Naujausios
Gintarės mūza grįžo
Kai į Šiaulių filharmoniją pradėjo rinktis dainininkės Gintarės Jautakaitės gerbėjai, kai kurie nerimavo, jog neliks bilietų. Po koncerto žmonės stojo į eilę gauti autografą, pažvelgti į dainininkę iš arčiau. Vyskupas Eugenijus Bartulis kantriai laukė, kol vakarienei į vyskupiją pakviesta dainininkė išsilaisvins iš gerbėjų ir žurnalistų.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Dėkojo už knygą
Prieš dvidešimt septynerius metus į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusi ir Amerikos piliete tapusi dainininkė į Lietuvą atvyko pristatyti naujos plokštelės „Kol prašvis“ ir pirmos eilėraščių knygelės “Dobilo širdy“.
Dainininkė, kurios prosenelio šaknys siekia Kražių apylinkes (Kelmės rajonas) Šiauliuose apskritai koncertavo pirmą kartą. Saėje tarp žiūrovų sėdėjo vyskupas E. Bartulis ir kitų dvasininkų. Koncertui įpusėjus, dainininkė jiems padėkojo — Šiaulių vyskupija parėmė jos eilėraščių leidybą.
„Visi atsisakė. Niekam nereikia, — šypsodamasi rankomis skėstelėjo dainininkė. — Vyskupas yra mano vaikystės draugas“. Atvirauti nemėgstanti G. Jautakaitė išsitarė: ji norėjo užsidaryti vienuolyne. Ne dėl religingumo — bėgdama nuo KGB, o vėliau ir, pati sako, “sureligėjo“. Koncerto pabaigoje ji vyskupui skyrė dainą “Mediniai žirgeliai“.
Ta pati mūza
Nuoširdūs dainas palydintys šiauliečių plojimai bylojo, kad krištuoliniu Gintarės vadinamas balsas juos tebegraudina kaip ir anksčiau, kai ji kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus roko operoje „Ugnies medžioklė su varovais“ atliko pagrindinę Monikos partiją ir sudainavo “Kregždutes“. O jos kurtoji “Viešpaties lelija“ buvo tapusi kone tautos himnu.
Meino valstijoje (JAV), prie Kanados sienos, gyvenanti dainininkė Šiauliuose sugebėjo išlaikyti ir savo gerbėjų ratą. G. Jautakaitės pasiklausyti atėjo ne tik jos bendraamžių karta, bet ir jaunimas.
Už fortepiono sėdinti ir gyvai dainuojanti Gintarė klausytojams priminė tarsi sustojusį laiką. Tas pats pastoralines, epines, folklorines dainas dainuojantis balsas, ta pati šypsena ir svajingumas veide.
Salės gale kamputyje kukliai sėdėjęs, bet vakarą vedusios aktorės Virginijos Kochanskytės „išduotas“ ir į sceną pakilęs režsisierius Gytis Padegimas neslėpė susižavėjimo. Rankoje nešė dovanų žydintį hiacintą. G. Padegimas prisipažino: ne tik balsas toks pat, bet ir pati jauna. “Daug mūsų kartos poetų, kompozitorių ji įkvėpė. Buvo kaip mūza, kaip Beatričė Dantei. Prisilietė, praskriejo, dovanodama dangišką meilę. Mes žilstame, senstame tavo riteriai ir kavalieriai. O tu vis tokia pat“.
G. Padegimas atskleidė dainininkės neblėstančio žavesio paslaptį. Gintarė buvo ypatinga, išbėgdavo apsirengusi su džinsiukais, kažkiais siuvinėtais drabužėliais, dainuodavo kažką visiškai laisvo, lengvo, iš kito — angelų ir elfų pasaulio, nesusijusio su tarybine ideologijos sistema.
Kregždutė išskrido
Būdama 16-kos, Sočio festivalyje dainavo pritariant Jurijaus Silantjevo vadovaujamo Centrinės televizijos ir sąjunginio radijo estradiniam-simfoniniam orkestrui.
Emigravo 1982-aisias, pačiame šlovės zenite. Porą metų prieš tai gyveno Maskvoje, čia aplankė gyvenimo meilė. Kol buvo leista išvykti, dainininkė koncertuodavo su elektroninės muzikos kūrėju Eduardu Artemjevu.
Į Lietuvą dainininkė grįždavo perdaug nesiafišuodama. Pasirodydavo informacija apie jos sėkmingą muzikinę karjerą. Tačiau žurnalų, pasakojančių žvaigždžių gyvenimo istorijas, veidu Gintarė netapo.
Išliko menininke
Beveik tirs dešimtmečius vartotojiškoje visuomenėje gyvenanti dainininkė liko tokia pat — laisva, gyvenanti savo pasaulyje.
Ji išliko kūrėja, kuriai reikia aplinkinių palaikymo. Koncertus Lietuvoje organizavo jos buvęs klasės draugas, kaunietis Vilius Kaminskas. Jis pasirūpino, kad apie Gintarės grįžimą Lietuva išgirstų. Jis prieš koncertą rūpinosi įgarsinimu ir vedė vakarą.
Už nedidelius nesklandumus scenoje dainininkė šiauliečių atsiprašydavo nuoširdžia šypsena. Kai fortepiono klavišais įsibėgėjusi dainininkė nuvertė stiklinę su vandeniu, kai įsivyraudavo trumpos pauzės, žmonės šypsojosi. Jie tiesiog džiaugėsi ją matydami.
