar kelių tėvas į Šiaulius parsivežė žmoną su dukra. Išsinuomojo butą Žemojoje gatvėje. Namelis tuo metu buvo pats kraštinis prie ežero. 1939 metais gimė Eugenijus.
Viena to laikmečio akimirka išsaugota nuotraukoje. Pievoje, ežero fone, įamžinti du mažyliai – Edmundas su dvejais metais vyresne seserimi Nijole. Kitoje nuotraukos pusėje tėvas užrašė: „1940 m. VI 15 d. fotografuota. Nijolytė ir Edmundas“. Vaikai įamžinti istorinio lūžio dieną – 1940 metų birželio 15 dieną į Lietuvos teritoriją įžengė sovietų kariai.
Tėvas „Gubernijoje“ išdirbo 10 metų. E. Kiškis prisimena įstrigusį momentą: buvo naikinamas daryklos archyvas, tėvas parnešė kelis glėbius prašymų lapų namo. Atrinko tuščius popierius, susiuvo – bus vaikams ant ko rašyti.
„Kai prakutau, pradėjau skaityti, kas parašyta ant tų prašymų. Žmonės darbinasi į „Guberniją“, rašo, kad serga tuberkulioze, keturi ar šeši vaikai. Pluoštai – su neigiamais atsakymais. O mano tėvas į darbą juk išėjo jau ant rytojaus – dėl Smetonienės.“
Tėvas sūnui papasakodavo ir daugiau istorijų, susijusių su Prezidentu.
„Pasakojo, kad pjovė kažką su dalgiu, A. Smetona eina, paklausinėjo, kaip gyveni, ir ištraukė penkis litus, padavė kaip dovaną. A. Smetona kaime, tautininkų dovanotame dvare, švęsdavo vardines. Iš Kauno atskrisdavo su lėktuvu, atsiveždavo gaspadines, indus. Lėktuvas ant pievos nusileidžia, kaimo žmonės renkasi, juos vaiko. Bet jie siekia, siekia – paliečia lėktuvą – ir eina toliau patenkinti!“
Užulėnyje, A. Smetonos dėka, šalia tėviškės, buvo pastatyta mokykla. Jau gerokai vėliau, kai E. Kiškio sesuo Užugiryje dirbo sesele vaikų tuberkuliozės sanatorijoje, šioje mokykloje jaunam vyrui teko kelis kartus lankytis šokiuose. Labiausiai įstrigo, kad salėje buvo parketo grindys.
Senelių iš tėvo pusės E. Kiškis neatsimena. Močiutė iš mamos pusės mirė 1945 metais. „Senelis buvo gudrus, išvažiavęs į Ameriką, užsidirbęs pinigų, nusipirkęs žemės. Būdamas 50 metų, vedė, susilaukė penkių vaikų. Vieną vaiką nušovė, dukra – Igarka, Irkutskas...“
E. Kiškis prisimena – teta iš Sibiro norėjo važiuoti į Šiaulius, pas seserį, bet jai buvo uždrausta gyventi Lietuvoje. Kažkas patarė kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją. Važiavo trise – teta, tėvas ir Edmundas. Tetai leido grįžti tik į savo kaimą – jokio miesto.
Tėvai, sako E. Kiškis, nesiskundė sprendimu persikelti į Šiaulius. Dabar jau visi trys – mama, tėvas ir sesuo Nijolė – atgulę amžinojo poilsio Ginkūnų kapinėse.
Iš mokyklos į mokyklą
Pirmieji E. Kiškio prisiminimai – karas. Tuo metu šeima jau nuomojosi butą name Zubovų gatvėje, sovietmečiu pervadintoje į Puškino.
Bombarduojant miestą, tėvai traukėsi į kaimą. „Traukėsi visi miestiečiai. Atsimenu, kaip dangus blyksėjo. Atsikėlėme į Kairius. Vyrai užlipdavo ant tvarto durų ir žiūrėdavo į Šiaulius, kaip blyksi sprogimai. Į karo pabaigą grįžome į Šiaulius, į Zubovų gatvę. Atsimenu, dangus skaidrus skaidrus, aukštai aukštai lėktuvas skrenda ir matosi, kaip blyksi šalia – šaudo į jį.“
Namus rado nesugriautus. Išbyrėjusių langų ertmes žmonės dangstė fanera.
Į mokyklą E. Kiškis pradėjo eiti septynerių: „Lazdyno mokykla ją vadino. Vienaaukštis namelis stovėjo J. Basanavičiaus gatvėje, už Sodo gatvės. Ant kampo buvo labai garsaus Šiaulių fotografo Bartaškos namas, o pradinė mokykla buvo antras ar trečias namas nuo sankryžos.“ Čia E. Kiškis „pasimokė“ pusę valandos – išgirdo, kad vietų nėra, tad teko išeiti.
