Naujausios
Honkongas: mažų mokesčių ir dėžučių šalis
Simona ir Justinas Sutkauskiai pusę metų gyvena Vilniuje, pusę — Honkonge. Simona — buvusi šiaulietė, Justinas — žinomo Kuršėnų puodžių karaliaus Antano Sutkauskio anūkas. Pora su „Šiaulių kraštu“ kalbėjosi kelionės išvakarėse. Pirmadienio rytą jie vėl išskrido į Honkongą — šįkart trijų mėnesių tarnybinei komadiruotei.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Arbatos puodelis nebūna tuščias
Simona į porceliano servizą pilsto arbatą. „Arbatos puodelis niekada niekada negali likti tuščias“, — paaiškina. Kai tik svečias nugeria gerus du trečdalius arbatos, puodelis vėl pripilamas sklidinai. Negali ištuštėti ir stalas, maisto turi būti tiek, kad, išėjus svečiams, dar liktų maisto sočiai pavalgyti vienam žmogui. Tokios yra kinų vaišingumo tradicijos, kurių griežtai laikomasi ir Honkonge.
Simona ir Justinas pasakoja, kad Honkonge iš esmė galioja labai daug kinų tradicijų. Skiriasi kalba, virtuvė (honkongietiška lietuvaičiams pasirodė perdaug šleikščiai saldi) ir alkoholio vartojimo tradicijos. Kinai alkoholį vartoja gana dažnai ir įvairiomis progomis, o Honkonge alkoholis — retenybė, girto žmogaus čia nepamatysi, nebent europietį. „Kai picerijoje paprašėme alaus, pardavėja tiesiog pasipiktinusi ir išsigandusi atšoko“, — juokiasi Simona, prisiminusi pirmąją savo klaidą.
Užtat tipiški honkongiečiai, anot lietuvaičių, kibirais pliumpia arbatą, lyg turėtų guminius inkstus, ir linksmi dainuoja karaoke. Taip pora įvardija šios šalies gyventojų laisvalaikį.
Beje, šventes jie mėgsta švęsti visas iš eilės — nuo Rytų kalendoriaus iki amerikietiškų, švenčia netgi Padėkos dieną. Tačiau bene labiausiai Simonai ir Justinui patiko rudens vidurio festivalis, arba žibintų naktis, kuri švenčiama per pilnatį.
„Visą naktį žmonės sėdi lauke, degina žvakutes, įdėtas į popierinį šviestuvą ir valgo mėnulio pyragaičius. Ši šventė susijusi su sena tradicija, kai slapta informacija būdavo gabenama per pilnatį, o slaptas raštelis būdavo susukamas ir iškepamas pyragaityje“, — pasakoja Simona.
Šviežias maistas
Simona ir Justinas, rodydami nuotraukas su narvuose tupinčiais gyvūnais, prisimena „šviežią maistą“.
Jei turguje paprašysi šviežios vištienos, tau iš narvo ištrauks vištą, čia pat nukirs galvą ir paduos. Ant prekystalių narvuose tupi šviežios vištos, šviežūs triušiai ir švieži pingvinai.
Vien šviežių žuvų dėžėse plaukioja apie 1000 rūšių. Justinas sako, kad ir patys honkongiečiai dažniausiai nežino, ką valgo ir dėl to nesuka sau galvos. O kai jų pasiteirauji, koks čia patiekalas, atsako: „Valgyk, visko žinot neįmanoma“.
Honkongo dėžutės
Simona prisipažįsta, kad Honkonge ją labiausiai nustebino du dalykai: mums neįprasta žmonių masė ir taip pat neįprasta jų elgesio kultūra. Iš pradžių šokiruota Simona sako greitai išmokusi judėti sraute. Tai esą nesunku, kai aplink visi mandagūs ir tolerantiški.
„Žinant faktą, kad 1000-yje kvadratinių kilometrų gyvena 7 milijonai žmonių — iš tiesų žavi mandagumas gatvėje“, — sako Simona.
Ji pasakoja įspūdį, neseniai patirtą Kaziuko mugėje Vilniuje. Kaziuko mugė, anot Simonos, iš esmės yra eilinis Honkongo savaitgalis gatvėje, bent jau kiekis žmonių kvadratiniame metre yra tas pats. Tačiau Lietuvoje visi iriasi alkūnėmis, nepatenkinti, o Honkonge slysta tarsi per vandenį.
„Mes neturime kultūros gyventi mažoje erdvėje, ir tai natūralu“, — svarsto Simona.
Jos žodžiais, normalus honkongiečių šeimos butas yra kaip vienas lietuvių šeimos kambarys. Lietuvos bendrovės nuomojamas 40 kvadratinių metrų butas Honkonge, kuriame apsistoja Justinas su Simona, yra vadinamas apartamentu.
„Kai lietuviai sako, kad gyvena dėžutėse, jie nežino, kas iš tiesų yra dėžutės“, — sako Simona.
Justinas juokiasi, kad Honkonge net baldai yra pritaikyti mažoms erdvėms ir mažiems žmonėms. Kai į nuomojamą butą šeimininkai atvežė sofą, tik atsisėdęs, Justinas įlūžo. Šeimininkas paaiškino, kad ji pritaikyta žmonėms iki šešiasdešimties kilogramų.