Jie nežinojo, kad dainininkė jaudinosi, nes Kaune pamiršo sintezatorių, kurį vežėsi iš Amerikos, mokėjo baudas oro uostose, jis buvo pamestas ir atrastas.
Dukrai padėjo ir koncertuose ją lydinti mama Nijolė Jautakienė. Po pasirodymo mama sužiūrėjo, kad dukra nepamirštų daiktų. O beieškant Gintarės striukės, priminėme, kur ji guli.
Pavargusi, bet laiminga nuo publikos dėmesio, pokalbiui grimo kambaryje pagaliau prisėdusi dainininkė apsižiūrėjo, kad nuo naujų aulinukų pado nenusiėmė etiketės. Bet ji tokių smulkmenų nesureikšmina.
Trapumą saugojo aplinka
Dainininkei labai patiko kamerinė Filharmonijos aplinka. Koncertą Šiauliuose ji sulygina tarsi su pirmu sugrįžimu į Lietuvą po ilgų išsiskyrimo dešimtmečiu.
Gintarė planuoja kitus koncertus Lietuvoje, bet tuo metu jai norėjosi kuo greičiau grįžti į namus Meino valstijoje, prie Kanados sienos, kur jos laukia sutuoktinis, kompiuterių specialistas Keitcho McCurdy ir jų ketverių metų dukrelė Elžbieta. Iš pirmos snatuokos dainininkė turi du 23 ir 22 metų sūnus.
Gintarė mėgaujasi namų ramybe. Kuria dainas, piešia, lipdo. Mėgsta vaikščioti Atlanto vandenyno pakrante, iki kurios nuo namų — dešimt minučių pėstute. Ji džiaugiasi matydama ant akmenų pavasario saule besidžiaugiančius ruonius. Nemėgsta sukiotis virtuvėje ir džiaugiasi, kad jai padeda rūpestingas ir mylintis vyras.
— Netapote tik namų šeimininke — sugebėjote išlikti jautria, trapia menininke. Tai lyg ir prabanga vartotojiškoje visuomenėje?
— Žmogų formuoja aplinka. Galėjau būti ir visiškai kitokia. Tokia, kokia esu šiandien, yra daugelio žmonių rezultatas — šeimos, draugų, kaimynų. Turiu nuostabų vyrą, nepaprastus vaikus, kuriems dėkinga, kad mano gyvenimas toks turtingas jais. Sūnūs niekada man nėra sukėlę skausmo, problemų, — atsakė G. Jautakaitė.
— Išduokite paslaptį, kaip išlikti stresų neišvarginta moterimi.
— Pabandyti daugiau laiko skirti sau. Egoistiškai. Atrasti tai, kas labai miela. Kartais aplinkiniams, kurie atima laiką, reikia pasakyti „ne“ ir save išdalinti tik sau.
Labai svarbu, koks žmogus yra šalia. Mes su vyru vienams kitam padedame. Tai yra nuostabu. Kam vienam kitą graužti, jei galime vienas kitam žydėti?
Braižą gavo gimdama
— Jūs kuriate, piešiate, lipdote. Talentai duoti ar kiekvienas juos gali išsiugdyti?
— Kai atsibosta vienas darbas, imi kitą. Naudojuosi tuo, kas duota. Nemanau, kad taip pat piešiau, grojau, rašiau dainas, kai man buvo 13-ka. Talentus galima išsiugdyti. Bet manau, kad viskam yra įgimtas braižas, linija arba žodis.
— Ar būtumėte išslikusi tokia jautria menininke gyvendama Lietuvoje?
— Sunku pasakyti. Gal gyvenimas būtų sudėtingesnis ir privertęs būti kitokia. Bet būčiau kovojusi už savo išlikimą. Ir dabar tenka pakovoti, kad išlaikyčiau savo dainų stilių, nepasiduoti madingoms srovėms. Visiems ateina pagunda daryti tai, ką gali koks nors artistas. Bet vaikydamasi kažką efimeriško, tai, kas yra ne mano, prarasčiau laiką.
— Jei būtų reikėję per gyvenimą brautis alkūnėmis kaip per minią — ką kaip kūrėja būtumėte pradadusi?
— Nebūčiau brovusis. Jei būčiau likusi Lietuvoje, nebūčiau dariusi tai, ką verčia daryti laikmetis ar dar kažkas. Pasirinkimas visada yra. Man, matyt, buvo duoti kiti likimai.
— Ar Amerikoje dabar krizė jaučiama?
— Tas pats, kaip ir Lietuvoje. Labai sunku. Moterims dabar ten ne plaukų dažymas rūpi.
LAIKAS: Gintarė Jautakaitė išliko tokia svajinga ir besišypsanti, kaip prieš trisdešimt metų. Pasikeitė tik šukuosena.
REPETICIJA: Iš Kauno atvykusi dainininkė ruošėsi koncertui Šiauliuose.
PASITARIMAS: Dainininkei talkino buvęs bendraklasis Vilius Kaminskas. Gal jis taip atsidėkojo už koncertą, kurį klasės vaikinams, tuometiniams trečiokams, surengė 10-tė Gintarė?
GERBĖJAI: Gintarės autografo šiauliečiai lūkuriavo ilgoje gerbėjų eilėje.
PIEŠINYS: G. Jautakaitės grafikos darbai, kuriais ji iliustravo eilėraščių knygą — tokie pat lengvi, trapūs.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.