Perėjo į kitą mokyklą, M. Valančiaus ir Aušros alėjos kampe stovėjusį dviaukštį pastatą. Įėjimas buvo iš Aušros alėjos, klasės – antrame aukšte. Klasė buvo didelė, mokinių daug, iš suolo, į kurį buvo pasodintas E. Kiškis, nesimatė lentos.
Po dvejų ar trejų metų E. Kiškis jau ėjo į mokyklą dabartiniame Šiaulių istorijos muziejaus pastate Aušros alėjoje. Prisimena klases rūsyje, lentines grindis, teptas aliejumi. Dulkių nebūdavo, bet užtat vaikai namo grįždavo riebalų dėmių nusėtais drabužiais.
Toliau – V. Kudirkos septynmetė mokykla, o į aštuntą klasę E. Kiškis jau ėjo į J. Janonio mokyklą, į devintą klasę – į F. Žemaičio mokyklą S. Daukanto gatvėje. Čia ir baigė vienuolika klasių.
Mokykliniuose prisiminimuose iškyla sugriautas miestas.
„Kai eidavome iš Puškino gatvės į V. Kudirkos mokyklą Dvaro gatve – namų nėra. Kai į J. Janonio mokyklą ėjome, irgi – nuo Dvaro gatvės, Žemaitės gatvės kampo link pašto jei pasižiūrėsi, beveik paštas ir matydavosi, tuščia, viskas sugriauta.“
E. Kiškio tėvai sūnų vedėsi padėti atstatyti apgriautą katedrą – atsimena, kaip viršuje vežiojo karutį su žvyru, kaip kunigas paglostė galvą: „Geradarys.“
Netoli Zubovų gatvės namų buvo Gubernijos geležinkelio stotis. Po karo vieną ešeloną iš Gubernijos stoties E. Kiškis išlydėjo į Sibirą.
„Stovi ešelonas su tremtiniais, langai užkalti. O aplink žmonių minia. Karšta diena. Giminės, artimieji. Mūsų nieko nebuvo ten, bet irgi laukėm. Nežinau, kiek pralaukėme, lyg pradėjo judėti. Visas traukinys pradėjo giedoti. Žmonės suklaupė ant kelių, gieda, verkia, siaubas, tą dalyką labai puikiai prisimenu...“ Matytas vaizdas ir išgyventas jausmas graudina ir šiandien.
Šiaulių trauka
Baigęs Šiauliuose vidurinę mokyklą, E. Kiškis su bendraklasiu stojo į architektūrą Kaune. Abu egzaminus išlaikė vienodais pažymiais: draugą priėmė, o Edmundo ne. Nusiminė.
Grįžęs į Šiaulius, įsidarbino baldų fabrike, po metų stojo į Vilniaus universitetą – įstojo studijuoti ekonomiką. Praktikai grįžo į Šiaulius, vedė, o kai atėjo metas laikyti valstybinius egzaminus, ties vienu suklupo. Neišvengiamai laukė „vajenkomatas“ – teko eiti į kariuomenę. Nors sulaukė pasiūlymų likti tarnyboje Rusijoje, E. Kiškis nesutiko: norėjo atgalios į Šiaulius.
28 metus dirbo Šiaulių „Nuklono“ gamykloje.
Kodėl tokia stipri gimtojo miesto trauka? „Kažkaip pripratęs – manęs netraukdavo niekas kitas“, – nusišypso E. Kiškis.
Pėsčiomis iš Vilniaus į Šiaulius
E. Kiškis ant stalo išskleidžia seną žemėlapį. Su juo 1961 metų liepą iš Vilniaus pėsčiomis parėjo į Šiaulius.
Žemėlapyje raudonai nubrėžtas nueitas kelias, sužymėta, kur buvo sustojęs – pakeliui lankė gimines. Užsuko ir į Lėną, kur tuo metu gyveno sesuo. Kaip tik ten iš Šiaulių buvo atvykę tėvai. „Mama – į ašaras, ką blūdiji, ką durniuoji, verkšleno“, – su šypsena jaunystės nuotykį prisimena E. Kiškis.
Ir atverčia kitą žemėlapio pusę – įrodymą, kad tikrai įveikė visą maršrutą. Pakeliui visuose paštuose kelionę patvirtino antspaudais. Pirmasis antspaudas uždėtas Vilniuje 1961 metų liepos 4 dieną, paskutinysis Šiauliuose – liepos 12 dieną.