O šunis Honkonge matė vežiojant vaikiškuose vežimėliuose. „Ant vežimėlio — mažutė būdelė, joje guli šuniukas ir dairosi į visas puses“, — pasakoja Simona.
Erdvės požiūriu, anot poros, mes, lietuviai, esame labai turtingi.
Abu prisimena, kad Honkongo pastatuose nėra 4, 14, 24 ir taip toliau aukštų, nes jų kalba žodis „keturi“ skamba kaip “mirtis“, dažnai nėra ir 13 aukšto, tad iš dvylikto patenki tiesiai į penkioliktą.
Dar vienas sunkiai suvokiamas honkongiečių gebėjimas yra kažkaip pereiti gatves. Justino žodžiais, nors formaliai yra nupieštos perėjos ir pastatyti šviesoforai, praktiškai eismas nereguliuojamas. Žmonės ir mašinos gatvėje laviruoja vienu metu.
Vaikas — prabanga
Honkonge yra įsikūrę daug pasaulinių kompanijų dėl palankios mokesčių politikos. Anot Simonos, mokesčiai čia juokingi: 5 procentus nuo darbo užmokesčio moka darbdavys, 5 — pats darbuotojas. Tiesa, metų gale gyventojai dar moka iki 20 procentų nuo deklaruotų pajamų. Tačiau vedę ir turintys vaikų nuo šio mokesčio atleidžiami.
Pensijų sistema, anot Justino, Honkonge atsirado tik prieš kokius trejus metus. Iki šiol įprasta, kad pasenusį žmogų turi išlaikyti giminės.
Demografinė politika Honkonge, skirtingai negu Kinijoje, kur bandoma drastiškai reguliuoti gimstamumą, anot Justino ir Simonos, paklūsta rinkos dėsniams.
Į šeimos planavimą žiūrima paprastai: išlaikyti vaiką reikia pajamų. Vieno sutuoktinio uždarbis paprastai išleidžiamas butui išlaikyti, kito — maistui ir drabužiams.
Vidutinė mėnesio alga Honkonge yra apie 5000 litų, tačiau, palyginti, vien buto nuoma (be komunalinių mokesčių) atsieina apie 4000 litų per mėnesį.
Mokamų atostogų Honkonge daugiausiai išleidžiama 2 savaitėm.
Moterys į motinystės atostogas išleidžiamos 12-ai mėnesių ir paprastai dirba iki paskutinės dienos. Kai vaikui sukanka metai, jos grįžta į darbą, o vaikus dažniausiai prižiūri auklės iš Filipinų ar Malaizijos, dažnai dirbančios už maistą.
„Į vaikus žiūrima kaip į prabangą, du vaikus turi tik turtuoliai“, — sako Justinas.
EISMAS: Nors šviesoforai ir perėjos formaliai egzistuoja (matyt, to reikalauja eismo taisyklės), žmonės ir automobiliai pasitiki sava srautine logika.
KELIONĖ: Simona ir Justinas Sutkauskiai šį pirmadienį vėl išskrido į Honkongą.
Jono TAMULIO nuotr.
DĖŽUTĖS: 1000 kvadratinių kilometrų teritorijoje gyvena 7 milijonai žmonių.
ŠVENTĖS: Per rudens vidurio ar žibintų festivalį visą naktį žmonės sėdi lauke, degina žvakutes, įdėtas į popierinį šviestuvą ir valgo mėnulio pyragaičius. Anot Simonos ir Justino, honkongiečiai švenčia visas įmanomas šventes — nuo tradicinių rytietiškų iki amerikietiškos Padėkos dienos.
MAISTAS: Simona ir Justinas tvirtina, kad honkongiečiai dažnai patys nežino, ką valgo ir užsieniečiams pataria: „Valgykit, visko vistiek nesužinosit“.
Asmeninio albumo nuotr.
Honkongas
Honkongo specialusis administracinis regionas (kitaip: Siangangas–„Kvapnusis uostas“) — viena iš dviejų Kinijos Liaudies Respublikos specialiųjų administracinių teritorijų. 1842— 1997 buvo Jungtinės Karalystės kolonija. Pagal 1984 Jungtinės Karalystės ir KLR susitarimą, Honkongas išlaikys aukšto laipsnio autonomiją 50 metų nuo kolonijos perleidimo KLR (tai yra iki 2047), kai teritorija galės būti visiškai integruota į KLR. Čia savo būstines ir atstovybes turi daugelis stambių tarptautinių kompanijų ir bankų dėl ypač žemo korupcijos lygio ir palankios mokesčių sistemos.
Honkongas yra vienas svarbiausių pasaulio civilinės aviacijos centrų ir dažnai naudojamas keliautojų kaip persėdimo taškas į kitus Azijos kraštus skrydžiams iš Europos bei JAV miestų. Teritorija turi puikiai išvystytą bei efektyvią kelių ir viešojo transporto sistemą, bei vieną šiuolaikiškiausių pasaulio oro uostų.
Honkongo ekonomikos pagrindą sudaro paslaugų sfera, o gamyba ir žemės ūkis praktiškai nebeturi reikšmės ir tesudaro vos kelis procentus BVP.
Honkongas (Siangangas) susideda iš trijų dalių: Honkongo salos (miestas Siangangdao arba Viktorija), Kauluno ir Naujųjų teritorijų (įskaitant 235 aplinkui esančias saleles).
Šaltinis: wikipedia